Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ko tad stebėtis, kad prezidentas Reiganas žada „tvirtas pozicijas“ Persų įlankoje ir kad jo „planai neaiškūs“?

Netrukus baigsis mokslo metai, netrukus Vyskupo Strono mokyklos moksleivės išsiskirstys. Toronte vasarą šilta ir drėgna, bet man patinka žiūrėti, kaip šlakstyklės laisto žolę prie Šen Klero rezervuaro; Vinstono Čerčilio parkas ištisą vasarą žaliuoja kaip džiunglės. Ir kunigės Katerinos Kiling šeima turi salą Džordžo įlankoje. Katerina visada kviečia mane jos aplankyti, ir dažniausiai aš tenai nuvykstu — bent kartą per vasarą — ir taip atsiimu savo dozę maudynių vėsiame vandenyje ir žaidimų su svetimais vaikais. Šlapios gelbėjimo liemenės, vandenį leidžiančios kanojos, pušų spyglių ir medžio antiseptikų kvapas — visa tai ilgam išlieka atmintyje tokiam išrankiam viengungiui kaip aš.

Be to, kas vasarą aš važiuoju į Greivsendą aplankyti Dano. Danas įsižeistų, jeigu aš neatvažiuočiau į jo spektaklį, kurį jis kasmet pastato su vasaros stovyklos mokiniais; jis supranta, kodėl aš atsisakau dalyvauti spektakliuose su „Greivsendo artistais“. Ponas Fišas jau senas, bet vis dar vaidina; daugelis senųjų miesto aktorių mėgėjų vis dar tebevaidina Dano spektakliuose, bet aš, ko gero, jų daugiau nebežiūrėsiu. Ir man jau neberūpi tyrinėti auditoriją, ką su tokiu įdomumu darydavome su Ovenu daugiau kaip prieš dvidešimt metų.

— AR JIS ŠIANDIEN YRA? — šnibždėdavo man Ovenas. — AR TU JĮ MATAI?

1961 metais mudu su Ovenu ieškodavome auditorijoje to vienintelio veido iš atviros tribūnos — galbūt pažįstamo, o gal ir ne. Mes ieškojome žmogaus, kuris pamojavo, arba nepamojavo, motinai atgal. Ieškojome veido, kuriame, buvome tuo tikri, turėjo įsispausti tam tikra išraiška — išvydus, kuo baigėsi Oveno smūgiavimas į kamuoliuką. Ieškojome veido, kurį, kaip mes įtarėme, motina buvo mačiusi daugybėje auditorijų anksčiau — ne tiktai per Mažosios lygos varžybas, bet žvelgiantį į ją tarp vazoninių apelsinmedžių ir akvariumų, kuriuose knibžda tropinės žuvys. Mes ieškojome veido, kuriam „Dama raudona suknele“ būtų dainavusi... jeigu ne daug, tai bent vieną kartą.

— O tu ar matai jį? — klausdavau aš Oveno Minio.

— ŠĮ VAKARĄ NE, — sakydavo Ovenas. — ARBA JO ČIA NĖRA, ARBA JIS NEGALVOJA APIE TAVO MOTINĄ, — pasakė jis vieną vakarą.

— Ką tu nori tuo pasakyti? — paklausiau aš.

— TARKIME, KAD DANAS SUREŽISUOJA SPEKTAKLĮ APIE MAJAMĮ, AR NE? — pradėjo Ovenas. — TARKIME, „GREIVSENDO ARTISTAI“ SUVAIDINA PJESĘ APIE NAKTINĮ KLUBĄ MAJAMYJE, KURIS VADINASI „APELSINMEDŽIU GIRAITĖ“ IR JAME YRA DAINININKĖ, VARDU „DAMA RAUDONA SUKNELE“, IR JI DAINUOJA VIEN TIKTAI SINATROS DAINAS.

— Bet tokios pjesės nėra, — nesutikau aš.

— TARKIME, KAD YRA! — nenusileido Ovenas. — PASITELK VAIZDUOTĘ. DIEVAS GALI TAU PASAKYTI, KAS BUVO TAVO TĖVAS, BET TU TURI TUO PATIKĖTI — TU TURI DIEVUI ŠIEK TIEK PADĖTI! TIESIOG ĮSIVAIZDUOK, KAD TOKIA PJESĖ YRA!

— Gerai, — sutikau. — Įsivaizduoju.

— IR MES PAVADINAME PJESĘ ARBA „APELSINMEDŽIU GIRAITĖ“, ARBA „DAMA RAUDONA SUKNELE“ — AR TU NEMANAI, KAD TAVO TĖVAS ATEITU PASIŽIŪRĖTI TOKIO SPEKTAKLIO? IR AR TU NEMANAI, KAD MES TADA GALĖTUME JĮ ATPAŽINTI? — paklausė Ovenas Minis.

— Manau, — atsakiau.

Blogiausia, kad mudu su Ovenu neišdrįsome papasakoti Danui apie „Apelsinmedžių giraitę“ ir „Damą raudona suknele“; mes nebuvome tikri, kad jis to nežino. Man atrodė, kad Danui būtų skaudu sužinoti, kad gyvenant su juo man trūko tėvo, — juk mano domėjimosi biologiniu tėvu jis negalėtų vertinti kitaip, kaip tik savo nepajėgumu atstoti man tėvą? O jeigu Danas nežino apie „Apelsinmedžių giraitę“ ir „Damą raudona suknele“ — argi tai jo neįskaudintų? Mano mamos praeitis — iki Dano — dabar man atrodė romantiškesnė, negu aš visada maniau. Kam Danui reikia galvoti apie mano motinos romantišką praeitį?

Ovenas pasiūlė, kad „Greivsendo artistai“ galėtų suvaidinti pjesę apie prašmatnaus naktinio klubo Majamyje dainininkę, nieko apie mūsų atradimą Danui nepasakojant.

— AŠ GALĖČIAU PARAŠYTI PJESĘ, — pasisiūlė Ovenas Minis. — PATEIKČIAU JĄ DANUI KAIP PIRMĄ ORIGINALU „GREIVSENDO ARTISTU“ PASTATYMĄ. IR ŽAIBIŠKAI NUSTATYČIAU, AR DANAS KĄ NORS APIE TAI ŽINO.

— Bet tu juk nežinai visos istorijos, — įspėjau Oveną. — Tu tik turi veiksmo vietą ir laiką — ir labai apytikrius personažus.

— NEMANAU, KAD BŪTU SUNKU SUKURTI GERĄ ISTORIJĄ, — atsakė Ovenas Minis. — AKIVAIZDU, KAD TAVO MOTINA TURĖJO TAM TALENTĄ — O JI NETGI NEBUVO RAŠYTOJA.

— Taip išeitų, kad tu esi rašytojas, — pasakiau aš. Ovenas patraukė pečiais.

— NEMANAU, KAD TAI BŪTU LABAI SUNKU, — pakartojo jis.

Bet aš pasakiau jam, kad nereikia bandyti ir rizikuoti įskaudinti Daną. Jeigu Danas jau žino tą istoriją — net jeigu žino tik jos vietą ir laiką, — jis vis tiek bus įskaudintas, — pasakiau.

— AŠ NEMANAU, KAD TU BIJAI ĮSKAUDINTI DANĄ, — pasakė Ovenas Minis.

— Ką tu nori pasakyti, Ovenai? — paklausiau jo. Jis trūktelėjo pečiais — kartais man atrodo, kad trūkčiojimą pečiais išgalvojo Ovenas.

— AŠ NORIU PASAKYTI, KAD TU BIJAI SUŽINOTI, KAS BUVO TAVO TĖVAS, — paaiškino jis.

— Eik šikt, — atšoviau. Jis vėl trūktelėjo pečiais.

— PAGALVOK PATS, — tarė Ovenas Minis. — DIEVAS DAVĖ TAU RAKTĄ. TAU TAI NEKAINAVO JOKIU PASTANGŲ. RAKTĄ TAU DAVĖ DIEVAS. DABAR GALI PASIRINKTI: ARBA TU PASINAUDOJI DIEVO DOVANA, ARBA PALEIDI JĄ VĖJAIS. TURI JUK KAŽKĄ IR PATS PADARYTI.

— Man toks įspūdis, kad tau labiau rūpi, kas mano tėvas, negu man pačiam, — pasakiau jam. Jis linktelėjo. Tai buvo 1961-ųjų gruodžio 31-oji, apie antrą valandą dienos, ir mes sėdėjome pas Esterą bute Dareme, Naujajame Hampšyre; tą svetainę mes dalinomės su Esteros kambario draugėmis — dviem universiteto studentėmis, kurios buvo beveik tokios pat apsileidusios kaip Estera, bet, deja, nė iš tolo neturėjo Esteros patrauklumo. Merginų nebuvo; jos buvo išvažiavusios pas tėvais švęsti Kalėdų. Esteros kambaryje taip pat nebuvo. Mudu su Ovenu niekada nekalbėdavome apie mano motinos slaptąjį gyvenimą Esterai girdint. Nors buvo dar tik dvi valandos dienos, Estera jau buvo spėjusi sugerti kelias taures romo su kola; ji kietai miegojo savo miegamajame — tokia pat kurčia mudviejų su Ovenu pokalbiui, kaip ir mano motina.

— VAŽIUOJAM Į SPORTO SALĘ PASITRENIRUOTI DĖTI KAMUOLIO, — pasiūlė Ovenas Minis.

— Aš nelabai noriu, — atsakiau.

— RYTOJ PIRMOJI NAUJUJU METU DIENA, — priminė Ovenas. — SPORTO SALĖ BUS UŽRAKINTA.

Iš Esteros miegamojo — net pro uždarytas duris — buvo girdėti, kaip ji kvėpuoja. Kai Estera prisigerdavo, jos kvėpavimas primindavo knarkimą ir kartu dejonę.

— Kodėl ji taip daug geria? — paklausiau Oveno.

— ESTERA PRALENKĖ SAVO LAIKĄ, — atsakė jis.

— Ką tai reiškia? — nesupratau. — Ar ateityje mūsų laukia girtuoklių karta?

— MES TURIME KARTĄ ĮNIRŠUSIŲ ŽMONIŲ KURIE NIEKO IŠ ATEITIES NELAUKIA, — pasakė Ovenas. — IR GAL NET DVI KARTAS, KURIOMS Į VISKĄ NUSISPJAUT, — pridūrė jis.

— Iš kur tu žinai? — paklausiau jo.

— AŠ NEŽINAU, IŠ KUR AŠ ŽINAU, — atsakė Ovenas Minis. — TIESIOG ŽINAU, KAD ŽINAU.

Torontas, 1987-ųjų birželio 9-oji — po nuostabaus, saulėto savaitgalio, kai danguje nė debesėlio, o oras rudeniškai vėsus, aš palūžau ir nusipirkau „The New York Times“; dėkui Dievui, niekas iš pažįstamų manęs nepamatė. Viena iš Broklbenkų dukterų šį savaitgalį susituokė Vyskupo Strono mokyklos koplyčioje; mokyklos mergaitės dažnai taip daro — grįžta į mokyklą sumainyti žiedų, netgi tos, kurios mokydamosi čia labai privargo. Kartais ir aš būnu kviečiamas į vestuves — štai ponia Broklbenk pakvietė mane, nors būtent šita jos duktė kažkodėl taip ir nepakliuvo į mano klasę, todėl jaučiau, kad ponia Broklbenk pakvietė mane tiktai todėl, kad aš vieną kartą atsitrenkiau į ją, kai ji įnirtingai karpė gyvatvorę. Oficialaus pakvietimo aš taip ir negavau. Aš galiu ištverti tik neilgą ceremoniją; jaučiau, kad man nederėjo tenai eiti. Be to, Broklbenkų dukra ištekėjo už amerikiečio. Man rodos, kad būtent Rasei Hilo gatvėje susidūręs su tuo amerikiečių prisigrūdusiu automobiliu aš palūžau ir nusipirkau „The New York Times“.