Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ne, — atsakiau; koks aš bukaprotis, tikras nuoboda. Žinau, ką jai būtų atsakęs Balsas.

— TIK TUO ATVEJU, JEIGU LIS, — būtų pasakęs jai Ovenas. — JEIGU LIS KAIP IŠ KIBIRO, TADA GALĖSIME PER PAMOKĄ EITI Į LAUKĄ.

Dešimtos klasės Greivsendo akademijoje žiemos semestro pradžioje podagra sergantis mūsų mokyklos pastorius — kunigas ponas Skamonas, visų tikėjimų bažnyčios kunigas ir nuvėsęs mūsų tikybos ir Šventojo Rašto mokytojas — susiknežino galvą į apledėjusius Herdo bažnyčios laiptelius ir jau nebeatgavo sąmonės. Oveno manymu, pastorius Skamonas niekada nebuvo visiškai sąmoningas. Po jo baigties kelias savaites jo bažnytiniai drabužiai ir lazdelė kabėjo ant stovinčios kabyklos zakristijoje, tarsi senasis Skamonas būtų išėjęs iš šio pasaulio ne toliau kaip į gretimą tualetą. Pastorius Luisas Merilis buvo pasamdytas laikinai pavaduoti jo per mūsų tikybos ir Šventojo Rašto pamokas.

Pirmąjį tikybos kursą mudu su Ovenu iškentėjome devintoje klasėje: išklausėme senojo Skamono visa apimantį — nuo Cezario iki Eizenhauerio — požiūrį į didžiąsias pasaulio religijas. Mes kentėjome Skamono Šventojo Rašto ir jo antrosios tikybos dalies kursą, kai jo kojos užkliuvo už apledėjusių Herdo bažnyčios laiptų. Pastorius Merilis atsinešė į klasę savo visiems pažįstamą mikčiojimą ir beveik taip pat pažįstamas abejones dėl abiejų šių kursų. Per Šventojo Rašto pamokas jis pasodindavo mus prie Biblijos — liepdavo ieškoti gausių pavyzdžių, Izaijo (5,20) žodžiams: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu“. Per tikybos antrąją dalį — sunkų „religinių ir literatūrinių tekstų“ skaitymo kursą — mes buvome mokomi spėlioti, ką norėjo pasakyti Tolstojus „Anoje Kareninoje“: „Nebuvo kito atsakymo, kaip tas visa apimantis, kurį gyvenimas duoda visiems klausimams spręsti — netgi patiems sudėtingiausiems ir neišsprendžiamiems. Tas atsakymas — žmogus turi gyventi kasdieniniais kiekvienos dienos darbais, tai yra užmiršti save“.

Per abi pamokas pastorius Merilis skelbė savo abejonių, kaip tikėjimo esmės, o ne priešybės, filosofiją; šis požiūris Oveną domino labiau negu kadaise jį patį. Didžiausia paslaptis buvo „tikėjimas be stebuklų“; tikėjimas, reikalingas stebuklų, buvo visai ne tikėjimas. Neprašykite įrodymų, — dažnai kartodavo Merilis.

— BETJUK VISIEMS REIKIA ŠIEK TIEK ĮRODYMU, — pasakė Ovenas Minis.

— Jau pats tikėjimas yra stebuklas, — atsakė pastorius Merilis. — Vienintelis stebuklas, kuriuo aš tikiu, yra mano paties tikėjimas.

Ovenas klausėsi nepatikliai, bet nieko nesakė. Mūsų klasė per tikybos ir Šventojo Rašto pamokas buvo ateistų draugija; išskyrus Oveną Minį, mes buvome paskutiniai nihilistai ir viską neigiantys idiotai, įsitikinę, kad Džekas Keruakas ir Alanas Ginsburgas yra daug įdomesni rašytojai už Tolstojų. Taigi pastorius Luisas Merilis turėjo su mumis apsčiai darbo. Jis privertė mus perskaityti Grino „Galią ir šlovę“ — Ovenas parašė darbą „PLEVĖSA KUNIGAS: VARGANAS ŠVENTASIS“. Mes taip pat perskaitėme Džoiso „Jaunojo menininko portretą“ ir Lagerkvisto „Barabą“ bei Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ — Ovenas parašė už mane darbą tema: „NUODĖMĖ IR SMERDIAKOVAS: PAVOJINGAS DERINYS“. Vargšas pastorius Merilis! Mano senasis kongregacionistų dvasininkas staiga atsidūrė krikščionybės gynėjo vaidmenyje — ir netgi Ovenas ginčijo Merilio gynybos argumentus. Mokiniai klasėje mėgo Sartrą ir Kamiu — „gyvenimo be paguodos nenuginčijamo įrodymo“ koncepcija darė mums, paaugliams, stiprų poveikį. Pastorius Merilis nuolankiai priešinosi Kierkegorui:“ Nė vienas žmogus neturi teisės guosti kito tuo, kad tikėjimas nėra kažkas labai svarbu arba kad tai visai nesudėtingas dalykas, nes tai pats svarbiausias ir sudėtingiausias dalykas iš visų“.

Ovenas, kuris turėjo abejonių dėl pastoriaus Merilio, atsidūrė jo gynėjo vaidmenyje.

— VIEN TODĖL, KAD ŠUTVĖ ATEISTU YRA GERESNI RAŠYTOJAI UŽ TUOS, KURIE PARAŠĖ BIBLIJĄ, NEBŪTINAI REIŠKIA, KADJIETE1SÙS! — pasakė jis griežtai. — PASIŽIŪRĖKITE Į TUOS NUKVĖŠUSIUS TELEVIZIJOS STEBUKLADIRBIUS — JIE NORI PRIVERSTI ŽMONES TIKĖTI STEBUKLAIS! TAČIAU TIKRUJU STEBUKLU NEĮMANOMA PAMATYTI — JAIS TURI TIKĖTI NEMATYDAMAS. JEIGU PAMOKSLININKAS YRA ŠIKNIUS, TAI NEREIŠKIA, KAD DIEVO NĖRA!

— Gerai, bet nevartokime klasėje žodžio „šiknius“, Ovenai, — pasakė pastorius Merilis.

O per Šventojo Rašto pamoką Ovenas pasakė:

— KRISTAUS MOKINIAI YRA IŠ TIESU KVAILIAI — JIE NIEKADA NESUPRANTA, KĄ JĖZUS JIEMS NORI PASAKYTI. NEPRAUSTABURNIU GOVĖDA, JIE TIKI DIEVĄ MAŽIAU, NEGU NORĖTU TIKĖTI, IR NETGI IŠDUODA KRISTIĮ. ESMĖ TA, KAD DIEVAS MYLI MUS NE UŽ TAI, KAD MES PROTINGI AR KAD MES GERI. MES KVAILI IR BLOGI, O DIEVAS VIS TIEK MUS MYLI — JĖZUS JAU PASAKĖ SAVO NENUOVOKOMS MOKINIAMS, KAS ATSITIKS.“ ŽMOGAUS SŪNUS BUS ATIDUOTAS Į ŽMONILĮ RANKAS, IRJIE NUŽUDYS JĮ...“ PRISIMENAT? MORKUS TAIP RAŠĖ, AR NE?

— Taip, bet nesakykime apie mokinius klasėje, kad jie nenuovokos, Ovenai, — atsakė pastorius. Tačiau, nors jis ir stengėsi apginti šventąjį Dievo žodį, pirmąkart, kiek aš atsimenu, Luisas Merilis buvo patenkintas. Tai, kad jo tikėjimas puolamas, pralinksmino jį; jis pagyvėjo ir pasidarė ne toks nuolankus.

— JIS TURBŪT NIEKADA NEKALBĖJO SU KONGREGACIONISTAIS, — nusprendė Ovenas. — MANAU, KAD JIS NERASTU PAŠNEKOVU; O MES, NORS IR NUOLAT PRIEŠTARAUJAME, VIS DĖLTO KALBAMĖS SU JUO.

— Kiek žinau, jis nepasikalba su žmona, — pasakė Danas Nidemas. O vienskiemeniai šiurkščių pastoriaus Merilio vaikų šūkavimai nė kiek neskatino noro pasikalbėti.

„KAM MOKYKLAI DU PAIEŠKU KOMITETAI? — paklausė Balsas „Kape“. — SURASKITE DIREKTORIŲ — MUMS REIKIA DIREKTORIAUS, BET MOKYKLOS DVASININKO NEREIKIA. IŠSAUGOJANT PAGARBĄ MIRUSIEMS, REIKIA PASAKYTI, KAD PASTORIUS LUISAS MERILIS YRA DAUGIAU NEGU TINKAMAS VELIONIUI SKAMONUI PAKEISTI; ATVIRAI KALBANT, PONAS MERILIS YRA DAUG NAUDINGESNIS KLASEI. IR MOKYKLA, ATSIŽVELGDAMA Į PASTORIAUS MERILIO, KAIP PAMOKSLININKO, TALENTĄ, TEISINGAI PASIELGĖ PAKVIETUSI JĮ SVEČIO TEISĖMIS TAM TIKROMIS PROGOMIS SAKYTI PAMOKSLU HERDO BAŽNYČIOJE. PASTORIUS MERILIS BŪTU PUIKUS MOKYKLOS DVASININKAS. TURIME SUŽINOTI, KIEK JAM MOKA KONGREGACIONISTAI, IR PASIŪLYTI DAUGIAU.

Taip jie paviliojo jį iš kongregacionistų; dar kartą Balsas buvo išgirstas.

Torontas, 1987-ųjų gegužės 12-oji — saulėta, šalta diena, labai tinkama pjauti vejai. Šviežiai nupjautos žolės kvapas palei visą Rasei Hilo gatvę byloja apie plačiai paplitusį mano kaimynų pomėgį šienauti veją. Ponia Broklbenk, kurios dukra Hetera mokosi manojoje dvyliktoje anglų kalbos klasėje, kiek kitaip sprendė vejos klausimą; užklupau ją beraunančią pienes su šaknimis.

— Siūlau ir jums taip daryti, — pasakė ji. — Raukite jas lauk, o ne pjaukite. Kai nupjauni žoliapjove, jų dar daugiau užauga.

— Kaip jūrų žvaigždės, — išsprūdo man; aš tučtuojau pasigailėjau — niekada neverta pažindinti ponios Broklbenk su naujais žodžiais, nebent norėtum prastumti laiką. Jeigu būčiau uždavęs poniai Broklbenk išnagrinėti „Mergelę“, ji viską būtų supratusi teisingai — iš pirmo karto.

— Ką jūs žinote apie jūrų žvaigždes? — pasiteiravo ji.

— Aš užaugau prie jūros, — priminiau jai. Retsykiais pravartu torontiečiams priminti, jog egzistuoja Atlanto ir Ramusis vandenynai; jie linkę laikyti Didžiuosius ežerus pasaulio vandenimis.

— Tai kas ten su tomis jūrų žvaigždėmis? — neatlyžo ponia Broklbenk.

— Jeigu jas supjaustai, tai jų užauga daugiau, — pasakiau.