Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ovenas pasakė, kad piktybinio Betės Deivis auglio simptomai jam pažįstami.

— Ovenai, tu neturi smegenų auglio, — pasakė jam Danas Nidemas.

— Ir Betė Deivis jo neturi, — pritarė senelė. — Bet Ronaldas Reiganas greičiausiai turi.

— Gal net ir Džordžas Brentas, — patikslino Danas.

— ATSIMENAT TĄ VIETĄ APIE NERYŠKU VAIZDĄ? — paklausė Ovenas. — TAI VA, KARTAIS IR MAN VAIZDAS PASIDARO NERYŠKUS — TAIP KAIP IR BETEI DEIVIS!

— Tau reikia pasitikrinti regėjimą, Ovenai, — pasakė senelė.

— Tau tikrai nėra smegenų auglio, — pakartojo Danas Nidemas.

— KAŽKAS MAN YRA, — pasakė Ovenas Minis.

Be televizoriaus žiūrėjimo, Ovenas ir aš daug vakarų praleisdavome su „Greivsendo artistais“, bet spektaklius retai žiūrėdavome; daugiausia stebėdavome žiūrovus — bandėme atgaminti tribūnos eiles per Mažosios lygos varžybas 1953-iųjų vasarą; pamažu tribūnų suolai vis pilnėjo. Mes tiksliai nustatėme, kur sėdėjo Kenmorai ir Daulingai; Ovenas abejojo, ar Morinė Erli ir Karolina galėjo sėdėti viršutinėje eilėje, kaip aš maniau, — jis MATE jas žemiau. Ir mes niekaip negalėjome nuspręsti, kur buvo Brinker-Smitai.

— BRITAI NEMĖGSTA BEISBOLO! — pasakė Ovenas.

Bet mano akį visada traukdavo legendinis Džindžer Brinker-Smit putlumas; aš tvirtinau, kad ji tenai buvo, kad aš ją „mačiau“.

— TU NEBŪTUM JOS ĮSIDĖMĖJĘS, JEIGU JINAI TENAI BŪTU BUVUSI — TIK NE TA VASARA — pasakė Ovenas.

DAR BUVAI PER MAŽAS, O BE TO, JI BUVO KĄ TIK PAGIMDŽIUSI DVYNUKUS, JOS GROŽIS BUVO NUBLANKĘS!

Spėjau, kad jis nusiteikė prieš Brinker-Smit po to, kai jie jį užtrankė siautėdami lovoje; bet apskritai mes sutarėme, kas dalyvavo varžybose ir kur sėdėjo. Paštininkas Morisonas, mes tuo nė kiek neabejojome, neidavo į varžybas; ir vargšė ponia Meril, — nors beisbolo sezonas turėjo kelti jai malonius prisiminimus apie gimtąją Kaliforniją, — niekada nebuvo sirgalė. Dėl pastoriaus Merilio mes nebuvome tikri; nusprendėme, kad jis nebuvo vien todėl, jog retai matydavome jį kur nors be žmonos. Viginų tenai tikrai nebuvo; jie dažnai ateidavo, bet visada taip audringai reaguodavo į kiekvieną metimą, kad mes tikrai būtume juos pastebėję. Kadangi tuo metu Barbė Vigin dar laikė Oveną „žaviu“, tai ji tikrai būtų atbėgusi jo paguosti po to, kai jis taip nelaimingai smūgiavo kamuoliuką į užribį, ir klebonas Viginas būtų suburblenęs atitinkamą tekstą virš pasliko mano motinos kūno arba vyriškai bičiuliškai paplojęs man per tirtantį petį.

Kaip pasakė Ovenas: „JEIGU VIGINAI BŪTU TENAI BUVĘ, JIE BŪTU SUVAIDINĘ SPEKTAKLĮ — IR MES NIEKADA NEBŪTUME JO UŽMIRŠĘ!“

Nors nežinomo tėvo paieškos, — kad ir atliekamos tokiu absurdišku būdu, — yra jaudinantis dalykas, mudu su Ovenu turėjome pripažinti, jog kol kas mūsų atstatytoji grupė sirgalių buvo pilki ir neįdomūs žmonės. Mums taip ir nekilo mintis paklausti savęs, ar tie prisiekę miestelio Mažosios lygos sirgaliai taip pat buvo ir „Greivsendo artistų“ gerbėjai.

— NEGALIMA UŽMIRŠTI VIENO DALYKO, — pasakė man Ovenas. — JI BUVO GERA MAMA. JEIGU JI BŪTU MANIUSI, KAD TAS VAIKINAS GALI BŪTI TAU GERAS TĖVAS, TU APIE JĮ JAU ŽINOTUM.

— Tu taip užtikrintai tą sakai, — pastebėjau aš.

— AŠ TIK ĮSPĖJU TAVE, — pasakė jis. — IEŠKOTI TĖVO LABAI ĮDOMU, BET NESITIKĖK DIDELIO DŽIAUGSMO, KAI TU JĮ SURASI. TIKIUOSI, TU SUPRANTI, KAD TAI NEBUS DAR VIENAS DANAS!

Aš nežinojau; maniau, kad Ovenas per daug pasitiki savimi. Man buvo įdomu ieškoti tėvo — daugiau aš nieko nežinojau.

GEISMO RYŠYS, kaip Ovenas jį pavadino, taip pat kurstė mūsų, pasak jo, TĖVO MEDŽIOKLĖS entuziazmą.

— KIEKVIENĄ KARTĄ, KAI PADARAI LIAPSUSĄ, PAGALVOK, AR TU NEPANAŠUS Į KURĮ NORS IŠ SAVO PAŽĮSTAMU, — tokį įdomų patarimą man davė Ovenas, kai kalbėjomės apie tai, kad mano geismas yra labiausiai apčiuopiamas ryšys su nežinomu tėvu.

Dėl to geismo, tai dabar, kai Nojus su Simonu pradėjo lankyti Greivsendo akademiją, aš tikėjausi dažniau matyti Esterą. Bet iš tikrųjų mačiau ją rečiau. Nojui prastai sekėsi mokslai ir jis pasiliko antriems metams; Simono pirmieji metai prabėgo sklandžiau, galbūt iš džiaugsmo, kad Nojus atsidūrė su juo vienoje klasėje. Per 1957-ųjų Kalėdas abu berniukai buvo devintos akademijos klasės mokiniai ir taip užsiėmę, kaip mudu su Ovenu įsivaizdavome, rinktine privačios mokyklos veikla, kad aš juos matydavau nedaug dažniau negu Esterą. Labai retai Nojui su Simonu būdavo akademijoje taip nuobodu, kad jie nuspręsdavo apsilankyti 80-ajame Frant gatvės name — ir netgi ne savaitgaliais, kuriuos jie vis dažniau praleisdavo su savo turbūt artimesniais klasės draugais. Mudu su Ovenu nusprendėme, kad, Nojaus ir Simono akimis, mes esame dar labai nesubrendę.

Savaime aišku, mes buvome dar labai nesubrendę, palyginti su Estera, kuri, Nojui pasilikus antriems metams, pasistengė prasimušti į priekį. Sojerio Depo vidurinėje mokykloje tą padaryti jai nebuvo sunku, nes ji, kaip mudu su Ovenu įsivaizdavome, terorizavo ir mokytojus, ir mokinius. Turėjo šiek tiek pasistengti norėdama peršokti vieną klasę ir — kaip stengdavosi visada — pranokti savo brolius. Šiaip ar taip, buvo numatyta, kad visi mano pusbroliai baigs mokslus 1959-aisiais, kai mudu su Ovenu būsime baigę tik savo pirmąją devintą akademijos klasę; mes baigsime akademiją 1962-aisiais. Jaučiau pažeminimą; aš tikėjausi, kad vieną dieną susilyginsiu su savo neeiliniais pusbroliais, tačiau jaučiausi esąs dar labiau atsilikęs negu anksčiau. O Estera apskritai atrodė nepasiekiama.

— KLAUSYK, JI TAVO PUSSESERE — JI IR TURI BŪTI NEPASIEKIAMA, — pasakė Ovenas. — BE TO, JI PAVOJINGA — KO GERO, TAU PASISEKĖ, KAD JI NEPASIEKIAMA. TAČIAU, — pridūrė Ovenas, — JEIGU TU IŠ TIKRUJU DĖL JOS MIRŠTI, MANAU, KAD VISKAS BUS GERAI — ESTERA IŠSINERS IŠ KAILIO, KAD ĮGELTU TĖVAMS, JI GALI NET IŠTEKĖTI UŽ TAVĘS!

— Ištekėti už manęs! — sušukau. Nuo minties, kad reikės vesti Esterą, mane nukrėtė šiurpas.

— ŽINAI, NUO TOKIO DALYKO JOS GIMDYTOJAI IŠ PROTO IŠSIKRAUSTYTU, — pasakė Ovenas. — KAIP MANAI?

Aš irgi taip maniau; ir Ovenas buvo teisus: Estera buvo tiesiog apsėsta minties išvaryti iš proto tėvus ir brolius. Tas jų varymas iš proto buvo jiems bausmė už tai, kad elgėsi su ja „kaip su mergaite“; pasak Esteros, Sojerio Depas buvo „berniukų rojus“ — mano teta Marta buvo moterų padermės streiklaužė; ji pasidavė dėdės Alfredo nuostatai, kad būtent berniukams reikia privačios mokyklos išsilavinimo, kad būtent berniukams reikia „plėsti savo horizontus“. Estera plėtė savo horizontus tomis kryptimis, kurios turėjo tikslą pamokyti tėvus nurodant jiems jų klaidas. Tačiau Oveno mintis, kad vien norėdama tetai Martai ir dėdei Alfredui suduoti auklėjamąjį smūgį, Estera gali ištekėti už savo pusbrolio... ta mintis man buvo nesuvokiama!

— Man atrodo, kad aš Esterai net nepatinku, — pasakiau Ovenui; jis tik patraukė pečiais.

— SVARBIAUSIA, — pasakė Ovenas Minis, — ESTERA NEBŪTINAI TEKĖTU UŽ TAVĘS TODĖL, KAD TU JAI PATINKI.

O tuo tarpu mes net negalėjome sulaukti, kada mus pakvies į Sojerio Depą Kalėdoms. Po atostogų prie Karibų jūros Istmenai nusprendė 1957-ųjų Kalėdoms pasilikti namie; Ovenas ir aš buvome kupini vilčių, bet — deja! — jos netruko sudužti; į Sojerio Depą mūsų nepakvietė. O prie Karibų jūros Istmenai nevažiavo todėl, kad Estera susirašinėjo su juodaodžiu valtininku, kuris paskyrė jai pasimatymą Britanijos Virdžinijos salose; Estera prasidėjo su juodaodžiu valtininku per praeitas Kalėdas Tortoloje — kai jai buvo tik penkiolika! Suprantama, kad tai, kaip ji „prasidėjo“, nebuvo išaiškinta nei man, nei Ovenui; teko pasikliauti tuo, ką nugirdome iš tetos Martos pasakojimo Danui — kur kas daugiau negu iš jos pasakojimo senelei, kuri buvo įsitikinusi, kad jūreivis mėgino šiurkščiai „pamerginti“ vargšę Esterą, todėl šiemet ji panoro pasilikti namie. Iš tikrųjų Estera grasino pabėgsianti į Tortolą. Ji taip pat nesikalbėjo su Nojumi ir Simonu, nes jie parodė juodaodžio valtininko laiškus dėdei Alfredui ir tetai Martai ir žiauriai nuvylė Esterą nesupažindinę jos nė su vienu iš savo Greivsendo akademijos draugų.