Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— KELIAUJAM NAMO, KOL NEPAMATĖME LOKIO, — pasakė Ovenas Minis. — BE TO, — pridūrė jis, — NORIU ŠIEK TIEK PABŪTI SU ESTERA.

Tačiau, kai mes palikome Fransio ežerą, jis pasuko pikapą į šiaurę — Kvebeko link.

— KANADA TAIP ARTI, — pasakė jis, — NORIU PASIŽIŪRĖTI.

Pačiame pasienyje nelabai yra ko žiūrėti — vien miškai, besitęsiantys mylių mylias, ir siauras kelias, per žiemą taip suskeldėjęs ir išblukęs kaip pieštuko grafitas ir tarsi raupų duobelėmis išėstas nuo šalčio. Pasienio punktas buvo maža trobelė; užkardas per kelią atrodė toks pat nerimtas ir nekaltas kaip užkardas priešais geležinkelį — tiesą sakant, jis buvo pakeltas. Kanados muitininkai muitinėje nekreipė į mus jokio dėmesio, nors mes pasistatėme pikapą per šimtą metrų nuo sienos priekiu į Jungtines Valstijas; tada nuleidome užpakalinį bortą ir kurį laiką sėdėjome ant jo žiūrėdami Kanados pusėn. Jau buvome išsėdėję gal kokį pusvalandį, kai vienas kanadietis muitininkas paėjėjo mūsų link ir sustojęs ėmė žiūrėti į mus.

Keliu nei į vieną, nei į kitą pusę nepravažiavo jokia mašina ir tamsios eglės, stūksančios abipus jo, nerodė jokios ypatingos pagarbos valstybinei sienai.

— JAUČIU, KAD ŠITOJE ŠALYJE GALIMA NEBLOGAI GYVENTI, — pasakė Ovenas Minis, kai mes važiavome atgal į Greivsendą.

Mes surengėme jam kuklų atsisveikinimo vakarą 80-ajame Frant gatvės name; Estera ir senelė nubraukė ašarą, tačiau bendra nuotaika buvo smagi. Danas Nidemas, mūsų istorikas, ilgai dalinosi su mumis savo dvejonėmis, ar Fort Bendžamen Harisonas pavadintas Viljamo Henrio Harisono tėvo ar anūko garbei; panašių samprotavimų jis pateikė apie žodį „husis“, kuriuo, kaip mes visi žinojome, buvo pravardžiuojami vietiniai Indianos gyventojai, bet nė vienas nežinojome, ką gi tas „husis“ reiškia, jeigu jis apskritai ką nors reiškia. Paskui mes uždarėme Oveną tamsiame slaptajame koridoriuke, o ponas Fišas ėmė skaityti Oveno mėgstamą vietą iš Šekspyro „Julijaus Cezario“.

„Bailiai daugybę kartų per gyvenimą numiršta, narsuolis su mirtim susiduria tik sykį“, — deklamavo ponas Fišas.

— AŠ ŽINAU! ŽINAU! ATIDARYKIT DURIS! — šaukė Ovenas Minis.

„Iš rišo to, ką per gyvenimą esu girdėjęs, — tęsė Fišas, — visų keisčiausia man atrodo tai, kad žmonės bijo; suprasdami, jog jų mirtis, kaip neišvengiama baigtis, savu laiku vis tiek pas juos ateis.“

— GERAI! GERAI! AŠ NEBIJAU, BET ČIA PILNA VORATINKLIU! ATIDARYKIT DURIS! — rėkė Ovenas.

Ko gero, tamsa pakuždėjo jam mintį, kad reikia prikalbinti Esterą ir mane užlipti su juo į palėpę. Jis norėjo, kad mes pabūtume su juo užsidarę senelio spintoje; bet šį kartą mes nežaidėme su šarvuočiu — neturėjome žibintuvėlio — ir jau nebebijojome, kad Estera tamsoje graibys mus už pimpių. Ovenas tik norėjo, kad mes truputį tenai pastovėtume tamsoje.

— Kam to reikia? — paklausė Estera.

— ŠA! SUSTOKIME RATELIU, SUSIIMKIME UŽ RANKU! — paliepė jis. Mes padarėme kaip liepti; Esteros ranka buvo daug didesnė už Oveno.

— O kas toliau? — paklausė Estera.

— ŠA! — pasakė Ovenas. Mes traukėme į save naftalino rutuliukų kvapą; seni drabužiai šiugždėjo liesdamiesi, senų skėčių mechanizmai buvo tokie surūdiję, kad tų skėčių jau niekada nebebus įmanoma išskleisti; ir senų skrybėlių kraštai buvo tokie perdžiūvę, kad perlūžtų, jeigu kas nors sumanytų juos palankstyti. — NEBIJOKITE, — pasakė Ovenas Minis. Tai buvo viskas, ką jis turėjo mums pasakyti prieš iškeliaudamas į Indianą.

Praėjo kelios savaitės, kol gavome iš jo žinutę. Matyt, jis nenuobodžiavo Fort Bendžamen Harisone. Kartais vakarais matydavau Esterą Hemptono pajūryje; dažniausiai su kokiu nors vaikinu — retai su tuo pačiu, ir ji niekada manęs nė su vienu nesiteikė supažindinti.

— Ar turi iš jo kokių žinių? — klausdavau.

— Kol kas ne, — sakydavo ji. — O tu?

Kai laiškas atėjo, tai abiem iš karto; pirmieji jo laiškai nebuvo labai įdomūs — atrodė, kad jis tenai ne tiek pavargsta, kiek nuobodžiauja. Ko gero, mudu su Estera išeikvojome daugiau energijos kalbėdami apie tuos jo pirmus laiškus, negu jis juos mums rašydamas.

Tenai buvo majoras, kuris jam simpatizavo; Ovenas rašė, kad jo darbas „Kapo“ redakcijoje parengė jį kariuomenei geriau negu visa tai, ko jis buvo mokomas Atsargos karininkų mokymo korpuse ir pagrindinio parengimo kursuose. Mudviem su Estera pasirodė, kad Ovenas prislėgtas. Jis pasakė tik tiek: „KIEKVIENĄ DIENĄ REIKIA LABAI DAUG RAŠYTI“.

Kitą mėnesį jis buvo išvykęs, ar kažkas panašaus, ir laiškai buvo gyvesni. Jis optimistiškiau vertino savo paskyrimą; išgirdo keletą teigiamų dalykų apie Fort Huačuką Arizonoje. Iš to, ką girdėjo kalbant Fort Bendžamen Harisone, jis padarė išvadą, kad jam pasisekė, jog gavo siuntimą į Fort Huačuką; tenai jis dirbs Strateginių ryšių dalies adjutantų biure. Jis sužinojo, kad atsakingas už „perkėlimus“ generolas majoras yra gana „lankstus“; generolas majoras net garsėjo tuo, jog padėdavo savo jauniems karininkams, kad jų prašymai perkelti kitur būtų patenkinti.

Kai 1966-aisiais pradėjau mokytis magistrantūroje, vis dar tebeieškojau buto Dareme — ar netgi Niumarkete, tarp Daremo ir Greivsendo. Ieškojau nenoromis, bet — būdamas dvidešimt ketverių — turėjau pripažinti, kad Ovenas buvo teisus sakydamas, kad aš jau per senas gyventi drauge su patėviu ar senele.

— Kodėl tau nepersikėlus pas mane? — paklausė Estera. — Turėsi savo atskirą miegamąjį, — pridūrė ji visai be reikalo.

Kai dvi mylimos kambario draugės baigė mokslus, Estera susirado tik vieną; šiaip ar taip, Ovenas praleisdavo čia daug laiko, o viena draugė ne taip jį varžė. Kai ta vienintelė ištekėjo ir išėjo, Estera daugiau nieko nebepriėmė. Keltis gyventi pas Esterą baiminausi pirmiausia todėl, kad Ovenas gali tam nepritarti.

— Tai Oveno idėja, — pasakė Estera — Argi jis tau nerašė apie tai?

Tas laiškas atėjo tuomet, kai Ovenas persikėlė į Fort Huačuką.

„JEIGU ESTERA VIS DAR NETURI KAMBARIO DRAUGĖS, KODĖL TAU NEPERSIKĖLUS GYVENTI PAS JĄ? — rašė jis. — TADA GALĖČIAU SKAMBINTI JUMS ABIEM — UŽ POKALBĮ APJUOKA SKAMBUČIO GAVĖJAS! — TUO PAČIU NUMERIU.

KAD JŪS PAMATYTUMĖTE FORT HUAČUKĄ! SEPTYNIASDEŠIMT TRYS TŪKSTANČIAI AKRU! PRERIJU PIEVOS, APIE PENKI TŪKSTANČIAI PĖDU VIRŠ JŪROS LYGIO — VISKAS GELTONA IR RUSVA, IŠSKYRUS KALNUS, KURIE TOLUMOJE ATRODO MĖLYNI, RAUSVI IR NET RAUDONI. TUOJ PAT UŽ KARININKU KLUBO YRA ŽUVINGAS EŽERAS! ČIA BEVEIK DVIDEŠIMT TŪKSTANČIU KARIŠKIU, BET FORTAS TOKS DIDELIS, JOG NIEKADA NEPATIKĖSI, KAD JŲ ČIA TIEK DAUG — NUO VAKARINIO FORTO ĮĖJIMO IKI ORO UOSTO YRA ŠEŠIOS MYLIOS, DAR UŽ MYLIOS KAREIVINĖS, O NUO TEN IKI RYTINIO KRAŠTO DAR ŠEŠIOS MYLIOS. AŠ ŽADU PRADĖTI ŽAISTI TENISĄ — O JEIGU NORIU, GALIU MOKYTIS SKRAIDYTI! BE TO, MEKSIKAS TIK UŽ DVIDEŠIMTIES MYLIU! PRERIJOS NE TOKIOS KAIP DYKUMA — BET ČIA AUGA TRUMPALAPĖS JUKOS IR OPUNCIJOS, VEISIASI LAUKINĖS KIAULĖS, VARDU DŽAVLINA, IR KOJOTAI. ŽINAI, KĄ KOJOTAI LABIAUSIAI MĖGSTA? NAMINES KATES!

FORT HUAČUKOJE LAIKOMA DAUGIAU ARKLIU NEGU BET KURIOJE KITOJE ĮGULOJE. ARKLIAI IR SENOJI AMŽIAUS PRADŽIOS ARCHITEKTŪRA, MEDINĖS KAREIVINĖS IRAIKŠTELĖS PARADAMS, LIKUSIOS NUO KARU SU INDĖNAIS LAIKU, — VISA TAI DVELKIA PRAEITIMI, IR NORS TERITORIJA MILŽINIŠKA, JI YRA ATSKIRTA NUO VISKO; IR TAI TAIP PAT DVELKIA PRAEITIMI.

KAI LYJA, PAKVIMPA KREOZOTAIS. DAŽNIAUSIAI BŪNA SAULĖTA IR ŠILTA — BET NE PER KARŠTA; SAUSESNIO ORO NIEKUR NESU MATĘS, BET — NESIJAUDINK — PALMIU ČIA NĖRA!“