Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pirmajame savo straipsnyje Balsas buvo užsipuolęs „Mistinę mėsą“, o dabar žuvį. „TOKS NESĄŽININGAS PIRŠIMAS SKATINA RELIGINĮ PERSEKIOJIMĄ", — pareiškė Balsas; Ovenas visur įžvelgė kylančias katalikybės apraiškas. „MOKYKLOJE REZGAMOS INTRIGOS, — pranešė jis. — JAUČIAMAS ŠALIŠKUMAS. GIRDŽIU, KAIP VIENI KITUS UŽGAULIOJA VADINDAMI „ŽUVĖDAIS“ — KO ANKSČIAU MOKYKLOJE NIEKADA NEBŪDAVO.“ Atvirai kalbant, aš negirdėjau, kad kas nors vartotų žodį „žuvėdas“, išskyrus Oveną!

O jeigu tik eidavome pro Šv. Mykolo mokyklą, tai — jau nekalbant apie tai, ką jis sakydavo apie šventąją Mariją Magdaleną, — apie vienuoles sakydavo taip: „KAŽIN, KĄ TOS PINGVINĖS SAU MANO? GAL JOS VISOS LESBIETĖS?“

Pirmąjį penktadienį po Padėkos dienos valgykloje, greta įprastinių žuvies patiekalų, buvo patiekti šalti mėsos užkandžiai ir sumuštiniai su sviestu ir džemu; taip pat galima buvo užsisakyti pomidorų sriubos ir bulvių mišrainės. Jis laimėjo. Valgykloje visi atsistoję jam plojo. Kaip stipendininkas, jis turėjo mokykloje darbą — patarnauti valgykloje dėstytojams; padėklas buvo ne ką mažesnis už jį patį, ir jis stovėjo išsitempęs laikydamas padėklą kaip skydą, ir mokiniai jam plojo, o dėstytojai šiek tiek per jėgą šypsojosi.

Senasis Tornis išsikvietė jį į savo kabinetą.

— Tu žinai, kad man patinki, mažyli, — pasakė jis Ovenui. — Energijos tau nestinga. Bet leisk man duoti tau vieną patarimą. Draugai atlaidžiau žiūri į tave negu priešai — o priešų tu turi. Per nepilnus dvejus metus tu įsigijai daugiau priešų negu aš per daugiau negu dvidešimt! Žiūrėk, kad tavo priešai nerastų už ko tave prigriebti.

Tornis norėjo, kad Ovenas būtų vairininkas valčių lenktynėse; Oveno ūgis idealiai tiko vairininkui ir — šiaip ar taip — jis buvo užaugęs Skvamskote. Bet Ovenas pasakė, kad lenktyninės valtys jo tėvui kelia pasipiktinimą — O KRAUJO BALSO NENUTILDYSI, — pasakė jis direktoriui; be to, upė buvo užteršta. Tais laikais miestas neturėjo tinkamos nutekamųjų vandenų valymo sistemos; tekstilės fabrikas, mano amžinatilsį senelio batų fabrikas ir daugybė nuosavų namų pildavo atmatas tiesiai į upę; Ovenas sakė, kad dažnai matydavo upėje plaukiant vabzdžiaskūrius; nuo vabzdžiaskūrių jį vis dar krėtė šiurpas.

Be to, rudenį jis mėgdavo žaisti futbolą; žinoma, jis nebuvo akademijos ar jaunių rinktinėje, bet jam smagu būdavo žaisti futbolą, netgi žemiausiu sporto klubo lygiu. Jis buvo greitas ir azartiškas, nors dėl rūkymo greitai uždusdavo. O pavasarį — kitą irkluotojams tinkamą sezoną — Ovenas mėgdavo žaisti tenisą; jis nebuvo labai geras, tik pradedantis, bet mano senelė nupirko jam gerą raketę ir Ovenui labai patiko šio žaidimo tvarkingumas. Tiesios baltos linijos, įtemptas ir labai tinkamo aukščio tinklas, tikslus taškų skaičiavimas. Žiemą — dievai žino kodėl — jis mėgdavo futbolą; galbūt tyčia, todėl, kad tai buvo aukštaūgių sportas. Jis žaisdavo ne varžybose — negalėjo žaisti nė vienoje iš komandų, — bet labai užsidegęs; jis mokėjo aukštai pašokti, pagavęs kamuolį atsidurdavo beveik kitų žaidėjų akių lygyje; jį tiesiog apsėdo mintis atlikti neįmanomą (neįmanomą jam) krepšinio puošmeną: įdėti kamuolį į krepšį iš viršaus. Tais laikais mes sakydavome ne „įdėti“, bet „sugrūsti iš viršaus“, ir taip pasitaikydavo ne dažnai, nes dauguma vaikų buvo žemo ūgio. Žinoma, Ovenas niekada neiššokdavo taip, kad atsidurtų virš krepšio; jo noras sugrūsti kamuolį į krepšį iš viršaus buvo absurdiškas — tikslas, kurio neįmanoma pasiekti.

Jis buvo sugalvojęs, kaip pulti krepšį; vesdamasis kamuolį ir bėgdamas dideliu greičiu, jis pašoks į viršų kaip tik tuo metu, kai kuris nors iš komandos narių galės jį pagauti ir pamėtėti aukščiau — jis šoks į laukiančio žaidėjo rankas, ir tas (retkarčiais) pamėtės Oveną virš krepšio. Aš vienintelis sutikau bandyti atlikti šį sutartinį veiksmą; juokinga, kad jis norėjo tai padaryti — būdamas tokio ūgio pasiekti taip aukštai... tai buvo tiesiog kvaila, ir aš pavargau nuo tos beprasmiškos, nesiliaujančios choreografijos.

— Kam mes visa tai darome? — klausdavau jo. — Žaidžiant to neįmanoma padaryti. Greičiausiai net negalima. Aš negaliu kelti tavęs prie krepšio, taisyklės garantuotai to neleidžia.

Bet Ovenas priminė man, kaip kadaise — sekmadieninėje mokykloje — man patikdavo jį kilnoti. O dabar, kai jam taip svarbu, kad aš jį pagaučiau tuo metu, kai jis pašoks, ir pametėčiau aukštyn, kodėl dabar aš jį kritikuoju, o ne tiesiog padarau, ko jis prašo.

— MAN BUVO KANČIA, KAI TU MĖTYDAVAI MANE Į ORĄ, — VISUS TUOS METUS, NORS AŠ PRAŠIAU TO NEDARYTI! — pasakė jis man.

— Visus tuos metus, — pakartojau. — Taip būdavo tiktai per sekmadienines pamokas, tik porą metų — ir mes taip darydavome ne kiekvieną kartą.

Bet jam buvo svarbu, kad tą kvailystę mes darytume dabar — ir mes tai darėme. Mums tai tapo gerai surepetuotu akrobatiniu triuku; „dėjikas Minisu — taip ėmė jį pravardžiuoti kai kurie berniukai iš krepšinio komandos, o kai patobulino metimą, pasidarė „dėjimo asas“. Netgi krepšinio treneris jį vertino.

— Galėčiau panaudoti tave per varžybas, Ovenai, — juokaudamas pasakė jis jam.

— VARŽYBOMS TAS NETINKA, — atsakė Ovenas Minis, kuris viskam turėjo savą paaiškinimą.

Per tas 1959-ųjų Kalėdų atostogas mes kiauras dienas leidome Greivsendo akademijos sporto salėje; ten mes buvome vieni ir niekieno netrukdomi — visi mokiniai buvo išvykę namo — ir mes tiesiog buvome pilni paniekos Istmenams, kurie tiesiog tyčia nekvietė mūsų į Sojerio Depą. Nojus ir Simonas pasikvietė namo draugą iš Kalifornijos; Estera pasirodydavo namie kaip „jaunas mėnulis“, o pas tetą Martą „ruošėsi“ atvažiuoti jos senas bičiulis iš universiteto laikų. Tikroji priežastis, kodėl mes nebuvome pakviesti, buvo ta, jog teta Marta norėjo nutraukti Oveno ir Esteros santykius. Estera sakė, kad jos motina atsiliepdavo apie jį kaip apie „tą berniuką, kuris trenkė kamuoliuką“, arba „tą keistą mažąjį Džono draugą“ ir „tą berniuką, kurį mano mama rengia kaip lėlę“. Tačiau Estera visada taip blogai kalbėdavo apie savo motiną ir buvo tokia vandens drumstėja, kad puikiausiai galėjo pripasakoti Ovenui nebūtų dalykų, kad jis irgi nemėgtų tetos Martos. Ovenas, regis, nekreipė į tai dėmesio.

Man buvo atidėtos dvi skolos ir per atostogas turėjau parašyti du referatus — taigi, šiaip ar taip, atostogų nebuvo; Ovenas padėjo man parašyti darbą iš istorijos, o anglų kalbos referatą parašė pats. „AŠ TYČIA NE VISKĄ PARAŠIAU TEISINGAI. IR PADARIAU GRAMATIKOS KLAIDU, KOKIAS TU VISADA DARAI, — pasakė jis man. — KARTAIS PAKARTODAVAU, KĄ JAU BUVAU RAŠĘS, IR NIEKO NEPASAKIAU APIE TAI, KAS PARAŠYTA KNYGOS VIDURYJE — TARSI TU BŪTUM JĮ PRALEIDĘS. JUK TU VIDURĮ IR PRALEIDAI, AR NE?

Tikra bėda: rašydamas klasės darbus, patikrinimus raštu ir laikydamas egzaminus aš pasirodydavau kur kas blogiau negu tais kartais, kai Ovenas man būdavo padėjęs. Tačiau mudu ruošėmės drauge visiems testams ir mano pažangumas — po truputėlį — didėjo. Dėl prastos rašybos buvau paskirtas į papildomą atsiliekančiųjų grupę ir dėl to jaučiausi kiek nesmagiai, o dar — taip pat dėl prastos rašybos ir painiojimosi prie lentos — kartą per savaitę turėjau pasirodyti mokyklos psichiatrui. Greivsendo akademija buvo pratusi prie gabių studentų; jeigu kam nors mokslas kainuodavo didelių pastangų — ir ypač jeigu mokinys net nemokėjo taisyklingai rašyti, — buvo laikoma, kad jam būtina kreiptis į psichų daktarą.