Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ir vėl direktorius pajuto pareigą užginčyti Balso „vedamojo straipsnio pobūdį“ per rytinį susirinkimą. „Tam, kad jūs nemanytumėte, jog „Kapas“ nušviečia respublikonus bent kiek objektyviai, prašau skirti man valandėlę laiko, — kol euforija po Džono Kenedžio rinkimų triuškinančios pergalės vis dar, ko gero, laikosi, bet, tikiuosi, jau slūgsta. Nė kiek nesistebiu, kad toks jaunatviškas kandidatas sužavėjo daugelį iš jūsų savo „ryžtu“, bet, laimė, šalies likimą sprendžia ne jaunuoliai, kuriems dar per anksti balsuoti. Pono Niksono patirtis neatrodo jums tokia kerinti; tačiau prezidento rinkimai nėra jachtų varžybos ar kandidatų žmonų grožio konkursas.

Aš esu Ilinojaus valstijos respublikonas, — pasakė direktorius. — Ilinojus, kaip jūs, berniukai, žinote, yra Linkolno žemė.“

„ILINOJUS YRA EDLĖJO STIVENSONO ŽEMĖ, — rašė Ovenas Minis. — KIEK AŠ ŽINAU, EDLĖJIS STIVENSONAS VĖLIAU GYVENO ILINOJUJE NEGU ABRAOMAS LINKOLNAS — KIEK AŠ ŽINAU, EDLĖJIS STIVENSONAS YRA DEMOKRATAS IR JIS TEBĖRA GYVAS.“

Ir kiek aš žinau, tas mažas nuomonių skirtumas paskatino Rendį Vaitą priimti sprendimą. Jis pakeitė dėstytoją, paskirtą globoti „Kapo“, poną Erlį; patarėjo vaidmens ėmėsi pats ponas Vaitas — taip Balsas įgijo kur kas priešiškesnį cenzorių, negu turėjo.

— Verčiau pasisaugok, Ovenai, — patarė Danas Nidemas.

— Žiūrėk, kad tau nenudirtų kailio, drauguži, — pasakiau aš.

Tą vakarą po Kalėdų, kai jis įvažiavo su raudonuoju pikapu į stovėjimo aikštelę už Šv. Mykolo parapinės mokyklos, buvo labai šalta. Mašinos žibintai apšvietė žaidimų aikštelę, kuri buvo neseniai visai ne žiemiškai aplyta ir dabar apledėjusi atrodė kaip tamsus žvilgantis tvenkinys.

— KAIP GAILA, KAD NETURIME PAČIUŽU, — pasakė Ovenas. Ant ledo nusidriekusio žibintų šviesos tako gale savo vartuose spindėjo Marijos Magdalenos statula. — KAIP GAILA, KAD NETURIME LEDO RITULIO LAZDU IR RITULIO, — pridūrė jis. Vienuolių namelyje užsižiebė šviesa, paskui kita; nušvito veranda ir dvi vienuolės, išėjusios laukan, įsistebeilijo į mūsų šviesas. — AR MATEI KADA VIENUOLES ANT LEDO? — paklausė Ovenas.

— Geriau tu nieko nedaryk, — patariau jam, ir jis, apsukęs pikapą, nuvažiavo į Frant gatvę. Per naktinę programą rodė „gyvenimišką filmą“; mudu su Ovenu jau buvome padarę išvadą, kad geriausi filmai yra iš tikrųjų blogiausi filmai.

Jis niekada man nerodė savo dienoraščio — bent jau tais laikais. Bet po Kalėdų dažnai nešiodavosi jį su savimi, ir aš žinojau, kad jis jam svarbus, nes laikydavo jį prie savo lovos, ant naktinio stalelio, prie pat Roberto Frosto tomelio, saugomą mano mamos siuvėjo manekeno. Kai jis nakvodavo su manimi — pas Daną arba Frant gatvėje, neleisdavo man išjungti šviesos, kol nepadarydavo įrašo dienoraštyje.

Tą naktį po prezidento Kenedžio inauguracijos jis rašė itin įnirtingai; tai buvo 1961-ųjų sausis, ir aš maldavau jo užgesinti šviesą, bet jis vis rašė ir rašė ir galiausiai užmigo su šviesa — nežinau, kada baigė. Mes žiūrėjome inauguracijos ceremoniją per televiziją Frant gatvėje; Danas ir senelė žiūrėjo drauge, nors senelė bambėjo, kad „Kenedis per daug jaunas ir per daug gražus“, kad atrodo kaip „kino žvaigždė“ ir kad „jam derėtų užsidėti skrybėlę“. Kenedis buvo pirmasis demokratas, už kurį senelė balsavo, ir jis jai patiko. Danas, Ovenas ir aš kraustėmės dėl jo iš proto.

Ta diena Vašingtone — ir Greivsende — buvo skaisti, šalta ir vėjuota, ir Ovenas nerimastavo dėl to.

— KAIP GAILA, KAD TOKS NETIKĘS PASITAIKĖ ORAS, — sakė jis.

— Jam reikia išmokti nešioti skrybėlę — nieko jam dėl to neatsitiks, — piktinosi senelė. — Tokiu oru jis pasigaus ligą.

Kai mūsų senasis bičiulis Robertas Frostas mėgino perskaityti savo inauguracinį eilėraštį, Ovenas dar labiau nusiminė; gal kaltas buvo vėjas, gal Frosto akys ašarojo nuo šalčio ar dėl to, kad saulė spigino, o gal tiesiog seno žmogaus akys buvo nusilpusios — šiaip ar taip, jis atrodė paliegęs ir negalėjo žmoniškai perskaityti eilėraščio.

— „Žemė buvo mūsų anksčiau, negu mes buvome žemės“, — pradėjo Frostas. Tai buvo eilėraštis „Tikra dovana“ ir Ovenas mokėjo jį atmintinai.

— PADĖKIT GI JAM! — suriko Ovenas, kai Frostas sunkiai prakalbo. Kai kas mėgino jam padėti — galbūt pats prezidentas arba ponia Kenedi; aš jau neprisimenu.

Šiaip ar taip, pagalba nebuvo labai didelė ir Frostas toliau vargo su eilėraščiu. Ovenas pasakinėjo jam, bet Frostas negalėjo Balso girdėti — iš tokio atstumo kaip Greivsendas. Ovenas deklamavo iš atminties; jo atmintis buvo geresnė už Frosto.

TAI, KĄ MES SLĖPĖME, PAKIRTO MŪS JĖGAS , KOL NESUPRATOME, KAD TAI — MES PATYS SLĖPĖMĖS NUO ŽEMĖS, KURIOJE GYVENOM , IR TUČTUOJAU NUSPRENDĖME ATVERTI SAVO SIELĄ.

Tai buvo tas pats balsas, kuris prieš aštuonerius metus pasakinėjo žinią atnešusiajam angelui, užmiršusiam savo tekstą; iš ėdžių vėl prabilo Kūdikėlis Jėzus.

— DIEVE, KODĖL NIEKAS JAM NEPADEDA? — suriko Ovenas.

Tai, kas mus iš tikrųjų sužavėjo, buvo prezidento kalba; Ovenas nuo jos neteko žado ir iki vidurnakčio pliekė kažką į dienoraštį. Po kelerių metų — jau po visko — aš perskaičiau, ką jis parašė; tuo metu tik žinojau, kad jis susijaudinęs ir kad jam atrodo, jog Kenedis pakeitė visą jo gyvenimą.

„GANA SARKAZMO, GERBIAMASIS, — rašė jis savo dienoraštyje. — GANA CINIŠKU, NEGATYVIU, GUDRAGALVIŠKU, PAAUGLIŠKU TAUŠKALU! GALIMA TARNAUTI TĖVYNEI IR NEBŪNANT KVAILIU; GALIMA BŪTI NAUDINGAM NESILEIDŽIANT IŠNAUDOJAMAM — NETARNAUJANT SENIAMS IR JŲ PASENUSIEMS IDEALAMS.“ Jis parašė ir dar, dar daugiau. Jis manė, kad Kenedis religingas, ir — neįtikėtina — jam buvo visai nesvarbu, kad jis katalikas. „TIKIU, KAD JIS SAVOTIŠKAS GELBĖTOJAS, — rašė Ovenas dienoraštyje. — MAN NERŪPI, KAD JIS ERŽILAS, — JIS TURI TAI, KO MUMS REIKIA.

Per Šventojo Rašto pamoką Ovenas paklausė pastoriaus Merilio, ar jis sutinka, kad Džekas Kenedis yra BŪTENT TAS, KURĮ IZAIJAS TURĖJO GALVOJE — NA, ŽINOTE, „TAUTA, GYVENUSI TAMSOJE, IŠVYDO DIDŽIĄ ŠVIESĄ; GYVENUSIEMS NEVILTIES ŠALYJE UŽTEKĖJO ŠVIESYBĖ“. PRISIMENATE?

— Matai, Ovenai, — atsargiai pasakė pastorius Merilis, — esu tikras, kad Kenedis būtų patikęs Izaijui; tačiau aš nežinau, ar būtent Kenedis yra „tas, kurį Izaijas turėjo galvoje“, kaip tu sakai.

— “NES KŪDIKIS MUMS GIMĖ! — pacitavo Ovenas. — SŪNUS DUOTAS MUMS! JIS BUS MUMS VALDOVAS.“ PRISIMENATE?

Aš prisimenu; ir prisimenu, kaip dar ilgai po Kenedžio inauguracijos Ovenas Minis vis citavo man Kenedžio kalbą: „KLAUSKITE NE KĄ JŪSIĮ ŠALIS DĖL JŪSU PADARYS, KLAUSKITE, KĄ JŪS PADARYSITE DĖL SAVO ŠALIES“.

Prisimenate?

7. SAPNAS

Ovenas ir aš buvome devyniolikmečiai paskutinio Greivsendo akademijos kurso mokiniai — bent metais vyresni už kitus klasės draugus, — kai Ovenas man tiesiai išrėžė, ką jis, būdamas vienuolikos metų, norėjo simboliškai man pasakyti sugadindamas mano šarvuotį.

— DIEVAS PASIĖMĖ TAVO MOTINĄ, — pasakė jis man, kai ėmiau bambėti, kiek mes galime treniruotis; maniau, kad jis niekada nesugebės įdėti kamuolio iš viršaus per keturias sekundes, ir man atsibodo bandyti. — MANO RANKOS BUVO ĮRANKIS, — pasakė jis. — DIEVAS PASINAUDOJO MANO RANKOMIS. AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS.

Tai, kad jis galėjo taip galvoti, kai jam buvo vienuolika — tada, kai neįsivaizduojamas to kamuoliuko atmušimo į užribį rezultatas šokiravo mus abu ir kai dėl kažkokio tėvų iškentėto BAISAUS ĮŽEIDIMO jo religinis nusiteikimas buvo nenuoseklus ir maištingas, — galiu suprasti, kad tuo metu jis galėjo galvoti bet ką. Bet ne tada, kai mums devyniolika! Aš taip nustebau, kad jis kaip kokį paprasčiausią dalyką pareiškė man tokią beprotišką mintį — „DIEVAS PASINAUDOJO MANO RANKOMIS“, — jog tą akimirką, kai jis užšoko man ant rankų, aš jį paleidau. Krepšinio kamuolys nuriedėjo į užribį. Nukritęs Ovenas visai neatrodė panašus į DIEVO ĮRANKĮ — susiėmęs už kelio, kurį susižeidė krisdamas, ir besiraičiojantis ant sporto salės grindų po krepšiu.