Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jis nieko neatsakė. Bet mes abu žinojome, kad vargu ar visuomenėje būtų paklausa tokių raudonos spalvos rūbų parduotuvių kaip „Jerrold’s“ tinklui.

— Iš kur sužinojai, kad ta parduotuvė čia? — paklausiau Oveno.

— PAMAČIAU REKLAMĄ SEKMADIENINIAME BOSTONO „HERALDU NUMERYJE, — tarė jis. — IEŠKOJAU KOMIKSU IR ATPAŽINAU RAŠYSENĄ — TOKIA PATI KAIP ANT ETIKETĖS.

Nesigilinkime, kaip Ovenas atpažino rašyseną; per tiek metų jis tikriausiai taip įsižiūrėjo į tą etiketę, kad būtų galėjęs pats parašyti „Jerrold’s“ lygiai tokia pat rašysena!

— TAI KO MES LAUKIAME? — paklausė manęs Ovenas. — KODĖL GI MUMS NEĮĖJUS Į VIDU IR NEPAKLAUSUS, AR ČIA KADA NORS BUVO GAISRAS?

Įėję į vidų patekome į erdvę, kuri atrodė lygiai taip pat ekscentriškai, kaip ir akį rėžianti kiekvieno čia matomo rūbo spalva; ir jeigu reikėtų nusakyti esminį šios parduotuvės bruožą, tai jis buvo aiškus, net per daug aiškus — čia visko buvo po vieną: viena liemenėlė, vieni naktiniai marškiniai, vienas apatinis sijonas, viena nedidukė kokteilių vakarėlio suknelė, viena ilga vakarinė suknelė, vienas ilgas sijonas, viena ant manekenės užvilkta palaidinė, kurią matėme vitrinoje, ir vienas stiklinis prekystalis, kuriame buvo viena pora raudonų odinių pirštinių, viena pora raudonų aukštakulnių batelių, vėrinys iš granatų (su jam pritinkančia pora auskarų) ir vienas labai plonas diržas (irgi raudonas, pagamintas tikriausiai iš aligatoriaus ar driežo odos). Sienos buvo baltos, sieninių šviestuvų gobtuvai juodi, o vienintelis vyras už vienintelio prekystalio buvo maždaug tokio amžiaus, kokio būtų mano motina, jeigu ji dabar būtų gyva.

Vyras žvelgė į mane ir Oveną nepagarbiai: jam mes buvome du paaugliai, netinkamai apsirengę Niuberio gatvei, galbūt (jei taip, tai tuščiai) ieškantys rūbų mamoms ar merginoms; abejoju, ar būtume įpirkę net patį pigiausią raudonos spalvos „Jerrold’s“ rūbelį.

— AR ČIA KADA NORS BUVO GAISRAS? — paklausė Ovenas.

Dabar vyras dar labiau nesuprato, ko mes norime; pamanė, kad mes per jauni pardavinėti draudimo paslaugoms, bet Oveno klausimas, o ką jau kalbėti apie balsą, nuginklavo tą vyrą.

— Maždaug penktajame dešimtmetyje, — pasakiau aš.

— ARBA ŠEŠTOJO PRADŽIOJE, — pridūrė Ovenas Minis.

— Tikriausiai jūsų dar čia nebuvo... dar nedirbote čia? — paklausiau vyriškio.

— AR JŪS ESATE DŽEROLDAS? — paklausė Ovenas; kaip koks miniatiūrinis policininkas Ovenas Minis padėjo ant stiklinio prekystalio susiglamžiusią etiketę nuo mamos suknelės ir pristūmė ją artyn.

— Tai mūsų etiketė, — tarė vyras, atsargiai liesdamas įkaltį. — Mes įsikūrėme čia dar prieš karą, bet man neteko girdėti nieko apie gaisrą. Ką turi omenyje? — paklausė jis Oveno (juk šiam reikalui, savaime aišku, vadovavo Ovenas).

— AR JŪS ESATE DŽEROLDAS? — dar kartą paklausė Ovenas.

— Tai mano tėvas — Džordanas, — atsakė vyras. — Jis buvo Džiovanis Džordanas, tačiau atsikratė tos pavardės, kai tik išlipo iš laivo.

Tai buvo imigracijos istorija, ne ta, kuri mudviem su Ovenu rūpėjo, todėl mandagiai jo paklausiau: „Ar jūsų tėvas gyvas?“

— Ei, tėti! — sušuko jis. — Ar tu dar gyvas?

Baltos durys, kurios taip gražiai susiliejo su balta siena, kad nei Ovenas, nei aš jų nepastebėjome, atsidarė. Senas vyriškis, pasikabinęs centimetrinę matuoklę ant kaklo ir pasipuošęs liemenės atlapus smeigtukais, įėjo į kambarį.

— Aišku, kad gyvas! — tarė jis. — O tu lauki stebuklo? Skubi paveldėti mano turtą? — Jis kalbėjo su Bostono akcentu su itališkomis intonacijomis.

— Tėveli, šie vaikinai nori pasikalbėti su Džeroldu apie gaisrą, — atsakė sūnus; jis kalbėjo lakoniškai su dar ryškesniu Bostono akcentu negu jo tėvas.

— Kokį gaisrą? — paklausė mūsų ponas Džordanas.

— Mums sakė, kad jūsų parduotuvė sudegė — penktajame ar šeštajame dešimtmetyje, — pasakiau aš.

— Žinote, man tai naujiena! — atsakė ponas Džordanas.

— Vadinasi, mano mama suklydo, — tariau aš. Parodžiau senąją etiketę ponui Džordanui. — Ji nusipirko suknelę jūsų parduotuvėje — kažkada penktajame ar šeštajame dešimtmetyje. — Nežinojau, ką dar pasakyti. — Raudoną suknelę, — pridūriau.

— Negali būti, — tarė sūnus.

— Gaila, neturiu jos nuotraukos, nebent dar čia atvažiuočiau ir atvežčiau ją, — pasakiau aš. — Gal ką nors prisimintumėte apie ją, jei parodyčiau jums nuotrauką.

— Ar ji nori persiūti suknelę? — paklausė senasis vyriškis manęs— Aš nesu nusistatęs prieš persiuvimus, bet ji pati turi ateiti į parduotuvę. Aš nepersiuvinėju suknelių turėdamas tik nuotraukas!

— JI MIRUSI, — pasakė Ovenas Minis. Maža jo rankutė vėl slystelėjo į kišenę. Jis ištraukė tvarkingai sulankstytą voką; voke buvo mano mamos nuotrauka, ta, kurią jam davė pati mama — vestuvių nuotrauka, kur ji labai graži, o ir Danas visai nieko. Motina davė šią nuotrauką kartu su padėkos laiškeliu Ovenui ir jo tėvui už neįprastą vestuvinę dovaną. — NETYČIA ĮSIDĖJAU, — pasakė Ovenas, perduodamas šią šventą relikviją ponui Džordanui.

— Frenkas Sinatra! — sušuko senukas; jo sūnus paėmė nuotrauką.

— Na, man tai visai nepanašu į Sinatrą, — tarė sūnus.

— Ne! Ne! — suriko senukas; jis griebė nuotrauką atgal. — Ji dievindavo Sinatros dainas, o be to, ji jas gerai dainavo. Mes kalbėdavomės apie Frenką — tavo motina sakė, kad jam reikėjo būti moterimi, nes jo toks geras balsas, — pasakė ponas Džordanas.

— AR ŽINOTE, KAM JI NUSIPIRKO SUKNELĘ? — paklausė Ovenas.

— Aišku, kad žinau! — suriko senukas. — Ji visada su ja dainuodavo! „Man reikia drabužio dainavimui!“ — štai ką ji pasakė atėjusi čia. — „Man reikia ko nors, kad nebūčiau panaši į save!“ — štai ką ji pasakė. Niekada jos nepamiršiu. Bet aš nežinojau, kas ji tokia — tada, kai čia atėjo, dar nežinojau! — pasakė ponas Džordanas.

— O kas ji, po galais, buvo? — paklausė sūnus. Mane nukrėtė šiurpulys, kai išgirdau šį klausimą; suvokiau, kad ir aš nežinojau, kas buvo mano motina.

— Ji buvo „Dama raudona suknele“ — neatsimeni jos? — paklausė sūnaus ponas Džordanas. — Ji vis dar dainavo tenai, kai tu grįžai namo iš karo. Kaip vadinosi ta vieta?

Sūnus stvėrė nuotrauką.

— Tai ji! — sušuko jis.

— „Dama raudona suknele“! — suriko ponas Džordanas.

Aš drebėjau. Mano motina buvo dainininkė... kažkokioje lindynėje! Ji buvo vadinama „Dama raudona suknele“! Ji buvo žinoma... naktiniame gyvenime! Pažvelgiau į Oveną; jis kažkodėl atrodė keistai atsipalaidavęs — beveik ramus ir besišypsantis.

— NA, KĄ, ĮDOMIAU NEGU „PAS SENĄJĮ FREDĮ“? — Ovenas paklausė manęs.

Džordanas pasakė mums, kad mano mama dainavo naktiniame klube Bikono gatvėje — „visiškai padori vieta“! — patikino senukas.

Ten buvęs juodaodis pianistas, kuris grojo senamadišku stiliumi, o tai (kaip paaiškino Džordanas) reiškia, kad jis grojo senas melodijas ir tyliai, „tam, kad būtų galima girdėti dainininkę“!

Tai nebuvo tokia vieta, kur renkasi vieniši vyrai ar moterys; tai nebuvo baras, tai buvo naktinis klubas, tikino mus Džordanai, tiesiog restoranas su gyva muzika — „tokia atpalaiduojančia ir padedančia virškinti“! Apie dešimtą valandą dainininkė su pianistu atlikdavo ką nors tinkamesnio šokiams nei pokalbiams prie stalo — ir tada žmonės šokdavo iki vidurnakčio; vyrai su žmonomis ar bent jau su rimtomis partnerėmis. Ten „nebūdavo palaidūnų“. Ir beveik kiekvieną naktį dainuodavo „kokia nors žymi dainininkė, kurių pavardes mes tikrai esame girdėję“, bet Ovenas ir aš niekada nebuvome girdėję Džordanų išvardintų dainininkių. „Dama raudona suknele“ dainuodavo tik vieną vakarą per savaitę; Džordanai pamiršo kurį būtent, bet Ovenas ir aš galėjome jiems tą informaciją suteikti. Tai būdavo trečiadieniais — visada trečiadieniais. Kaip buvo manoma, mokytojas, mokęs motiną dainuoti, buvo toks žymus, kad galėdavo skirti jai laiko tik ketvirtadienį rytą — ir taip anksti, kad ji turėdavo naktį praleisti „bauginančiame“ mieste.