Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ar skaitėte apie tai kur nors?

Patikinau ją, kad skaičiau. Aš netgi turiu knygą, kurioje aprašomas jūrų žvaigždžių gyvenimas, nors mudu su Ovenu ir neskaitę tos knygos žinojome, kad nereikia jų pjaustyti; visi vaikai Greivsende sužinodavo viską apie jūrų žvaigždes prie Mažojo Šerno Galvos. Prisimenu, kaip motina sakydavo man ir Ovenui nepjaustyti jų; jūrų žvaigždės labai žalingos ir Naujajame Hampšyre reprodukciniai jų sugebėjimai nėra skatinami.

Ponia Broklbenk atkakliai siekia naujos informacijos; ji taip plėšriai puola ką aptikusi — nelyginant savo pienes.

— Norėčiau pamatyti tą knygą, — pareiškė ji.

Taigi aš ir vėl ėmiausi įprastinio darbo: įtikinėti ponią Broklbenk, kad šitos knygos taip pat neverta skaityti, — įtikinėti man sekasi taip pat nelengvai, kaip ir priversti Vyskupo Strono mokyklos moksleives atlikti namų užduotis.

— Tai nėra labai gera knyga, — pasakiau. — Rašyta mėgėjo; išspausdinta paties lėšomis.

— O kuo bloga mėgėjo parašyta knyga? — geidavo sužinoti ponia Broklbenk. Matyt, ji pati kažką rašo, toptelėjo man. — Ir kuo blogai leisti knygas savo lėšomis? — paklausė ji.

Knyga, kurioje atskleidžiama tiesa apie jūros žvaigždes, yra Arčibaldo Torndaiko „Potvynio užliejamo duburio gyvenimas“. Senasis Tornis buvo mėgėjas gamtininkas ir dienoraščių rašytojas; išėjęs iš Greivsendo akademijos jis dvejus metus tyrinėjo potvynio užliejamą duburį Rai Harbore; savo lėšomis išleidęs apie tai knygą, kiekvieną akademijos auklėtinių susitikimo dieną pardavinėdavo ją su autografu. Jis pasistatydavo mikroautobusą prie teniso kortų ir pro užpakalines dureles pardavinėdavo knygas plepėdamas su visais buvusiais auklėtiniais, kurie norėdavo su juo paplepėti; kadangi jis buvo labai mėgstamas direktorius, — o juolab kad jį pakeitė itin nemėgstamas direktorius, — beveik visi akademijos auklėtiniai norėdavo paplepėti su senuoju Torniu. Manau, kad jis pardavė nemaža „Potvynio užliejamo duburio gyvenimo“ egzempliorių; gal net užsidirbo pinigų. Galbūt jis ir nebuvo toks jau mėgėjas. Jis žinojo, kaip valdyti Balsą, jo nevaldydamas. O naujajam direktoriui Balsas galiausiai atnešė pražūtį.

Ir aš galiausiai pasidaviau ponios Broklbenk karštligiškam norui šviestis. Prižadėjau paskolinti savąjį „Potvynio užliejamo duburio gyvenimo“ egzempliorių.

— Būtinai priminkite Heterai, kad dar kartą perskaitytų pirmąją „Tesės“ „fazę“, — pasakiau poniai Broklbenk.

— Ar Hetera neatlieka namų užduočių? — sunerimo ponia.

— Dabar pavasaris, — priminiau. — Visos mergaitės neperskaito, kas užduota. Šiaip Hetera aš nesiskundžiu. — Iš tiesų Hetera — viena geriausių mano mokinių; ji paveldėjo motinos žinių troškimą, o jos vaizduotė pranoko pienių lygmenį.

Staiga man topteli, kad reikia duoti dvyliktokėms netikėtą patikrinimą raštu; jeigu jos taip nedėmesingai perskaitė pirmąją „Tesės“ „fazę“, tai guldau galvą, kad praleido ir įvadą, o aš buvau skyręs perskaityti ir įvadą. Aš taip darau ne visada, bet Roberto B. Hailmano įvadas yra itin naudingas tiems, kurie skaito Hardį pirmą kartą. Aš netgi turiu vieną suktą klausimėlį! Aš galvoju, o ponia Broklbenk renka savo nužudytas pienes.

„Kaip Hardis buvo iš pradžių pavadinęs „Tęsę“?

Cha! Šito jos niekada neatspės; jeigu perskaitys įvadą, tuomet žinos, jog pirmasis pavadinimas buvo „Per vėlai įsimylėję“ — jos bent jau prisimins, kad kažkas buvo per vėlai. Tada aš prisiminiau, kad Hardis yra parašęs apsakymą — prieš „Tęsę“ — pavadintą „Romantiški melžėjos nuotykiai“. Gal reikėtų duoti keletą klausimų iš jo, kad jos susipainiotų? Tada aš prisiminiau, kad ponia Broklbenk stovi ant šaligatvio su glėbiu pienių ir laukia, kol aš duosiu jai paskaityti „Potvynio užliejamo duburio gyvenimą“. Ir galiausiai aš prisiminiau, kad mudu su Ovenu pirmą kartą perskaitėme „Tęsę d4Erbervilių giminės“ dešimtoje Greivsendo akademijos klasėje; tai buvo anglų kalbos klasėje pas mokytoją Erlį — 1960-ųjų žiemą— ir aš prisikankinau su Hardžiu iki ašarų. Mokytojas Erlis padarė kvailystę užkraudamas „Tęsę“ dešimtokams. Vyskupo Strono mokykloje aš ilgai ginčijausi su kolegomis, kol įrodžiau, kad Hardį reikia nagrinėti tryliktoje klasėje, nes netgi dvyliktoje yra per anksti! Net „Broliai Karamazovai“ yra lengviau negu „Tęsė“!

— Negaliu aš šito skaityti! — kadaise pasakiau Ovenui. Jis bandė man padėti; jis visada man padėdavo, bet „Tęsė“ buvo tiesiog per sunki. — Negaliu skaityti apie karvių melžimą! — klykiau.

— ČIA VISAI NE APIE KARVIU MELŽIMĄ, — nukirto Ovenas.

— Man nesvarbu, apie ką, bjauru, ir tiek, — spyriausi.

— IŠ TIESU PROTINGAS POŽIŪRIS, — pasakė Ovenas. — JEIGU NEGALI SKAITYTI, GAL NORI, KAD AŠ TAU GARSIAI PAS KAITYČIAU?

Man taip gėda tai prisiminti: kad jis net tokius dalykus darė už mane — garsiai skaitė man „Tęsę d‘Erbervilių giminės“. Tuo metu vien mintis, kad turėsiu išklausyti visą romaną, skaitomą jo balsu, vertė iš koto.

— Aš negaliu jo skaityti ir negaliu klausytis, — pasakiau.

— PUIKU, — tarė Ovenas. — TADA PASAKYK MAN, KĄ NORĖTUM KAD AŠ DARYČIAU. GALIU TAU PAPASAKOTI VISĄ ISTORIJĄ, GALIU PARAŠYTI TA TEMA DARBĄ — O PER EGZAMINĄ PILSTYK IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ, KAIP TU MOKI; JEIGU PAPASAKOSIU TAU VISĄ ISTORIJĄ, GAL KAI KĄ IŠ JOS PRISIMINSI. ŽODŽIU, GALIU ATLIKTI UŽ TAVE TĄ NAMU DARBĄ — MAN VISAI NESUNKU IR AŠ MIELAI TĄ PADARYSIU — ARBA GALIU TAVE IŠMOKYTI, KAIP ATLIKTI UŽDUOTI PAČIAM, TAI BUS KIEK SUNKIAU — MUMS ABIEM, — BET GALIAUSIAI GALBŪT TURĖSI IŠ TO NAUDOS, NES IŠMOKSI PATS ATLIKTI NAMU DARBUS. KĄ GI TU DARYSI, KAI MANĘS NEBEBUS?

— Ką tai reiškia — tavęs nebebus? — paklausiau jo.

— PAŽVELK Į TAI IŠ KITOS PUSĖS, — kantriai pasakė jis. — ARTU KETINI EITI DIRBTI? NA, KAI BAIGSI MOKSLUS, — AR EISI DIRBTI? AR STOSI Į UNIVERSITETĄ? AR MUDU STOSIME Į TĄ PATĮ UNIVERSITETĄ? AR AŠ IR TENAI DARYSIU UŽ TAVE NAMU DARBUS?

— Kokią tu rinksiesi specialybę? — paklausiau jo; buvau įsižeidęs, bet aš žinojau, kur jis suka, ir jis buvo teisus.

— GEOLOGIJĄ, — atsakė jis. — AŠ TURIU GRANITO VERSLĄ.

— Nesąmonė! — nukirtau aš. — Čia visai ne tavo versiąs. Gali studijuoti ką tik nori, tau nebūtina studijuoti uolienų!

— UOLIENOS ĮDOMU, — spyrėsi jis. — GEOLOGIJA YRA ŽEMĖS ISTORIJA.

— Aš negaliu skaityti „Tesės d’Erbervilių giminės“! — surikau. — Man per sunku!

— TU NORI PASAKYTI, KAD TAU SUNKU PRISIVERSTI SKAITYTI, KAD TAU SUNKU SUSIKAUPTI, — pasakė jis. — BET TAI NEREIŠKIA, KAD „TĘSĖ D’ERBERVILIU GIMINĖS11 SUNKI. GAL TOMAS HARDIS IR NUOBODUS, BET LABAI LENGVAI SUPRANTAMAS — JIS AIŠKUS, PASAKOJA APIE TOKIUS DALYKUS, KURIUOS TU TURI ŽINOTI.

— Jis pasakoja man daugiau, negu aš noriu žinoti! — surikau.

— TAVO NUOBODULYS IŠPLAUKIA IŠ TAVĘS PATIES, — pasakė Ovenas Minis. — TU NETURI VAIZDUOTĖS IR DĖL TO TAU NUOBODU. HARDIS PERPRATO PASAULĮ. TĘSĖ YRA PASMERKTA. LIKIMAS GRIEŽIA ANT JOS DANTĮ. JI YRA AUKA; JEIGU ESI AUKA, PASAULIS PASINAUDOS TAVIMI. KODĖL ŽMOGUS, KURIS TURI SUSIKŪRĘS TAM TIKRĄ PASAULIO SUPRATIMĄ, KELIA TAU NUOBODULĮ? KODĖL TAU NEĮDOMU, KAD KAŽKAS RADO RAKTĄ Į PASAULIO SUPRATIMĄ? JUK TIKTAI TUO RAŠYTOJAI IR ĮDOMŪS! GAL TAU REIKĖTIĮ RINKTIS ANGLU KALBOS IR LITERATŪROS SPECIALYBĘ. BENT JAU PERSKAITYTUM VISKĄ, KĄ PARAŠĖ ŽMONĖS, KURIE MOKA RAŠYTI! NORINT STUDIJUOTI ANGLU KALBĄ, TAU NEREIKIA NIEKO DARYTI, NEREIKIA TURĖTI JOKIO YPATINGO TALENTO, TIESIOG ATKREIPTI DĖMESĮ Į TAI, Į KĄ TAU SIŪLOMA JĮ ATKREIPTI, — Į TAI, KAS KAŽKĄ LABIAUSIAI PIKTINA AR JAUDINA KITAIP NEGU KITUS. TAI TAIP LENGVA. TURBŪT DĖL TO TIEK DAUG STUDIJUOJANČIU ANGLU KALBĄ IR LITERATŪRĄ.