Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Vaikščioti su Ovenu po Hempton Bičą buvo prastas patarimas; dėl savo stebėtino mažumo jis buvo nuolat erzinamas ir stumdomas chuliganų ryškiais kaip cukraus vata drabužiais, kurie dusino kiniško biliardo automatus ir rietė skiauteres prieš merginas. O merginos, kurios retai kada atsakydavo į mūsų žvilgsnius, kai saugūs sėdėdavome Minio Granito kompanijos pikape, ilgai žiūrėdavo (kikendamos) į Oveną, kai eidavome pėsti. Pėsčias eidamas Ovenas nedrįsdavo pakelti į merginas akių.

Todėl, kai policininkas neišvengiamai patardavo mums pasistatyti sunkvežimį ir tęsti savo paieškas „pėsčiomis“, mudu su Ovenu grįždavome į Greivsendą. Arba važiuodavome į paplūdimį — Mažojo Šerno Galvą, kur dieną knibždėjo žmonių, o vakarais būdavo nuostabiai tuščia. Susėdę ant pylimo kvėpdavome į save vėsų nuo vandenyno plūstantį orą ir spoksodavome į fosforescuojantį mūšos mirgėjimą. Arba važiuodavome į Rai Harborą ir atsisėdę ant molo žiūrėdavome į valteles, siūbuojančias ant paribusio lyg tvenkinyje jūros paviršiaus; pats molas buvo pastatytas iš Minio Granito kirtyklos nuolaužų — atskilusių plokščių.

— TODĖL AŠ TURIU TEISĘ ČIA SĖDĖTI, — visada sakydavo Ovenas; niekas, žinoma, niekada mums nedraudė tenai sėdėti.

Nors tą vasarą mergaitės mus ignoruodavo, kaip tik tada aš pastebėjau, kad Ovenas traukia moteris, kad mano mama ne vienintelė.

Sunku pasakyti, kuo jis buvo joms patrauklus ar kodėl; tačiau jau būdamas šešiolikmetis, netgi tada, kai būdavo itin susidrovėjęs ar sutrikęs, jis sudarydavo įspūdį žmogaus, kuris buvo vertas pasaulio pripažinimo. Aš ypač aiškiai jutau tą jo aspektą, nes jis iš tiesų buvo vertas kur kas daugiau negu aš. Ne vien todėl, kad geriau mokėsi ar geriau vairavo, ar buvo toks filosofiškai pasitikintis savimi; tai buvo žmogus, su kuriuo aš užaugau, ir užaugau nuolat iš jo tyčiodamasis — aš pakeldavau jį virš galvos ir mesdavau kitam, o paskui sugaudavau, šaipydamasis iš jo mažumo drauge su kitais vaikais — ir vis dėlto staiga, kai jam sukako šešiolika, paaiškėjo, kad jis sugeba valdyti. Jis mokėjo valdyti save geriau negu bet kuris iš mūsų. Jis mokėjo valdyti mus geriau negu bet kuris iš mūsų — o kai jis būdavo su moterimis, netgi su mergaitėmis, kurios kikendavo pasižiūrėjusios į jį, buvo justi, kad jos tiesiog trokšta prie jo prisiliesti.

Baigiantis 1953-iųjų vasarai, jis turėjo pritrenkiantį šešiolikai metų dalyką — tais laikais, kai dar nebuvo prasidėjusi ta kosmetinio pobūdžio svarsčių kilnojimo karštinė, jis jau buvo užsiauginęs raumenis! Žinoma, jis buvo smulkaus sudėjimo, bet nežmoniškai stiprus, ir jo raumenų jėga buvo taip pat aiškiai matoma kaip skaliko; nors jis buvo bauginamai liesas, tas jo raumenų augimas jau tarsi darė jį suaugusį — o kaipgi kitaip? Juk vis dėlto jis visą vasarą dirbo su granitu. O aš niekada nebuvau nieko dirbęs.

Birželį jis pradėjo kaip akmentašys; didesnę dienos dalį praleisdavo paminklų krautuvėje skeldamas akmenį išilgai gyslų — IŠILGAI SKILIMO, kaip sakydavo jis, — naudodamasis pleištu ir spausteliais. Per porą savaičių tėvas išmokė jį kaip pjauti skersai gyslų; akmentašiai išpjaudavo didesnius luitus, o paskui užbaigdavo darbą vadinamuoju deimantiniu disku — apskritais deimantais impregnuotais ašmenimis. Liepą jis jau dirbo kirtyklose — dažnai kaip signalininkas, bet jo tėvas pristatydavo jį mokiniu kirtėjams: lovinio profilio gręžėjams, gręžimo bokšto valdymo pulto operatoriui, sprogdintojams. Man atrodė, kad jis beveik visą rugpjūtį praleido vienoje nuošalioje šachtoje — šimto septyniasdešimt penkių pėdų gylio ir futbolo aikštės skersmens. Su keliais kitais vyrais leidosi žemyn dirbti statybinio skiedinio kauše — „statybinis skiedinys“ yra atliekos, skalda, liekanti gręžiant uolieną, kuri kiaurą dieną keliama iš šachtos į viršų. Dienos pabaigoje darbininkai su kaušu iškeliami į viršų.

Granitas yra tankus, sunkus akmuo; kubinė pėda granito sveria beveik du šimtus svarų. Likimo ironija, bet akmentašiai — nors dirbo su deimantiniu disku — turėjo visus pirštus, o iš kirtėjų nebuvo nė vieno su visais pirštais; tik ponas Minis turėjo visus.

— AŠ IRGI IŠSAUGOSIU VISUS PIRŠTUS, — pasakė Ovenas. — MIKLUMO ČIA NEGANA. TURI JAUSTI, KADA AKMUO PAJUDĖS, KOL DAR NESPEJO PAJUDĖTI — TURI ATSITRAUKTI ANKSČIAU, NEGU PAJUDĖS AKMUO.

Ant viršutinės lūpos jam užaugo švelnus pūkelis; o barzdos nebuvo nė žymės, net ir tie ūseliai buvo tokie trumpučiai ir blyškiai pilki, kad pirmą kartą pamaniau, jog tai granito milteliai, vis tos pačios akmens dulkės, kuriomis būdavo apsinešęs. Tačiau žiūrint į jo veidą — nosį, akiduobes, skruostikaulius ir smakro kontūrą, — turint galvoje jo šešiolika metų, — piršosi mintis, jog jis badauja.

Rugsėjo mėnesį jis surūkydavo po pakelį „Camel“ per dieną. Kai vakarais važiuodavome pikapu pasivažinėti, gelsvoje prietaisų skydo šviesoje aš viena akimi matydavau jo profilį su cigarete dantyse; jo veidas jau atrodė kaip suaugusio žmogaus.

Mamų krūtys, kurias jis kažkada beviltiškai lygino su mano motinos krūtimis, daugiau jo nebedomino; nors Barbės Vigin tebebuvo PER DAUG DIDELĖS, ponios Vebster PER DAUG NUKARUSIOS, o ponios Meril tiesiog JUOKINGOS. Nors Džindžer Brinker-Smit, kaip jauna mama, traukė mūsų akį, bet dabar (dažniausiai) mes šaltai vertindavome savo amžiaus merginas. ABI KAROLINOS — Karolina Perkins ir Karolina O’Dėj — mums patiko, nors Karolinos O’Dėj krūtys buvo sunykusios dėl jos katalikybės. Morinės Erli krūtys buvo PASIPŪTUSIOS; Hanos Ebot — MAŽOS, BET DAILIOS; Airinės Babson, nuo kurios Oveną krėtė šiurpas dar tais laikais, kai buvo tyrinėjamos mano mamos krūtys, dabar buvo taip išsikerojusios, kad NET BAISU.

Paminėjus Deboros Peri, Liusi Dearborn, Betsės Bikford, Saros Tilton, Polės Franem vardus ir įsivaizdavus jų jaunas krūtis, Ovenas giliai užsitraukdavo „Camel“. Pro nuleistą pikapo langą pūsteldavo vasaros vėjas: kai jis lėtai iškvėpdavo pro šnerves, vėjas nupūsdavo dūmus jam nuo veido, ir jis staiga pasirodydavo tarsi stebuklingai iš ugnies išniręs žmogus.

— DABAR DAR ANKSTI SPRĘSTI — DAUGUMA ŠEŠIOLIKMEČIŲ KEISIS. — pasakė Ovenas, iš kalbos sprendžiant, jau pakankamai pasikaustęs bet kokiems pašnekesiams Greivsendo akademijoje, — nors mes abu žinojome, kad didžiausia problema su mums patinkančiomis šešiolikinėmis buvo ta, kad jos susitikinėjo su aštuoniolikmečiais. — KAI MUMS BUS AŠTUONIOLIKA, MES JAS SUSIGRĄŽINSIME, — pasakė Ovenas. — IR VISOS ŠEŠIOLIKMETĖS BUS MŪSU — TOS, KURIOS MUMS PATIKS, — pridūrė jis vėl įtraukdamas dūmo, prisimerkęs nuo artėjančio automobilio šviesų.

1958-ųjų rudenį, kai mudu su Ovenu įstojome į Greivsendo akademiją, Ovenas atrodė man labai rafinuotas; drabužiai, kuriuos mano senelė jam nupirko, buvo daug stilingesni negu tie, kuriuos gali įsigyti Naujajame Hampšyre. Mano drabužiai visi buvo pirkti Greivsende, bet Oveną senelė vežėsi apipirkti į Bostoną; jis pirmą kartą važiavo traukiniu ir — kadangi abu buvo rūkoriai — jie važiavo drauge rūkomajame vagone ir beveik be perstojo (ir kritiškai) aptarinėjo kitus traukinio Bostonas— Meinas keleivius ir traukinio palydovus, kad tie nepakankamai arba visai nepagarbūs. Senelė aprengė Oveną beveik nuo galvos iki kojų „Filenės ir Džordano Maršo“ krautuvėje, kurioje buvo nedidelis Mažųjų džentelmenų, arba Ypatingų prekių mažiems vyrams skyrius. Pagal Naujojo Hampšyro standartus Džordano Maršo ir Filenės rūbai buvo laikomi labai prašmatniais. „TAI NE PIGUS ŠLAMŠTAS“, — išdidžiai pareiškė Ovenas. Mūsų pirmąją dieną klasėje Ovenas atrodė kaip mažas Harvardo advokatas.