Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Prisipažinsiu, aš mėgdavau naujoves, kaip ir dauguma studentų. Didžioji salė buvo antrame pagrindinio akademijos pastato aukšte; į ją galima buvo patekti iš dviejų pusių — plačiais ir stačiais marmuriniais laiptais, per dvejas aukštas ir plačias dvivėres duris. Įeinant ir išeinant nereikėdavo laukti eilėje; ir daugumai po pamaldų einant į pirmą pamoką nebereikėdavo išeiti iš pastato. Žiemą būdavo nelengva klampoti į Herdo bažnyčią, stovinčią atstu nuo visų akademijos pastatų. Tačiau Ovenas tvirtino, kad direktorius yra POZUOTOJAS ir kad jis meistriškai sumanipuliavo pastoriumi Meriliu, nes šis nebegali skųstis nesijausdamas nedėkingas; juk, šiaip ar taip, jis persikėlė gyventi į namą. Jeigu rytinių pamaldų perkėlimas iš Herdo bažnyčios ir buvo pastoriui Meriliui skriauda — iš tyliojo kongregacionisto neišgirdome nė vieno nusiskundimo; piktinosi tiktai Balsas.

Tačiau Rendžiui Vaitui tai buvo dar tik apšilimas; kitas jo sprendimas buvo panaikinti privalomą lotynų kalbą, dėl kurios visi (išskyrus Lotynų kalbos katedrą) aimanavo metų metus. Senai tradicinei dainelei, kad lotynų kalba padeda suprasti visas kitas kalbas, niekas už Lotynų kalbos katedros sienų nepritarė. Katedroje dirbo septyni žmonės ir trys iš jų po metų kitų turėjo išeiti į pensiją. Vaitas tikėjosi, kad į lotynų kalbą užsirašys pusė buvusio mokinių skaičiaus (akademijos reikalavimas buvo treji metai kalbos mokymosi); per metus dvejus liks kaip tik reikiamas skaičius lotynų kalbos dėstytojų ir bus galima įsteigti naują katedrą populiaresnėms romanų — prancūzų ir ispanų — kalboms mokyti. Vaitui paskelbus apie šiuos pakeitimus per rytinį susirinkimą visi ėmė šaukti „valio“, ir netrukus rytines pamaldas imta vadinti nauju vardu; Vaitas pavadino jas „rytiniu susirinkimu“ ir tas pavadinimas prigijo.

Ovenas pareiškė, jog būdas, kuriuo buvo atsikratyta lotynų kalbos, esąs neteisingas.

„NAUJASIS DIREKTORIUS LABAI ĮŽVALGIAI PRIĖMĖ TOKĮ POPULIARU SPRENDIMĄ — IR KAS GALI BŪTI POPULIARIAU TARP STUDENTU NEGU PANAIKINTI REIKALAVIMĄ? O YPAČ LOTYNU KALBOS! TAČIAU TAI TURĖJO BŪTI PADARYTA BALSUOJANT — PER DĖSTYTOJU SUSIRINKIMĄ. ESU TIKRAS, KAD JEIGU DIREKTORIUS BŪTU PASIŪLĘS PAKEITIMĄ, VISI BŪTU JAM PRITARĘ. DIREKTORIUS TURI ĮGALIOJIMUS DARYTI PAKEITIMUS; BET AR JAM BŪTINA BUVO TAIP AIKŠTINGAI DEMONSTRUOTI SAVO GALIĄ? JIS GALĖJO PASIEKTI SAVO TIKSLĄ DEMOKRATIŠKESNIŲ BŪDU; AR REIKĖJO DEMONSTRUOTI DĖSTYTOJAMS, KAD JAM NEREIKIA JIĮ PRITARIMO? IR ARTAI IŠ TIESU LEGALU PAGAL MŪSU CHARTIJĄ ARBA MŪSU KONSTITUCIJĄ DIREKTORIUI PAČIAM KEISTI MOKSLO ĮSTAIGOS BAIGIMO REIKALAVIMUS?“

Naudodamasis rytinio susirinkimo scena direktorius pirmučiausia atsakė Balsui. Mes nori nenori turėjome jį išklausyti. „Džentelmenai, — pasakė jis, — aš neturiu to pranašumo, kurį turi savaitiniai „Kapo“ redaktoriaus straipsniai, bet pasinaudodamas trumpomis pauzėmis — tarp giesmių ir prieš mūsų maldą — norėčiau jus painformuoti apie mūsų brangiosios senosios mokyklos chartiją ir jos konstituciją. Nė viename iš dokumentų nėra parašyta, kad dėstytojams būtų suteikti kokie nors įgaliojimai, viršijantys mokyklos išrinkto direktoriaus įgaliojimus. Mokyklos direktorius yra pagrindinis asmuo, tai yra pagrindinis dėstytojų personalo narys; nei chartijoje, nei konstitucijoje direktoriaus teisės nėra jokiais atžvilgiais varžomos. Pasimelskime...“

Kitas pono Vaito sprendimas buvo pakeisti mūsų mokyklos juristą — vietinį advokatą — juristu iš Leik Foresto, buvusiu juridinės Įstaigos vadovu, kuris sėkmingai laimėjo apsinuodijimo maistu bylą, iškeltą vienai Čikagos mėsos kompanijai; nuo sugedusios mėsos susirgo daug žmonių, bet Leik Foresto advokatas permetė kaltę nuo mėsos kompanijos ir pakuotojų ant transportinių šaldytuvų. Šio advokato patariamas Rendis Vaitas pakeitė išmetimo iš Greivsendo akademijos tvarką.

Anksčiau vadinamasis Vykdomasis komitetas išklausydavo kiekvieno berniuko, kuriam grėsė išmetimas, atvejį; tas komitetas pateikdavo dėstytojams savo rekomendacijas ir visi balsuodavo, ar tam berniukui išeiti, ar pasilikti. Leik Foresto advokatas nurodė, kad mokinio išmetimo atveju mokykla neapsaugota nuo teisminių ieškinių; kad akademijos dėstytojai „elgiasi kaip prisiekusieji, kurie nėra pakankamai įsigilinę į Vykdomojo komiteto jiems pateiktą atvejį. Advokatas pasiūlė Vykdomajam komitetui pačiam priimti sprendimą dėl berniuko išmetimo neįtraukiant dėstytojų. Direktorius Vaitas tai patvirtino ir pakeitimas buvo paskelbtas — taip, kaip ir lotynų kalbos atsisakymas — per rytinį susirinkimą.

„TAM, KAD BŪTU IŠVENGTA HIPOTETINĖS TEISMO BYLOS, — rašė Ovenas Minis, — DIREKTORIUS IŠKEITĖ DEMOKRATIJĄ Į OLIGARCHIJĄ — ATĖMĖ PRASIKALTUSIOJO BERNIUKO LIKIMĄ IŠ DAUGUMOS RANKU IR ATIDAVĖ MAŽUMAI. O DABAR PANAGRINĖKIME, KAS TA MAŽUMA. VYKDOMĄJĮ KOMITETĄ SUDARO DIREKTORIUS, DEKANAS, STIPENDIJU VADOVAS IR KETURI DĖSTYTOJAI, TIK DU IŠ KURIU YRA IŠRINKTI BENDRO SUSIRINKIMO; KITI DU PASKIRTI DIREKTORIAUS. ĮTARIU, JOG TAI SUMAIŠYTA KORTU MALKA! KAS GERIAUSIAI PAŽĮSTA BET KURĮ BERNIUKĄ? JO BENDRABUČIO AUKLĖTOJAS, JO MOKYTOJAI IR TRENERIAI. ANKSČIAU PER DĖSTYTOJU SUSIRINKIMĄ BŪTENT ŠITIE ŽMONĖS GINDAVO PRASIŽENGUSĮJĮ — ARBA GERIAUSIAI ŽINOJO, KAD BERNIUKAS NENUSIPELNĖ BŪTI GINAMAS. SIŪLAU, KAD KIEKVIENAS BERNIUKAS, IŠMESTAS IŠ MOKYKLOS ŠIO VYKDOMOJO KOMITETO, PADUOTU MOKYKLOS VADOVYBĘ Į TEISMĄ. TEISMINEI BYLAI DĖL MOKINIO IŠMETIMO NEREIKIA GERESNIO PAGRINDO, KAIP: ŽMONĖS, KURIE GERIAUSIAI ŽINO, KOKIA YRA MŪSŲ INDĖLIO Į MOKYKLĄ VERTE, NETURI TEISES NET PASAKYTI UŽTARIAMOJO ŽODŽIO, JAU NEKALBANT APIE BALSAVIMĄ!

ĮSPĖJU, TAS, KAS STOS ŠIO VYKDOMOJO KOMITETO AKIVAIZDON, JAU YRA PRAŽUVĘS! DIREKTORIUS IR DU JO PASKIRTI ASMENYS BALSUOJA PRIEŠ TAVE; DU IŠRINKTI DĖSTYTOJU ATSTOVAI BALSUOJA UŽ, IR BALSU SKAIČIUS JAU 3-2 TAVO NENAUDAI. O KAIP ELGIASI DEKANAS IR STIPENDIJU FONDO VALDYTOJAS? JIE NEŽINO, KOKS TU ESI KLASĖJE, SPORTO SALĖJE ARBA BENDRABUTYJE; JIE YRA ADMINISTRATORIAI — KAIP IR DIREKTORIUS. GALBŪT STIPENDIJU FONDO VALDYTOJAS PAŽVELGS Į TAVE MALONIAU, JEIGU TU GAUNI STIPENDIJĄ; TAIGI SKAIČIUS YRA 4-3 TAVO NENAUDAI, UŽUOT BUVĘS 5-2. BET KOKIU ATVEJU TU PRALAIMI.

PASIŽIŪRĖK ŽODYNE, KĄ REIŠKIA „OLIGARCHIJA“, JEIGU NESUPRANTI, KĄ AŠ TURIU GALVOJE: „VALDYMO FORMA, KAI VALDŽIĄ TURI KELETAS ASMENU ARBA VALDANČIOJI KLASĖ, ARBA KLIKA; KELETO ŽMONILĮ VALDŽIA“.

Tačiau tuo laiku žmonių dėmesį prikaustė kiti „valdymo“ aspektai; netgi Ovenas nustojo domėjęsis naujojo direktoriaus sugebėjimais priimti sprendimus. Visi kalbėjo apie Kenedį ir Niksoną; Ovenas sugalvojo surengti Greivsendo mokiniams rinkimų parodiją; atsisėdo mokyklos pašte už didelio stalo ir tikrino kiekvieno mokinio pavardę. Pagavo du berniukus, balsavusius du kartus, nusiuntė „pasiuntinius“ į bendrabutį paraginti tų, kurie dar nebalsavo. Dvi dienas po pamokų jis išsėdėjo prie to stalo; niekam kitam neleido tikrinti. Balsai buvo surinkti į uždarytą dėžutę, kuri — kai Ovenas turėdavo išeiti — buvo laikoma stipendijų fondo valdytojo kabinete. Jis sėdėjo prie stalo su dideliu nelyginant beisbolo kamuolys rinkimų kampanijos ženkleliu sportinio švarkelio atlape:

Su J F K

iki pergalės!

Jis norėjo, kad būtų išrinktas katalikas!

„ŠIE RINKIMAI NĖRA JOKS KVAILIOJIMAS, — pareiškė jis balsuotojams. — JEIGU ESI TOKS ŠIKNIUS, KAD BALSUOJI UŽ N1KSONĄ, TAVO, ATSIPRAŠANT, ASILIŠKAS BALSAS BUS ĮSKAITYTAS — KAIP IR VISU KITU!“

Kenedis laimėjo triuškinančią pergalę, bet Balsas išpranašavo, kad per tikruosius rinkimus spalio mėnesį balsai pasiskirstys kur kas vienodžiau; vis dėlto Ovenas tikėjo, kad Kenedis laimės, kad jis turi laimėti. „ŠIEMS RINKIMAMS JAUNIMAS NEGALI LIKTI ABEJINGAS“, — paskelbė Balsas; ir iš tiesų, nors mudu su Ovenu buvome per jauni balsuoti, bet nebuvome abejingi jaunatviškam Kenedžio „ryžtui“. „ARGI NE PUIKU BŪTU TURĖTI PREZIDENTĄ, IŠ KURIO DVIDEŠIMTMEČIAI NESIJUOKTU? KAM BALSUOTI UŽ EIZENHAUERIO ŠERIUS, JEIGU GALIMA TURĖTI KENEDĮ?“