Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Jeigu darai užuominas, kad žmogus yra rasistas ar antisemitas, — pasakė jam Danas, — turi turėti įrodymų.

Ovenas purkštavo dėl tokios griežtos cenzūros, bet Dano patarimo paklausė. Jis pasikalbėjo su Greivsendo mokiniais, atvykusiais iš Leik Foresto, ir įkalbino juos parašyti savo tėvams ir paprašyti, kad jie sužinotų, ar yra tautinių apribojimų priimant į pono Vaito mokyklą. Tėvai galėtų apsimesti, kad svarsto, kokią mokyklą vaikui parinkti; gali net tiesiai pasidomėti, ar jų vaikas neatsidurs vienoje kompanijoje su juodaodžiais ar žydais. Deja, informacija iš antrų ir trečių rankų buvo kaip visada miglota; tėvams buvo pasakyta, kad mokykla neturi „išskirtinių priėmimo apribojimų“; taip pat jiems buvo pasakyta, kad mokykloje nėra juodaodžių ar žydų.

Danas Nidemas susipažino su Rendžiu Vaitu kitą dieną; tada, kai Vaitas buvo priimtas į darbą. Oras buvo pavasariškai gražus — žydėjo forzitijos ir alyvos, ir Danas Nidemas vaikščiojo po akademijos kiemelį su Rendžiu Vaitu ir jo žmona Same; tai buvo pirmasis Samės apsilankymas mokykloje, ir ji domėjosi teatru. Vos tik atvykęs, ponas Vaitas priėmė sprendimą pažymėti savo direktoriavimo pradžią. Danas sakė, kad akademija niekada neatrodė taip gražiai. Žolė buvo nupjauta ir pavasariškai žalia, bet nupjauta iš anksto, kad neatrodytų dygi kaip šeriai; gebenių lapai tviskėjo raudonų plytų fone, o tiesi kaip styga tamsžalė tujų ir ligustrų gyvatvorė, juosianti kvadrato formos kiemelį, gražiai kontrastavo su kur ne kur geltonuojančiomis pienėmis. Spausdamas Danui dešinę Vaitas vos nesutraiškė jam kaulų, o Samė nusišypsojo abejinga, bejausme idealios blondinės šypsena.

— Pažvelk į šitas pienes, brangioji, — pasakė Rendolfas Vaitas.

— Jas reikia išrauti su šaknimis, — ryžtingai pareiškė ponia Vait.

— Reikia, reikia — ir jos bus išrautos! — pasakė naujasis direktorius.

Danas prisipažino Ovenui ir man, kad nuo Vaito jį krečia šiurpas.

— JUS JAU DABAR KREČIA ŠIURPAS, — pasakė Ovenas. — O KAS BUS, KAI JIS PRADĖS PRIIMINĖTI SPRENDIMUS?

Torontas, 1987-ųjų gegužės 13-oji — vėl puiki diena — saulėta ir vėsi; ponia Broklbenk ir kiti mano kaimynai, kurie vakar atakavo savo pienes, šiandien kiekvienas bando savo veją. Palei Raselo ir Lonsdeilo gatves kvepia kaip kaime. Aš vėl perskaičiau „The Globe and Mail“, bet pasielgiau gražiai; nesinešiau jo su savimi į mokyklą ir nusprendžiau, kad neaptarinėsiu Jungtinių Valstijų ginklų pardavinėjimo Iranui ir iš to gauto pelno pervedimo Nikaragvos sukilėliams — arba Brunėjaus sultono dovanos, kuri buvo skirta sukilėliams paremti, bet per apsirikimą buvo pervesta į vieną Šveicarijos banko sąskaitą. Dešimties milijonų dolerių „apsirikimas“? „The Globe and Mail“ rašė: „Per visą Reigano valdymo laikotarpį Brunėjus buvo vienintelė užsienio valstybė, į kurią kreipėsi Reigano administracija ieškodama lėšų kontoroms šelpti, kai Kongresas uždraudė bet kokius JAV vyriausybės pinigus tam tikslui remti“. Tačiau per anglų kalbos pamoką mano tryliktoje klasėje visų protingiausioji Klara Kluni perskaitė mokinėms tą sakinį garsiai ir paklausė manęs, ar aš nemanąs, jog tai „nesklandžiausias sakinys pasaulyje“.

Aš buvau prašęs mergaičių ieškoti gremėzdiškų sakinių laikraščiuose ir žurnaluose ir atsinešti juos į klasę, kad galėtume iš širdies pasijuokti, — o tokios frazės kaip „uždraudė bet kokius pinigus“ pakako, kad anglų kalbos mokytojo akyse sublizgėtų juoko ašaros, bet aš žinojau — Klara Kluni nori, kad aš užkibčiau. Aš atsisakiau imti masalą.

Dabar toks pavasario metas, kai tryliktokių mintys skrajoja kitur, ir aš priminiau joms, kad mes dar labai netoli pasistūmėjome nagrinėdami trečiąjį „Didžiojo Getsbio“ skyrių; kad klasė įklimpo ir susipainiojo mėgindama išsiaiškinti „amžinos paguodos antspaudą“ Didžiojo Getsbio šypsenoje; ir kad mes sugaišome daug brangaus laiko mėgindami suvokti, kodėl Džordana Beiker atstovauja „miestietiškam bodėjimuisi konkretybe“. Klara Kluni, turiu pridurti, jaučia tokį visa apimantį „bodėjimąsi konkretybe“, kad supainiojo Deizę Bjukenen su Mirtie Vilson. Aš leidau suprasti, kad supainioti žmoną su meiluže yra baisesnis dalykas negu paprasčiausias apsirikimas. Įtariu, jog Klara Kluni per daug protinga, kad padarytų tokio masto klaidą; kad vakar jinai neperskaitė pirmojo skyriaus; ir kad šiandien — sprendžiant iš jos gudraus manevro nukreipti mano dėmesį laikraščio žiniomis — nebuvo baigusi skaityti ketvirtojo.

— Šiandien yra dar vienas straipsnis, pone Vilraitai, — pasakė Klara Kluni toliau be gailesčio puldama „The Globe and Mail“. — Štai dar vienas nesklandžiausias sakinys pasaulyje, — paskelbė ji. — Paklausykite: „Ponas Reiganas vakar paneigė, kad jis stengėsi gauti trečiojo pasaulio šalių pagalbą maištininkams, kaip pirmadienį pasakė ponas Makferleinas“. Rinktinis gremėzdas, ar ne? — paklausė manęs Klara Kluni. — Man patinka tas „kaip pasakė ponas Makferleinas“ — lyg būtų prikergtas prie sakinio! — sušuko ji.

— „Lyg būtų prikergtas“ ar „prikergtas“? — paklausiau jos.

Ji nusišypsojo; kitos mergaitės krizeno. Jos neprivers manęs dabar keturiasdešimt minučių putoti apie Ronaldą Reiganą. Privalėjau laikyti rankas po suolu — tikriau pasakius, kumščius po suolu. Baltieji rūmai, ta visa nusikaltėlių gauja, tie arogantiški stuobriai, kurie įsivaizduoja esą aukščiau už įstatymą — jie teršia demokratijos vardą skelbdami, kad visa, ką jie daro, yra vardan demokratijos! Jų vieta kalėjime. Jų vieta Holivude!

Aš žinau, kad kai kurios mergaitės pasakė savo tėvams, jog aš dėstau jiems „tiradas“ apie Jungtines Amerikos Valstijas; kai kurie tėvai pasiskundė direktorei, ir Katerina įspėjo mane, kad klasėje nepolitikuočiau — „ar bent jau kalbėk apie Kanadą; kaip žinai, dauguma Vyskupo Strono mokinių yra kanadietės“.

— Aš nieko neišmanau apie Kanadą, — pasakiau.

— Žinau, kad neišmanai! — atsakė kunige Kiling juokdamasi; ji visada draugiška, net kai erzina mane, tačiau jos pastaba iš esmės žeidžia — jau vien dėl to, kad kanauninkas Mekis nuolat man tai prikiša. Kaip antai: tu su mumis jau dvidešimt metų; kada pagaliau mumis susidomėsi?

Per mano pamoką tryliktoje klasėje Fransė Nojes pasakė:

— Aš manau, kad jis meluoja. — Ji, žinoma, turėjo galvoje Ronaldą Reiganą.

— Jį reikėtų nušalinti. Kodėl jo nenušalina? — paklausė Debė Laroka. — Jeigu jis meluoja, jį reikėtų nušalinti. Jeigu nemeluoja, jeigu visi tie klounai valdo už jį, tuomet jis per kvailas būti prezidentu. Bet kokiu atveju jį reikia nušalinti. Kanadoje jam būtų iškeltas nepasitikėjimo votumas ir jis išlėktų!

— Taip, — pritarė Sandra Darsi.

— Ką jūs apie tai manote, pone Vilraitai? — įtaikiai paklausė manęs Adrienė Hjulet.

— Aš manau, kad kai kurios iš jūsų neperskaitė iki galo ketvirtojo skyriaus, — atsakiau. — Ką reiškia pasakymas, kad Getsbis buvo „staiga išstumtas iš savo betikslės prabangos įsčių“ — ką tai reiškia? — paklausiau jų.

Bent jau Rabė Njuel atliko namų darbą.

— Tai reiškia, jog Getsbis nusipirko namą, kad Deizė galėtų būti kitame įlankos krante... kad visi jo rengiami vakarai... iš dalies jis rengia juos dėl jos. Tai nereiškia, kad jis beprotis — tiesiog visi pinigai, kuriuos jis uždirba ir kuriuos išleidžia, skirti tiktai jai! Na, kad patrauktų jos dėmesį, — paaiškino Rabė.

— Man patiko ta dalis apie vyruką, kuris organizavo pasaulines beisbolo pirmenybes! — suriko Debė Laroka.