Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Amerikiečiai buvo pasiklydę; jie negalėjo surasti nei Vyskupo Strono mokyklos, nei koplyčios — ant automobilio Niujorko numeriai ir jokio supratimo, kaip reikia tarti pavardę „Stronas“.

— Kur yra Vyskupo Streičeno mokykla? — paklausė manęs moteris.

— Vyskupo Strono, — pataisiau.

— Ką? — paklausė ši. — Aš nesuprantu, ką jis kalba, — pasiskundė ji savo vyrui, kuris sėdėjo prie vairo. — Jis turbūt kalba prancūziškai.

— Aš kalbu angliškai, — pasakiau tai kvailei. — Prancūziškai kalbama Monrealyje, o jūs esate Toronte. Čia mes kalbame angliškai.

— Ar jūs žinote, kur yra Vyskupo Streičeno mokykla? — sušuko jos vyras.

— Vyskupo Strono, — sušukau jam atgal.

— Ne, Streičeno! — suriko žmona.

Į pokalbį įsiterpė vienas iš gale sėdėjusių vaikų.

— Man atrodo, kad jis tau sako, kaip reikia tarti, — pasakė vaikas savo tėvams.

— Aš neklausiu, kaip reikia tarti, — atsakė tėvas. — Aš tik noriu sužinoti, kur tai yra.

— Ar jūs žinote, kur tai yra? — paklausė moteris.

— Ne, — atsakiau. — Gyvenime nesu girdėjęs.

— Jis gyvenime nėra girdėjęs! — pakartojo žmona. Ji ištraukė iš rankinės laišką ir išskleidė jį. — Ar žinote, kur yra Lonsdeilo gatvė? — paklausė ji manęs.

— Kažkur čia netoliese. Apie ją, atrodo, esu girdėjęs.

Jie nuvažiavo — Sent Klero rezervuaro link; jie nuvažiavo, žinoma, neteisinga kryptimi. Jų planai buvo akivaizdžiai neaiškūs, bet jie pademonstravo pavyzdinę amerikietišką tvirtybę.

Taigi aš turbūt šiek tiek buvau pasiilgęs namų; kartkartėmis man taip būna. Ir reikėjo man tokią dieną nusipirkti „The New York Times“! Nors nemanau, kad kokia nors kita diena gali būti tam tinkama. Bet kokį dalyką aš perskaičiau!

Nensės Reigan tvirtinimu,

posėdžių protokolai nepasiekė Prezidento

O, Dieve! Ponia Reigan sako, kad Kongreso posėdžiai Irano kontrų klausimu nepasiekė prezidento. Ponas Reiganas tuo metu buvo Švedijoje ir domėjosi kovos su piktnaudžiavimu narkotikais vidurinėse Stokholmo priemiesčių mokyklose programa; manau, kad ji yra viena iš daugelio tų solidaus amžiaus amerikiečių, kurie tiki, kad visų blogybių šaknys yra jaunimo piktnaudžiavime narkotikais. Kas nors juk turėtų pasakyti poniai Reigan, kad jauni žmonės — ne tiktai į narkotikus įjunkusieji — nėra atsakingi už didžiumą pasaulį užgriuvusių problemų!

Amerikos prezidentų žmonos visada labai aktyviai kovojo su visuomenės piktžaizdėmis; ponia Reigan baisiausiai kremtasi dėl narkotikų vartojimo. Jeigu neklystu, ponia Džonson buvo pasiryžusi išgelbėti šalį nuo padėvėtų automobilių; tų automobilių, su kuriais niekur nebenuvažiuosi ir kurie tiesiog stovi ir rūdydami teršia kraštovaizdį... ji tiesiog galus darėsi, kad jie būtų pašalinti. Dar kita prezidentienė, o gal viceprezidento žmona, kuri buvo įsitikinusi, kad „gėda“, kaip mūsų šalis, kaip visuma, taip mažai dėmesio skiria „menui“; tik pamiršau, ką ji siūlė tuo klausimu daryti.

Tačiau manęs nestebina, kad prezidento „nepasiekė“ Kongreso posėdžių protokolai; jo „nepasiekė“ jokie Kongreso pareiškimai, ką jis galįs ir ko negalįs daryti. Abejoju, ar tie protokolai išvis jį „pasieks“.

Kam rūpi, ar jis „žinojo“ — tiksliai ar apytikriai, — kad pinigai, gauti už slaptą ginklų pardavimą, buvo nukreipti Nikaragvos sukilėliams remti? Manau, kad daugumai amerikiečių tai nerūpi.

Amerikiečiams pabodo klausytis apie Vietnamą anksčiau, negu jie iš ten išsinešdino; amerikiečiams pabodo klausytis apie Votergeitą ir apie tai, ką Niksonas padarė ir ko jis nepadarė, — netgi anksčiau, negu buvo surinkti visi įkalčiai. Amerikiečiams jau pabodo Nikaragva; kai visi tie Kongreso posėdžių Irano kontrų klausimu protokolai bus surašyti, amerikiečiai nebežinos (arba jiems neberūpės), ką jie apie tai galvoja, tik žinos, kad jiems nuo to jau bloga ir jie pavargo. Po kurio laiko jie pavargs ir nuo Persų įlankos. Jau ir dabar juos verčia vemti nuo Irano.

Šitas sindromas man toks pat pažįstamas, kaip ir Esteros vėmimas Naujųjų metų išvakarėse. Tai buvo 1963-iųjų metų Kūčios; Estera vėmė rožių sodelyje, o Ovenas ir aš žiūrėjome televizorių. Vietname buvo 16300 Jungtinių Valstijų karių. Per Naujųjų išvakares 1964-aisiais tenai buvo iš viso 23300 amerikiečių. Estera vėl žiaukčiojo. Kiek pamenu, tais metais anksti prasidėjo atlydys; atrodo, kad tais metais Estera vėmė per lietų, bet gal ankstyvas atlydys buvo per 1965 metų Kūčias, kai Vietname buvo 184 300 Jungtinių Valstijų karių. Estera vėmė ir vėmė; be jokio atokvėpio. Ji buvo žiauriai nusistačiusi prieš Vietnamo karą; ji buvo radikaliai nusistačiusi. Estera taip įnirtingai stojo prieš karą, kad Ovenas Minis sakydavo žinąs tik vieną būdą, kaip iškrapštyti visus tuos amerikiečius iš Vietnamo.

— REIKIA PASIUSTI TENAI ESTERĄ, — sakydavo jisai. — ESTERA GERS VISĄ KELIĄ VAŽIUODAMA PER ŠIAURĖS VIETNAMĄ, — sakydavo Ovenas. — REIKIA NUSIUSTI JĄ Į HANOJU, — atsisukdavo į mane. — ESTERA, AŠ TURIU GERĄ MINTĮ! — sakydavo jis jai. — KODĖL TU VERČIAU NEVAŽIUOJI APVEMTI HANOJAUS?

1966-aisiais, Naujųjų metų išvakarėse, Vietname buvo 385 300 Jungtinių Valstijų karių; vis dar trūko 10000 iki mūsų rekordinio skaičiaus. Mūšiuose žuvo tiktai 30610 amerikiečių, apie 16000, neįeinančių į tą skaičių, numirs čia. Neprisimenu, kur buvau per 1968-ųjų Kūčias, esu tikras, kad buvau girtas ir vėmiau; nežinau, kur buvo Estera, bet esu tikras, kad ji prisigėrė ir taip pat vėmė.

Kaip jau sakiau, Ovenas nerodė man savo dienoraščio; tik daug vėliau — po visko, beveik po visko — aš perskaičiau, kas jame buvo parašyta. Vieną įrašą aš būčiau geriau perskaitęs tuo metu, kai jis jį parašė; tai labai senas įrašas, praėjus visai nedaug laiko nuo tada, kai jis susijaudinęs džiūgavo po Kenedžio inauguracijos ir kai senelė padovanojo jam dienoraštį, o jis pareiškė pasistengsiąs, kad ji galėtų juo didžiuotis. Šis įrašas atrodo man ypatingas ir svarbus. Jis datuotas 1962 metų sausio 1 diena ir skamba taip:

AŠ ŽINAU TRIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NEPASIKEIS, IR ŽINAU, KADA MIRSIU. AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KODĖL MANO BALSAS NIEKADA NEPASIKEIS, AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KAIP AŠ MIRSIU; TAČIAU DIEVAS MAN LEIDO ŽINOTI DAUGIAU NEGU DAUGUMAI ŽMONIU — TODĖL NESISKUNDŽIU. TREČIAS DALYKAS, KURĮ ŽINAU, YRA TAI, KAD AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS; TIKIU, KAD DIEVAS LEIS MAN SUŽINOTI SAVO PASKIRTĮ IR LAIKĄ, KADA TURĖSIU JĄ ĮVYKDYTI. LAIMINGU NAUJUJU METU!

Tai buvo sausio mėnesį paskutiniame Greivsendo akademijos kurse; jeigu tada būčiau supratęs, kad taip fatališkai jis priėmė tai, ką „žinojo“, būčiau geriau supratęs, kodėl jis elgėsi būtent taip — kai, atrodė, pasaulis nusisuko nuo jo, o jis net nepakėlė rankos apsiginti.

Mums besibūriuojant „Kapo“ redakcijoje — tais metais Balsas vėl buvo vyriausiasis redaktorius — visų nemėgstamas paskutinio kurso studentas Laris Lišas pasakė Ovenui ir man, kad prezidentas Kenedis „barškina“ Meriliną Monro.

Laris Lišas — Herbertas Lorensas Lišas, jaunesnysis (jo tėvas buvo filmų prodiuseris Herbas Lišas) — buvo, be abejonės, didžiausias akademijos cinikas ir dekadentas. Pirmaisiais studentavimo metais nuo jo pastojo mergina iš miesto, o jo motina, kuri tik neseniai išsiskyrė su tėvu, taip sumaniai ir skubiai suorganizavo merginai abortą, kad netgi Ovenas ir aš nesužinojome, kas tai per mergina; Laris Lišas sugadino gyvenimą daugeliui merginų. Žmonės kalbėjo, kad jo motina vos prireikus buvo pasirengusi nuskraidinti merginas į Švediją; sklido gandai, jog ji skrisdavo kartu su merginomis, kad įsitikintų, ar joms atlikta viskas, kas priklauso. Sugrįžusios iš Švedijos, merginos daugiau nebenorėdavo matyti Lario. Jis buvo žavingas psichopatas, šunsnukis, darantis įspūdį toms apgailėtinoms vargšėms, kurios stulbsta nuo aukštuomenės kalbos bei pagal užsakymą pasiūtų puošnių marškinių.