Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ir aš taip sakau — aš net nežinau, kas tai buvo per sapnas, bet vis tiek sakau, kad tai tiktai sapnas.

— BET JUK TU NETIKI, — pasakė jis. — ŠTAI KUR BĖDA.

Vonioje Estera kartojo Kūčių repertuarą; padažas užvirė.

Ta savotiška Oveno Minio ramybė man nepatikdavo; kai jis pasidarydavo toks, kai mes treniruodavomės dėti kamuolį į krepšį, aš nenorėdavau prie jo liestis — mesdamas jam kamuolį jausdavausi kaip nesavas; o kai reikėdavo jį apkabinti, kai turėdavau jį iš tikrųjų pakelti, visada atrodydavo, kad keliu kažką, ko nepavadinsi žmogumi arba kas yra ne visai realus. Nebūčiau nustebęs, jeigu jis staiga būtų pasisukęs man ant rankų ir įkandęs man; arba jeigu — kai aš jį pametėdavau į viršų — nuplevenęs sau aukštyn.

— Tai tiktai sapnas, — pakartojau.

— TAI NE TAVO SAPNAS, — pasakė Ovenas Minis.

— Nesimaivyk, nekoketuok su manim, — pasakiau.

— AŠ NEKOKETUOJU, — atšovė jis. — ARGI AŠ PRAŠYČIAU PASKYRIMO Į SUSTIPRINTĄ DALINĮ, JEIGU KOKETUOČIAU?

Aš pradėjau iš naujo.

— Tame sapne tu esi didvyris? — paklausiau jo.

— AŠ IŠGELBĖJU VAIKUS, — atsakė Ovenas Minis. — DAUG VAIKU.

— Vaikų? — perklausiau.

— SAPNE, — paaiškino jis, — BUVO NE KAREIVIAI, BET VAIKAI.

— Vietnamiečių vaikai? — paklausiau.

— TAIP AŠ SUPRATAU, KUR ESU — TIKRI VIETNAMIEČIU VAIKAI, IR AŠ JUOS IŠGELBĖJU. NELĮSČIAU Į ŠITĄ BĖDĄ, JEIGU TURĖČIAU GELBĖTI KAREIVIUS, — pridūrė jis.

— Ovenai, tai taip vaikiška, — pasakiau. — Nejaugi manai, kad bet kas, kas tau šauna į galvą, būtinai ką nors reiškia! Kažką susapnuoji ir tiki, kad jau žinai, ką tau reikia daryti!

— TIKĖJIMAS YRA NE VISAI TAI, — tarė jis, vėl imdamasis padažo. — AŠ NETIKIU VISKUO, KAS MAN ŠAUNA Į GALVĄ — TIKĖJIMAS YRA ŠIEK TIEK KAS KITA.

Kai kurie sapnai, aš manau, taip pat yra KAS KITA. Ovenas padidino ugnį po dideliu puodu su vandeniu makaronams — tarsi tuščią Esteros tampymąsi jis būtų supratęs kaip ženklą, kad netrukus jai sugrįš apetitas. Paskui jis nuėjo į Esteros miegamąjį ir paėmė savo dienoraštį. Man jo nerodė, tiktai surado tam tikrą vietą ir pradėjo skaityti. Aš nežinojau, kad girdžiu pataisytą variantą. Tenai nebuvo minimas žodis „sapnas“, tarsi jis būtų aprašinėjęs ne sapną, bet kažką, ką jis matė daug aiškiau ir tikriau negu tai būna sapnuojant — tarsi būtų aprašinėjęs įvykius, kuriuos pats matė savo akimis. Ir vis dėlto buvo atitolęs nuo to, ką matė, lyg žmogus, žiūrintis pro langą, ir aprašymo tonas buvo visai ne toks kategoriškas, koks buvo būdingas Balsui; tas dėstynio tikrumas ir svoris greičiau priminė paprastą, visiškai beaistrį dokumentinio filmo autoriaus tekstą, būdingą neabejotinų Biblijos vietų skaitymo intonacijai.

— “NIEKADA NEGIRDŽIU PATIES SPROGIMO. TIKTAI TAI, KAS VYKSTA PO JO. AUSYSE IMA ZVIMBTI, PLONAI POKŠĖTI IR TIKSĖTI, KAIP KĄ TIK IŠJUNGUS ĮKAITUSĮ VARIKLĮ; ANT GALVOS KRINTA DANGAUS GABALAI IR KAŽKOKIOS BALTOS ATPLAIŠOS — GAL POPIERIUS, GAL TINKAS, KRINTA ŽEMĖN KAIP SNIEGAS, IR DAR KAŽKOKIOS SIDABRINĖS ŽIEŽIRBOS — GALBŪT STIKLO SKEVELDROS. APLINKUI DŪMAI, DEGĖSIU KVAPAS, LIEPSNOS NĖRA, BET VISKAS RUSENA.

MES VISI GULIME ANT GRINDLĮ. ŽINAU, KAD VISI VAIKAI SVEIKI, NES VIENAS PO KITO JIE KELIASI NUO GRINDLĮ. MATYT, SPROGIMAS BUVO SMARKUS, NES KAI KURIE VAIKAI VIS DAR LAIKO DELNAIS UŽSISPAUDĘ AUSIS; KAI KURIEMS IŠ AUSLĮ BĖGA KRAUJAS. VAIKAI NEKALBA ANGLIŠKAI, TAČIAU JIĮ BALSAI — TAI PIRMIEJI ŽMOGIŠKI GARSAI PO SPROGIMO. MAŽESNIEJI VERKIA, BET VYRESNI IŠ PASKUTINIŲJŲ STENGIASI RAMINTIS — JIE PLEPA, KAŽKĄ VAPALIOJA NESUPRANTAMA KALBA, BET TAI PAGUODŽIA.

IŠ TO, KAIP JIE ŽIŪRI Į MANE, SUPRANTU DU DALYKUS. ŽINAU, KAD IŠGELBĖJAU JUOS, — NORS NEŽINAU KAIP IR ŽINAU, KAD JIE BIJO MANĘS. BET AŠ SAVĘS NEMATAU — NEGALIU PASAKYTI, KAS MAN ATSITIKO. VAIKU VEIDAI MAN PASAKO, KAD KAŽKAS ATSITIKO.

STAIGA IŠ KAŽKUR ATSIRANDA VIENUOLĖS; PINGVINĖS IŠ VIRŠAUS ŽIŪRI Į MANE — VIENA PASILENKIA PRIE VEIDO. NEGIRDŽIU, KĄ JAI SAKAU, BET, ATRODO, JI SUPRANTA MANE — GALBŪT KALBA ANGLIŠKAI. TIK TADA, KAI JI PAIMA MANE ANT RANKU, AŠ PAMATAU, KIEK DAUG KRAUJO. JOS GALVOS APDANGALAS APTAŠKYTAS KRAUJU — KOL AŠ ŽIŪRIU Į VIENUOLĘ, JOS APDANGALAS VIS LABIAU DAŽOSI KRAUJU — KRAUJAS UŽLIEJA IR VEIDĄ, BET JI NEBIJO. VAIKU, ŽIŪRINČIU IŠ VIRŠAUS, VEIDUOSE BAIMĖ, BET VIENUOLĖ, KURI LAIKO MANE ANT RANKU, LABAI RAMI.

ŽINOMA, TAI MANO KRAUJAS — JI VISA APTAŠKYTA MANO KRAUJU, BET LABAI RAMI. KAI JI NORI MANE PERŽEGNOTI, TIESIU RANKĄ, NORĖDAMAS SUSTABDYTI. BET AŠ NEGALIU JOS SUSTABDYTI — TARSI NETURĖČIAU RANKU. VIENUOLĖ TIK ŠYPSOSI. KAI JI MANE PERŽEGNOJA, AŠ PALIEKU JUOS VISUS — TIESIOG PALIEKU. JIE PASILIEKA TEN KUR BUVĘ, ŽIŪRI Į MANE IŠ VIRŠAUS, BET MANĘS TENAI JAU NEBĖRA. AŠ TAIP PAT ŽIŪRIU Į SAVE IŠ VIRŠAUS. AŠ ATRODAU TAIÇ KAIP TUOMET, KAI BUVAU KŪDIKĖLIS JĖZUS — PRISIMENI TUOS VYSTYKLUS? TAIP AŠ ATRODAU, KAI PALIEKU SAVE.

DABAR VISI ŽMONĖS PRADEDA MAŽĖTI — NE TIKTAI AŠ, BET VIENUOLĖS IR VAIKAI TAIP PAT. AŠ JAU LABAI AUKŠTAI IŠKILĘS VIRŠ JIĮ, BET JIE NĖ NEŽVILGTELI Į VIRŠU; JIE TOLIAU ŽIŪRI Į TAI, KAS ANKSČIAU BUVAU AŠ. IR NETRUKUS AŠ ESU VIRŠ VISKO; PALMĖS LABAI TIESIOS IR AUKŠTOS, BET NETRUKUS ATSIDURIU AUKŠTAI VIRŠ JU. DANGUS IR PALMĖS TOKIOS GRAŽIOS, BET MAN LABAI KARŠTA — ORAS KARŠTESNIS NEGU BET KUR, KUR ESU BUVĘS. ŽINAU, KAD ESU NE NAUJAJAME HAMPŠYRE.“

Aš nepratariau nė žodžio. Jis nunešė dienoraštį atgal į Esteros kambarį, pamaišė pomidorų padažą, pakėlęs puodo dangtį pasižiūrėjo, ar dar neverda vanduo. Tada nuėjo prie vonios ir pasibeldė; už durų buvo tylu.

— Aš tuoj ateisiu, — pasakė Estera.

Ovenas sugrįžo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo šalia manęs.

— Tai tiktai sapnas, Ovenai, — pasakiau jam. Jis susidėjo rankas ir kantriai stebėjo mane. Aš prisiminiau tą epizodą, kai mes maudėmės senosios kirtyklos ežere ir jis atsirišo saugos virvę. Prisiminiau, kaip jis tada pyko, kad nešokome jo gelbėti. „JŪS LEIDOT MAN SKĘSTI! — prikaišiojo Ovenas. — JŪS NIEKO NEDARĖT! TIK ŽIŪRĖJOT, KAIP AŠ SKĘSTU! AŠ JAU MIRĘS! — pasakė jis mums. — ATSIMINKITE: JŪS LEIDOTE MAN NUMIRTI.“

— Ovenai, — pasakiau. — Turint galvoje tavo itin delikačius jauslus katalikams, kodėl negalėtum įsivaizduoti, kad vienuolė yra tavo mirties angelas?

Jis pasižiūrėjo į sudėtas ant stalo rankas; mes girdėjome, kaip iš vonios išbėga vanduo.

— Tai tiktai sapnas, — pakartojau; jis patraukė pečiais; jis žiūrėjo į mane su tokia pat pagaila ir švelnia panieka kaip kadaise — kai „Skriejantis Jankis“ pravažiavo Meiden kalvos tiltu virš mūsų kaip tik tuo metu, kai mudu su Ovenu buvome apačioje, ir aš pavadinau tai „sutapimu“.

Estera išėjo iš vonios susisupusi į blyškiai geltoną rankšluostį, nešdamasi rankoje drabužius. Nežiūrėdama į mus ji nuėjo į miegamąjį; uždarė duris ir mes išgirdome, kaip ji ėmė trankyti komodos stalčius ir stumdyti pakabus spintoje, o šie gailiai žvangėjo nuo tokio šiurkštumo.

— Ovenai, — pasakiau aš, — tu esi labai originalus, bet sapnas stereotipinis — sapnas kvailas. Tu eini tarnauti į kariuomenę, Vietname vyksta karas, tai nejaugi manai, kad sapnuosi apie tai, kaip išgelbėji amerikiečius vaikus? Ir savaime suprantama, kad ten turėjo būti palmės, ko gi dar galima tikėtis? Iglu?

Estera išėjo iš miegamojo apsivilkusi kitais drabužiais; ji įnirtingai trynėsi rankšluosčiu plaukus. Jos drabužiai buvo lygiai tokie pat, kokius ji vilkėjo pirma — džinsai ir trikotažinė palaidinė aukšta atlenkiama apykakle; pakeisti Esteros drabužiai visada skirdavosi tiktai spalva — vietoje juodos tamsiai mėlyna arba atvirkščiai.