Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

RIZIKUODAMAS PASIRODYTI GAŠLŪNU, AŠ ATSKLEISIU PRITRENKIANČIĄ ESMĘ TU DVIEJU NUSIKALTIMU MOKYKLAI IR MOTERIŠKAJAI LYČIAI. PIRMASIS! VAIKINAS BUVO APTIKTAS „GLAMONĖJANTIS“ SAVO MERGINĄ SPORTO SALĖS PRIZU KAMBARYJE: KADANGI PORA TUO METU BUVO NUO GALVOS IKI KOJU APSIRENGUSI — IR STOVINTI, — TAI NEPANAŠU, KAD TOKS PASIKEITIMAS PATIRTIMI GALĖTU BAIGTIS NĖŠTUMU; ESU TIKRAS, KAD JIE NEAPSINUOGINO NET TIEK, KAD KILTU PAVOJUS PASIGAUTI NAGU GRYBELĮ, NORS SPORTO SALĖ GARSĖJA TOKIA INFEKCIJA. ANTRAS! PASTEBĖTA, KAD IŠ RŪKOMOJO BANKROFT SALĖJE IŠEINANTIS VAIKINAS BUVO ĮKIŠĘS LIEŽUVĮ SAVO MERGINAI Į AUSĮ. SUTINKU, KAD TAI KEISTAS IR DEMONSTRATYVUS BŪDAS PALIKTI RŪKOMĄJĮ, VIS DĖLTO NĖRA DUOMENU, KAD TOKIA FIZINIO KONTAKTO ATMAINA GALĖTU BAIGTIS NĖŠTUMU. MANO ŽINIOMIS, ŠIUO METODU SUDĖTINGA BŪTU NETGI UŽKRĖSTI PAPRASČIAUSIA SLOGA“.

Po šito straipsnio tapo įprasta visus pretendentus į direktoriaus postą prašyti pasikalbėti su juo. Paieškos komitetas turėjo moksleivių pakomitetį, kuris galėjo apklausti kiekvieną kandidatą; tačiau kai kandidatas prašydavo susitikti su Balsu, Ovenas reikalaudavo PRIVAČIOS AUDIENCIJOS. Ši privilegija buvo užtikrinta jam po dėstytojų susitikimo, kuriame virte virė aistros; Danas sakė, kad buvo siūlyta pakeisti „Kapą“ kuruojantį dėstytoją; buvo tokių, kurie tvirtino, kad Oveno sąmojai apie nėštumo problemas jo straipsnyje apie vyresniųjų klasių šokių vakarą turėjo būti kuratoriaus cenzūruoti. Tačiau „Kapo“ kuratorius buvo Oveno Minio rėmėjas; ponas Erlis — tas giliai lemties kaltę išgyvenantis tragikas, kuris kiekvienam savo vaidmeniui „Greivsendo artistų“ spektaklyje suteikdavo perdėtai didingą ir klaidinantį karaliaus Lyro likimo aspektą, visu balsu šaukė, kad, jeigu reikės, jis gins „nesuterštą Balso genijaus reputaciją“ iki „paskutinio atodūsio“. Danas buvo tikras, kad to neprireiks; tačiau tai, kad Oveną gynė toksai mulkis kaip ponas Erlis, buvo, ko gero, blogiau negu neturėti jokio gynėjo.

Keletas kandidatų į direktoriaus postą pareiškė, kad jų pokalbiai su Balsu buvo „nelengvi“; esu tikras, kad jie nesitikėjo išvysti tokį mažą žmogelį, o išgirdę jo balsą tikrai pašiurpo, nesuvokdami tokio absurdiško dalyko, kad būtent toks balsas byloja išimtinai didžiosiomis raidėmis. Vienas iš tinkamų kandidatų atsiėmė savo pareiškimą; nors nebuvo akivaizdžių įrodymų, kad Ovenas prisidėjo prie kandidato apsisprendimo pasitraukti, tas žmogus pasakė, kad jį „nuliūdinęs mokyklos toleruojamas moksleivių cinizmas“. Jis pridūrė, kad mokiniai „žvelgia iš aukšto“ ir „taip laisvai manipuliuoja kalba, kad liberalus jų lavinimas atrodo esąs pernelyg liberalus“.

— Nesąmonė! — suriko Danas Nidemas per dėstytojų susirinkimą. — Ovenas Minis visai ne ciniškas! Jeigu tas vyrukas turėjo galvoje Oveną, tai jis kalbėjo apie jį nekorektiškai. Juo geriau, kad jo atsikratėme!

Tačiau ne visi dėstytojai taip manė. Paieškos komitetas turės dar metus ieškoti kito kandidato; dabartinis direktorius su džiaugsmu sutiko dėl mokyklos gerovės atidėti savo išėjimą į pensiją. Senasis direktorius viską darė „dėl mokyklos gerovės“; jo palaikymas nors trumpam sustabdė Oveno priešus, pasiryžusius perpjauti jam gerklę.

— Nuostabus mažius! — pasakė direktorius. — Aš nė už ką neatsisakysiu malonumo skaityti Balsą — už jokius pinigus!

Jo pavardė buvo Arčibaldas Torndaikas, ir jis buvo direktoriumi nuo neatmenamų laikų; jis vedė prieš jį buvusio direktoriaus dukterį ir buvo toks konservatorius, koks tik gali būti direktorius. Nors naujieji, pažangesni dėstytojai skųsdavosi, kad Arčis Torndaikas nenori pakeisti nė vieno reikalavimo — jau nekalbant apie „sveiko berniuko“ ugdymo idėją, — direktorius neturėjo priešų. Senasis Tornis, kaip jį vadino — jis netgi berniukus skatino taip į jį kreiptis, — vadovavo taip maloniai, taip ramiai ir neįkyriai, kad visi jautė jam prielankumą. Tai buvo aukštas, plačiapetis, žilagalvis vyras, kurio veidas buvo toks plokščias kaip irklo mentė; iš tikrųjų jis buvo irkluotojas ir gamtos sporto mėgėjas — žmogus, nešiojantis minkšto audeklo nelygintas chaki spalvos arba velvetines kelnes ir tvido švarką su kur ne kur atbrizgusiais lopais ant alkūnių. Per visą mūsų Naujojo Hampšyro žiemą jis vaikščiodavo be kepurės ir — net žvarbiausiu oru — visada taip uoliai palaikydavo mūsų komandą, kad net randą, paliktą atsitiktinai į jį pataikiusio ledo ritulio, nešiojo didžiuodamasis kaip medalį už nuopelnus; ritulys pataikė jam virš akies tuo metu, kai jis stovėjo vartuose per kasmetines buvusių akademijos auklėtinių varžybas. Tornis buvo keleto Greivsendo absolventų klasių garbės narys. Per kiekvienas varžybas jis stovėdavo vartuose.

„Ledo ritulys — ne išlepėliams!“ — mėgdavo sakyti jis. Kartą, gindamas Oveną Minį, jis pareiškė:

— Visuomenę patobulinti gali tiktai gerai išsilavinę žmonės, ir ypač ją kritikuodami, tad mes ir duodame jiems įrankius tai visuomenės kritikai. Savaime suprantama, kad mokydamiesi mokykloje protingiausi iš jų pradės tobulinti visuomenę kritikuodami mus. — Pačiam Ovenui Arčis Torndaikas giedodavo kiek kitokią giesmelę: — Tu privalai ieškoti mano klaidų, o aš privalau leisti tau pasisakyti. Bet nesitikėk, kad aš pasikeisiu. Aš neketinu keistis; aš ketinu išeiti į pensiją! Tegu naujasis jūsų direktorius ką nors keičia; aš irgi dariau pakeitimus — kai pradėjau dirbti.

— KOKIUS PAKEITIMUS JŪS PADARĖTE? — paklausė Ovenas Minis.

— Tai dar viena iš priežasčių, kodėl išeinu! — geraširdiškai atsakė Ovenui senasis Tornis. — Visai atmintis pašlijo!

Ovenas manė, kad Arčibaldas Torndaikas yra paskutinis viskam pritariantis kvailys; bet visi, netgi Balsas manė, kad Tornis geras žmogelis. „GERU ŽMOGELIU SUNKIAUSIA ATSIKRATYTI“, — rašė Ovenas „Kape“; bet netgi ponui Erliui pakako proto tai išbraukti.

Paskui atėjo vasara; Balsas sugrįžo prie darbo į kirtyklas — nemanau, kad jis būtų turėjęs ką pasakyti šachtų gilumoje, o aš gavau savo pirmąjį darbą. Buvau gidas akademijos priėmimo skyriuje; rodydavau mokyklą būsimiems moksleiviams ir jų tėvams — nuobodoka, bet tikrai nesunku. Turėjau krūvą ant žiedo sukabintų raktų, ir tai buvo didžiausia kada nors man patikėta atsakomybė, aš galėjau pats spręsti, kurias klases ir kurį bendrabučio kambarį rodyti kaip tipiškiausią. Voterhauze aš rodydavau bet kuriuos kambarius, slapta vildamasis, kad išgąsdinsiu Brinker-Smitus, ritmingai girgždinančius lovą; tačiau dvynukai dabar jau buvo paaugę ir galbūt Brinker-Smitai „nebedarė to“ su tokiu įkarščiu kaip anuomet.

Vakarais Hemptono paplūdimyje Ovenas man atrodydavo pavargęs. Aš pranešdavau Priėmimo skyriui apie pirmąją ekskursiją dešimtą ryto, o Ovenas kas rytą lipdavo į kaušą septintą. Jo nagai buvo aplūžinėję; delnai supjaustyti ir sutinę; rankos įdegusios, liesos ir raumeningos. Jis nekalbėjo apie Esterą: 1959-ųjų vasara buvo pirmoji vasara, kai mes nebesusirasdavome merginų; tikriau sakant, Ovenas susirasdavo ir supažindindavo mane su savo merginomis. Tą vasarą mes „nedarėme to“; bent jau aš nedariau, o, kiek žinau, Ovenas niekada nebuvo susitikęs su mergina be manęs.

— ARBA PASIMATYMAS DVIESE, ARBA NIEKO, — vis sakydavo jis nustebusioms merginoms. — PASIKVIESK DRAUGĘ ARBA NESUSITINKAM.

Ir mes jau nebebijojome pėsti apeiti žaidimų atomatų galeriją aplink kazino; chuliganai vis dar kibdavo prie Oveno, bet netrukus jis pelnė neliečiamojo reputaciją.

— NORI MANE PRIMUŠTI? — paklausė jis vieno panko. NORI PAKLIŪTI Į KALĖJIMĄ? IŠSIGIMĖLI TU, GAL MANAI, KAD AŠ KADA NORS UŽMIRŠIU TAVO MARMŪZĘ? — tada parodė į mane. — MATAI JĮ? GAL TU, ŠIKNIAU, NEŽINAI, KĄ REIŠKIA LIUDININKAS? NAGI, MUŠK MANE!