Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Buvo gerai žinoma, kad Balsas negeria; jis buvo Minis „kavinis“ ir Minis „cigarinis“; jam labai svarbu buvo neprarasti budrumo — jis buvo budrus ir toks norėjo likti. Jo straipsnis apie „ALKOHOLIO IR NARKOTIKU PAVOJU“ patiko net jo kritikams; jis nebijo dėstytojų, bet jis nebijo ir sau lygių. Tai buvo vis dar pirmieji mūsų metai devintoje akademijos klasėje, kai Ovenas pakvietė Esterą į vyresniųjų klasių šokių vakarą — tais metais, kai Nojus su Simonu baigė akademiją, Ovenas drįso pakviesti jų siaubingąją seserį į vyresniųjų klasių šokius!

— Ji tik pasinaudos tavim, kad susipažintų su kitais vaikinais, — įspėjo jį Nojus.

— Ji išdulkins visą klasę, o tu liksi išsižiojęs, — pasakė Ovenui Simonas.

Aš buvau įsiutęs ant jo. Aš nedrįsau, bet taip norėjau paprašyti, kad Estera būtų mano mergina; bet kaip draugauti su tikra pussesere?

Nojus, Simonas ir aš jautėme jam užuojautą; pelnęs visų susižavėjimą, Ovenas rizikavo atsidurti nesmagioje padėtyje — ir įstumti į ją mus visus — būdamas Esteros debiuto Greivsendo akademijoje įrankiu.

— Viliokė Estera, — vis kartojo ir kartojo Simonas.

— Sojerio Depo mergužėlė, — smerkiamai pasakė Nojus.

Tačiau Estera žinojo apie Greivsendo akademiją kur kas daugiau negu mes patys; tą kvapnų 1953-iųjų pavasario savaitgalį Estera atvyko pasiruošusi. Šiaip ar taip, Ovenas juk siųsdavo jai kiekvieną „Kapo“ numerį; nors kažkada ji bodėjosi Ovenu — vadino jį trenktu, keistu ir nuobodžiu, Estera buvo ne kvaila. Ji mokėjo įžvelgti kylančią žvaigždę. Be to, Estera visada stojo už akiplėšiškus pasisakymus; taigi nei Nojui su Simonu, nei man neturėjo būti keista, kad Balsas užkariavo jos širdį.

Kad ir ką Estera būtų patyrusi su juodaodžiu valtininku iš Tortolos, tas susitikimas suteikė nerūpestingai žydinčiam jos moteriškumui tam tikro santūrumo, kurį moterys įgyja tiktai įsipainiojusios į pačias tragiškiausios meilės pinkles; dabar ji buvo viliojanti ne tik savo tamsiu gymiu ir pirmykščiu grožiu, visų akį traukiančia vešlia ir įspūdinga krūtine, kuri išryškėjo gerokai numetus svorį, bei raiškiais tamsaus veido bruožais, bet ir tuo, kad laikėsi atstu, — taip, kad jos pavojingumas tapo mažiau matomas, bet dar absoliutesnis. Jos atsargumas darė ją vyresnę; ji visada mokėjo rengtis — manau, kad tai šeimos bruožas. Estera vilkėjo paprastais, brangiais drabužiais — tik daug kasdieniškiau, negu dizainerio buvo sumanyta, ir drabužių dydis visada šiek tiek neatitikdavo figūros; jos kūnui derėjo būti džiunglėse, kur jis būtų pridengtas tik iš reikalo, galbūt kailiais ar lapais. Vyresniųjų klasių šokių vakarui ji apsivilko trumpą juodą suknelę plonais it stygos dryželiais; suknelė buvo prigulusiu liemeniu, pūstu sijonėliu ir didele iškirpte, atidengiančia didelį Esteros krūtinės ir kaklo plotą — žavingą foną rausvai pilkam perlų vėriniui, kurį teta Marta padovanojo jai per septynioliktąjį gimtadienį. Ji nenešiojo kojinių ir šoko plikomis kojomis. Aplink vienos kojos kulkšnį buvo apvyniota žaliaminės odos juostelė, ant kurios tabalavo turkio papuošaliukas, liečiantis pėdos viršų. Daikčiukas buvo brangus tiktai kaip prisiminimas; Nojus spėjo, kad tai Tortolos valtininkas Esterai jį padovanojo. Per šokius mokyklos globėjai ir jų žmonos negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mes visi buvome sužavėti. Kai Ovenas Minis šoko su Estera, aštri jo viršunosė buvo įsibedusi tiesiai į tarpą tarp jos krūtų; niekas net nemėgino „paveržti“ jo partnerės.

Taigi mes buvome tenai visi su išsinuomotais smokingais — berniukai, bijantys spuogų labiau negu karo; bet Oveno smokingas nebuvo išnuomotas — mano senelė jį jam nupirko — ir savo pasiuvimu, naujumu, atlasu apsiūtais plonais atlapais jis išraiškingai bylojo tai, kas mums visiems buvo taip akivaizdu: kaip Balsas išreiškia visa tai, ko mes nepajėgiame išsakyti.

Kaip ir visada, šokiai akademijoje užsibaigė sustiprinta apsauga; niekas negalėjo išeiti anksčiau; o jeigu išeidavo ir lydėdavo savo merginą iki jos bendrabučio, sugrįžęs turėdavo „užsiregistruoti“ savo bendrabutyje praėjus lygiai penkiolikai minučių po „išsiregistravimo“ iš šokių salės. Tačiau Estera buvo apsistojusi Frant gatvėje.

Aš jaučiausi per daug įžeistas, kad Estera tapo Oveno mergina, ir nenorėjau savaitgalį būti pas senelę, todėl parėjau į Dano bendrabutį drauge su kitais vaikinais, grįžtančiais pagal mokyklos taisykles. Ovenas, kuris turėjo nuolatinį negyvenančio bendrabutyje moksleivio leidimą pačiam atvažiuoti ir išvažiuoti iš akademijos, parvežė Esterą į Frant gatvę. Susėdę į raudonąjį pikapą, Estera ir Ovenas atsipalaidavo nuo Šokių komiteto suvaržymų; jie užsirūkė, ir cigarečių dūmai užstojo patenkintus jų veidus, o kai Ovenas pagarsino radiją ir meistriškai išsuko iš aikštelės, abu iškorę rankas pro nuleistus langus. Su cigarete dantyse, su Estera šalia — apsivilkęs smokingą ir sėdėdamas aukštoje raudonojo pikapo kabinoje, Ovenas atrodė beveik aukštas.

Vieni berniukai tvirtino, kad jie „darė tai“ krūmuose — eidami iš šokių salės į bendrabutį. Kiti demonstravo bučiavimosi techniką koridoriuose, rizikavo „lyžtelti skanumyno“ drabužinėse, priešinosi auklėtojų energingai diegiamai minčiai, kad nieko nėra vulgariau negu kišti liežuvį merginai į ausį. Tuo tarpu Ovenas su Estera, neskaitant to fakto, kad Oveno nosis buvo įsibedusi į tarpą tarp Esteros krūtų, daugiau jokiais įprastiniais ar vulgariais būdais viešai neišreiškė savo įsimylėjimo. O vėliau mes pasijutome prieš jį labai vaikiški, kai jis atsisakė apie ją kalbėti; jeigu jis „padarė tai“ su ja, tai Balsas apie tai nutylėjo. Ovenas parvežė Esterą į Frant gatvę ir jie drauge žiūrėjo naktinę programą; paskui jis sugrįžo namo į kirtyklą. BUVO JAU GANA VĖLU, — pripažino jis.

— Kokį filmą rodė? — paklausiau.

— KOKĮ FILMĄ?

— Per naktinę programą!

— O, AŠ UŽMIRŠAU...

— Matyt, Estera jį iškrušo, — niauriai pasakė Simonas; Nojus trenkė jam. — Nuo kada Ovenas „užmiršta“ apie ką filmas? — suriko Simonas; bet Nojus vėl trenkė jam. — Ovenas netgi „Apsiaustą“ prisimena! — nesiliovė Simonas; Nojus trenkė jam per dantis ir Simonas susvyravo. — Koks skirtumas, — suinkštė Simonas. — Estera iškruš kiekvieną.

Nojus sugriebė brolį už gerklės.

— Mes to nežinom, — pasakė jis Simonui.

— Mes taip manom! — rėkė Simonas.

— Manyk, kiek nori, — pasakė broliui Nojus; jis brūkštelėjo dilbiu Simonui per nosį, ir iš jos ėmė bėgti kraujas. — Bet jeigu mes nežinom, tai nieko nesakom.

— Estera iškrušo Oveną! — suklykė Simonas; Nojus užvažiavo alkūne Simonui į tarpuakį.

— Mes to nežinom, — pakartojo jis; bet aš jau buvau pripratęs prie jų žiaurių muštynių — jos daugiau manęs nebegąsdino. Man, draskomam prieštaringų jausmų Esterai ir alinančio pavydo Ovenui, jų žvėriškumas atrodė suprantamas ir nepavojingas.

Ir vėl, eilinį kartą, Balsas pastatė mus į vietą. „PRAĖJUS NERIMĄ KELIANČIAM ŠOKIU SAVAITGALIUI, SUNKU PASAKYTI, AR MŪSU DIDŽIAI GERBIAMI AUKLĖTINIAI, AR DIDŽIAI GERBIAMI AUKLĖTOJAI TURĖTU LABIAU GĖDYTIS. VAIKIŠKA JAUNIEMS VYRAMS APTARINĖTI IKI KOKIO LAIPSNIO JIE PASINAUDOJO SAVO MERGINOMIS; TAI NEPAGARBA MOTERIMS — VISOS TOS LĖKŠTOS PAGYROS — IR VYRAMS TAI GARBĖS NEDARO. KODĖL MOTERYS TURĖTU MUMIS PASITIKĖTI? TAČIAU SUNKU PASAKYTI, AR TOKS NETAŠYTAS ELGESYS YRA BLOGESNIS AR GERESNIS NEGU MŪSU PURITONIŠKUJU MOKYTOJU GESTAPO TAKTIKA. DEKANATAS MAN PRANEŠĖ, KAD DU VYRESNIIĮJU KLASIŲ MOKINIAI GAVO PRANEŠIMUS APIE DRAUSMINĘ NUOBAUDĄ — IKI SEMESTRO PABAIGOS! — UŽ JU TARIAMĄ „AKIVAIZDŽIAI NEKUKLU“ ELGESĮ; MANAU, KAD ABU INCIDENTAI VERTINAMI KAIP NUSIKALSTAMI „MORALĖS POŽIŪRIU SMERKTINO ELGESIO SU MERGAITĖMIS“ PAVYZDŽIAI.