Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Džordanai nežinojo, kodėl ji, kaip dainininkė, neturėjo savo vardo, o visą laiką būdavo „Dama raudona suknele“. Jie taip pat nebežinojo to naktinio klubo pavadinimo; tik žinojo, kad jo nebėra. Jis ir tada atrodė kaip privatus namas, o dabar, tiesą sakant, tapo paprasčiausiu namu — „kažkur Bikono gatvėje“, tik tiek jie atsiminė. Gal tai buvo privatus namas, o gal gydytojo kabinetas. O klubo savininkas buvo žydas iš Majamio. Džordanai girdėjo, kad jis sugrįžo atgal į Majamį. „Tikriausiai jie vis dar turi ten naktinių klubų“, — pasakė senasis Džordanas. Žinia apie motinos mirtį jį nuliūdino ir sukrėtė; „Dama raudona suknele“ buvo gana populiari tarp nuolatinių vietinių klubo lankytojų — „gal ne tokia žymi, kaip kai kurios kitos, bet neatsiejama nuo tos vietos“.

Džordanai prisiminė, kad ji buvo trumpam pradingusi, bet paskui sugrįžo. Vėliau suvisam pradingo, bet žmonės tuo netikėjo ir ilgai laukė, kad ji sugrįš. Tas laikotarpis, kai ji buvo trumpam pradingusi, savaime aišku, buvo tada, kai aš gimiau.

Džordanai beveik prisiminė juodaodžio pianisto vardą; „Jis ten grojo tol, kol ta vieta egzistavo“, — pasakė jie. Labiausiai tikėtinas to žmogaus vardo variantas buvo „Basteris“.

— Dičkis Juodukas Basteris! — suriko ponas Džordanas.

— Man atrodo, kad jis buvo ne iš Majamio, — pasakė sūnus.

— DIČKIS JUODUKAS BASTERIS, — tarė Ovenas Minis, kai išėjome į Niuberio gatvę, — TIKRAI NE TAVO TĖVAS!

Norėjau Oveno paklausti, ar jis vis dar turi vardą ir adresą — o gal ir telefono numerį — mokytojo, kuris mokė motiną dainuoti; žinojau, kad motina jam davė jo duomenis, ir neabejojau, kad Ovenas negalėjo išmesti nieko, ką ji jam davė.

Bet man net nereikėjo klausti. Jis vėl įkišo mažutę rankutę į kišenę.

— ČIA VISAI NETOLIESE, — pasakė jis. — SUSITARIAU SU JUO DĖL SUSITIKIMO, KAD „IŠTIRTU“ MANO BALSĄ; KAI ŽMOGUS IŠGIRDO MANO BALSĄ TELEFONU, PASAKĖ, KAD PRIIMS MANE, KAI TIK MAN BUS PATOGU.

Štai kaip Ovenas Minis atvyko į bauginantį miestą Bostoną; jis atvyko pasiruošęs.

Tautų Sandraugos prospekte, toje vietoje, kur gyveno Grerrias Maksvinis, dainavimo mokytojas, buvo keletas dailių namų palei tankiausiai suaugusių medžių alėją; bet ponas Maksvinis turėjo mažą užgriozdintą butelį viename iš senų, mažiausiai restauruotų daugiabučių, kurio butai būdavo dalinami ir skirstomi pagal tai, kada kokie nors nuomininkai nesumokėdavo ar vėluodavo sumokėti nuomą. Kadangi mes atėjome anksčiau, negu Ovenas buvo susitaręs, tai sėdėjome koridoriuje prieš pono Maksvinio buto duris, ant kurių buvo prismeigtas (smeigtuku) užrašas rašytinėmis raidėmis:

Neikite į vidų!!! Belskitės ar skambinkite, jei girdite dainavimą!!!!

Tai, ką girdėjome už Maksvinio uždarytų durų, nelabai buvo galima vadinti „dainavimu“, tai greičiau kažkokie tobulinimosi pratimai, taigi Ovenas ir aš nei beldėmės, nei skambinome; sėdėjome ant kažkokios patogios, bet keistos baldo dalies — ne sofos, bet sėdynės, kuri galėjo būti paimta iš autobuso, — ir klausėmės dainavimo pamokos, kurios buvo nevalia trukdyti.

Stiprus ir skambus vyriškas balsas dainavo: „Mi-mi-mi-mi-mimi-mi-mi!“

Labai jaudinantis moteriškas balsas atkartojo: „Mi-mi-mi-mimi-mi-mi-mi!“

Tada vyras padainavo: „La-la-la-la-la-la-la-la!“

O moteris atsakė: „La-la-la-la-la-la-la-la!“

O tada vyras padainavo tik vieną dainos eilutę iš „Mano puikioji ledi“: „Aš tik norėčiau kur nors prisiglausti...“

O moteris dainavo: „Kur vėjas žvarbus nesiaustų...“

Kartu uždainavo: „Didžiulėj kėdėj vienu du...“

Moteris pabaigė: „Argi nebūtų smagu!“

„Mi-mi-mi-mi-mi-mi-mi-mi!“ — padainavo vyras, šį kartą buvo grojama pianinu — tik viena gaida.

Jų balsai, netgi atliekant tokį kvailą pratimą, buvo patys nuostabiausi balsai, kokius aš ir Ovenas Minis buvome kada nors girdėję; netgi tada, kai ji dainavo: „La-la-la-la-la-la-la-la!“, jos balsas buvo daug gražesnis negu mano mamos.

Džiaugiausi, kad Ovenui ir man teko palaukti, nes atsirado laiko apmąstymams apie tai, kad esu dėkingas bent jau už tokį atradimą: ponas Maksvinis iš tikrųjų buvo tikras dainavimo mokytojas, ir jo balsas buvo tobulas — ir jis iš tikrųjų turėjo mokinių netgi su geresniais balsais negu mano motinos... o tai reiškė, kad bent dalis to, ką galvojau, kad žinau apie motiną, buvo tiesa. Tai, ką sužinojome „Jerrold’s“ parduotuvėje, šokiravo ir reikėjo laiko, kad visa tai susigertų.

Manęs nestulbino tai, kad mamos istorija apie raudoną suknelę buvo tokia sukrečianti neteisybė; ir netgi kad ji buvo tikra dainininkė — tikra atlikėja! — ir kad tokį dalyką nuslėpė nuo manęs ar netgi Dano (jeigu ji ir nuo jo tai nuslėpė). Mane stulbino prisiminimas apie tai, kaip ji lengvai ir gracingai mums pamelavo apie sudegusią parduotuvę, kaip ji taip įtikinamai nerimavo dėl tos raudonos suknelės. Tikriausiai, pagalvojau aš, ji buvo daug geresnė melagė negu dainininkė. Ir jeigu ji melavo apie suknelę ir niekam niekada iš Greivsendo nepasakė apie „Damą raudona suknele“, tai ko ji dar galėjo primeluoti?

Be to, kad nežinojau, kas mano tėvas, ko aš dar nežinojau?

Ovenas Minis, kuris galvodavo daug greičiau už mane, suformulavo tai paprastai; pašnibždomis — kad nesutrukdytų Maksvinio pamokos — jis pasakė: „DABAR TU NEBEŽINAI IR KAS BUVO TAVO MOTINA“.

Kai maža, puošniai apsirengusi moteris išėjo iš pono Maksvinio buto, buvome pakviesti į netvarkingą mokytojo būstą; mes nusivylėme pamatę, kokia maža išeinančios dainininkės krūtinė, iš kurios sklido toks neįtikėtinai stiprus balsas, bet buvome sužavėti profesinės netvarkos atmosferos, kuri pasitiko mus Gremo Maksvinio studijoje. Nebuvo durų į vonios kambarį, kur vonia buvo įrengta neapgalvotai ir komiškai; ji buvo pastatyta atskirai nuo vandentiekio vamzdžių ir prikrauta alkūninių vamzdyno sujungimų bei kitokių priedų — akivaizdžiai buvo matyti, kad vandentiekio sistema vis dar projektuojama ir tas procesas vyksta lėtais tempais.

Tarp virtuvės ir svetainės nebuvo sienos (arba ji buvo išgriauta); virtuvės spintelės buvo be durelių, bet ten matėsi tik kavos ir arbatos puodeliai, iš ko buvo galima daryti išvadą, kad ponas Maksvinis arba laikėsi vien tik kofeino dietos, arba valgydavo kitur. Svetainėje, vieninteliame normaliame šio mažo ir perpildyto buto kambaryje, nebuvo lovos, o tik sofa, kuri buvo užklota natų lapais, iš ko buvo galima daryti išvadą, kad ji išskleidžiama. Tačiau atrodė, kad natų lapai sudėti skrupulingai, o ir jų gausybė bylojo, kad čia niekas niekada nesėdėdavo — netgi ant suskleistos sofos, vadinasi, ponas Maksvinis miegodavo irgi kitur.

Visur mėtėsi lankstinukai — operos teatrų ir koncertų rūmų programos, laikraščių iškarpos su dainininkų nuotraukomis, o įrėmintos citatos ir kaspinais surišti medaliai piršo mintį, kad apdovanojimai už geriausią balsą nedaug kuo skiriasi nuo pripažinimo ženklų sportininkams. Įrėminti plakato dydžio krūtinės ląstos ir gerklės piešiniai buvo tokie pat mediciniškai detalūs kaip ir Grėjaus anatomijoje ir taip pat primityviai sukabinti bute kaip mokomosios diagramos kai kurių gydytojų kabinetuose. Po šiais anatominiais piešiniais kabėjo optimistiniai šūkiai, kokius buki treneriai kabina sporto salėse:

Pradėkite nuo krūtinkaulio!

Tegul visada viršutinėje krūtinės ląstos dalyje būna oro!

Diafragma yra vienpusis raumuo — jis gali tik įkvėpti!

Mokykitės kvėpuoti nedainuodami!

Niekada nekelkite pečių!

Niekada nesulaikykite kvėpavimo!