Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Taigi aš persikrausčiau pas Esterą. Netrukus supratau, kad be reikalo laikiau ją nevalyva. Ji tiktai savęs neprižiūrėjo; abu buto kambarius ji kuo gražiausiai sutvarkydavo ir netgi surinkdavo mano knygas ir drabužius, paliktus virtuvėje arba svetainėje. Netgi tarakonai virtuvėje veisėsi ne dėl to, kad ten būtų buvusi nešvara; ir nors ji pažinojo daugybę vaikinų, nė vienas jų neužsukdavo į butą ir nemiegodavo su ja. Ji dažnai pareidavo gana vėlai, bet visada pareidavo namo. Aš jos neklausiau, ar ji „ištikima“ Ovenui Miniui; aš norėjau ja tikėti, o pagaliau — kas žino, ką Ovenas tenai veikia?

Iš jo laiškų supratome, kad jis daug spausdina mašinėle; žaidžia tenisą — tuo mudu su Estera suabejojome — ir iš tiesų pasiėmė keletą skraidymo pamokų, o tai atrodė jau visai neįtikima. Jis skundėsi, kad jo kambarys viengungių karininkų kareivinėse — bendrabučio tipo su atskiru dušu — labai tvankus. Daugiau kurį laiką jis niekuo nesiskundė.

Jis prisipažino, kad jam tenka „PATAIKAUTI VADUI“ — tokiam generolui majorui Lahoudui. — MES VADINAME JĮ LATOUDU, — rašė Ovenas, — BET JIS GERAS VAIKINAS. LAIKYČIAU DIDELE SĖKME, JEIGU MAN PAVYKTU TAPTI JO ASMENINIU ADJUTANTU — KAIP TIK Į TĄ KAMPĄ AŠ IR TAIKAU. ATSIPRAŠAU UŽ TOKĮ PASAKYMĄ — LOŠIAU BILIARDĄ POILSIO KAMBARYJE.

KARIUOMENEI BŪDINGI ATVEJAI: KAI AŠ ATVYKSTU IR PRISISTATAU STRATEGINIU RYŠIU DALINIO VADOVYBEI, MAN PRANEŠAMA, KAD ĮVYKO KLAIDA — AŠ ESĄ PAGEIDAUJAMAS KARIUOMENĖS PERSONALO SKYRIUJE. ČIA TAI VADINAMA „KARIUOMENĖS PERSONALO IR DARBUOTOJU ĮSKAITA“ ĮGULOJE. PASIRAŠINĖJU PALEIDIMO POPIERIUS, VAIKŠTAU Į VADU IR VIRSI LU VALDYBAS — PASTAROJOJE DIRBU „REGISTRATORIUMI“. LABIAUSIAI BIJAU NAKTINĖS SARGYBOS: REIKIA TURĖTI ŽIBINTUVĖLĮ IR KARINĖS POLICIJOS RACIJĄ. DVI VALANDAS TIKRINI VISĄ FORTĄ, AR NEIŠLAUŽTAS KURIS NORS UŽRAKTAS: PARDUOTUVĖSE, KLUBUOSE, SANDĖLIUOSE, MAŠINLĮ PARKE, INTENDANTŪROJE IR GINKLU SAUGYKLOJE. KĄ REIKIA DARYTI PASKELBUS NEPAPRASTĄJĄ PADĖTĮ PAGAL ŠTABO KARININKU ŽINYNĄ, ESU IŠKALĘS ATMINTINAI. — „GAVUS ĮSPĖJIMĄ APIE BRANDUOLINĮ PUOLIMĄ BŪTINA PRANEŠTI.. IR TAIP TOLIAU.

GERIAUSIA BŪTU, JEIGU GENEROLAS MAJORAS LAHOUDAS PASKIRTU MANE SAVO POBŪVIU PADAVĖJU — PER PASKUTINĮ POBŪVĮ NEŠIOJAU JO PADŪKĖLEI ŽMONAI GĖRIMUS KIAURĄ NAKTĮ; IR VIS TIEK NEPAJĖGIAU NUMALŠINTI JOS TROŠKULIO, BET JAI PATIKO MANO DĖMESYS. JI SAKO, KAD AŠ „MIELAS11 — ĮSIVAIZDUOJI, KAS TAI PER PONIUTĖ. MANAU, JEIGU PASIDARYČIAU ASMENINIU GENEROLO MAJORO ADJUTANTU, — JEIGU SUGEBĖČIAU ĮSITRINTI, — GENEROLAS MAJORAS PATENKINTU MANO PRAŠYMĄ DĖL PERKĖLIMO. TIK PAGALVOK, KOKS TAI BŪTU SMŪGIS PERSONALO SKYRIUI, KAIP JIE MANĘS PASIGESTU! ŠIANDIEN IŠRAŠIAU KAPELIONUI LEIDIMĄ Į MIESTĄ IR PADĖJAU ISTERIKUOJANČIAI MOTINAI SURASTI SŪNU RYŠIU DALINYJE — AIŠKU, KAD NENAUDĖLIS NERAŠĖ LAIŠKU NAMO.

JEIGU UŽSIMINIAU APIE NAMUS, TAI KALĖDOMS PASIIMSIU DEŠIMT DIENU ATOSTOGU!

Taigi mudu su Estera laukėme jo atvykstant. Tą spalį prezidentas Džonsonas aplankė Jungtinių Valstijų karius Vietname; bet iš Oveno Minio daugiau negavome nė žinutės — apie tai, kiek jis pasistūmėjo ir ar jam pavyko gauti leidimą būti perkeltam. Ovenas parašė tik tiek: „VISKAS GENEROLO MAJORO LAHOUDO RANKOSE. GLOSTAU JĮ PAPLAUKIUI... VISA KITA TU ŽINAI“.

Jau buvo gruodis, kai jis pranešė pasiuntęs dar vieną Personalo įskaitos anketą į Vašingtoną su prašymu perkelti jį į Vietnamą; visos tos anketos, kiek tik jis buvo jų siuntęs, pereidavo per visą jo vadovybės grandinę, įskaitant ir generolą majorą Lahoudą. Gruodžio mėnesį generolas majoras jau buvo įdarbinęs Oveną kaip karių nuostolių aptarnavimo tarnybos karininką personalo skyriuje. Greičiausiai Ovenas padarė teigiamą įspūdį kokiai nors gedinčiai Arizonos šeimai, turinčiai ryšių Pentagone; perėjęs per visą vadovybės grandinę, generolą majorą pasiekė padėkos laiškas — karių nuostolių aptarnavimo tarnyba galėjo didžiuotis: jaunesnysis leitenantas Polas O. Minis, jaunesnysis, suteikė didelę paguodą pėstininkų leitenanto, žuvusio Vietnamo kare, tėvams. Ypač jaudinančiai Ovenas perskaitė įsakymą dėl artimiausių giminaičių apdovanojimo sidabro medaliu. Generolas majoras asmeniškai pasveikino Oveną.

Fort Huačukoje karių nuostolių aptarnavimo tarnybą sudarė jaunesnysis leitenantas Polas O. Minis, jaunesnysis, ir ketvirtą dešimtį einantis vyresnysis seržantas — „NEPATENKINTAS KARJERISTAS“, kaip jį apibūdino Ovenas; tačiau vyresnysis seržantas turėjo italę žmoną, kurios makaronai „TIEK KARTLĮ PRANOKO ESTEROS VIRTUS, KAD KARTAIS VERTĖDAVO PASIKLAUSTI, KĄ VYRESNYSIS SERŽANTAS PASAKOJA“. Karių nuostolių tarnyboje jaunesnysis leitenantas ir vyresnysis seržantas turėjo pagalbininkus — „DVIDEŠIMT TREJLĮ metų SPEC5-tą IR DVIDEŠIMT DVEJU SPEC4-tą“.

— Ką aš žinau, gal jis kalba apie kokius nors vabzdžius! — pasakė Estera. — Kas per velnias yra tas „specketvirtas“ ir „specpenktas“ — ir kodėl jis mano, kad mes privalome suprasti, apie ką jis čia kalba?

Aš atrašiau jam.

— Kuo iš tikrųjų užsiima karių nuostolių aptarnavimo tarnyba? — paklausiau jo.

Ovenas papasakojo, kad ant karių nuostolių aptarnavimo tarnybos sienų kabo Arizonos ir Vietnamo žemėlapiai — ir sąrašas Arizonos vyrų, kurie buvo pakliuvę į nelaisvę ar per mūšį dingę be žinios, drauge su jų artimiausių giminaičių pavardėmis. Kai arizoniečio palaikai atkeliaudavo iš Vietnamo, reikėdavo važiuoti į Kaliforniją ir parlydėti juos namo — palaikus, kaip paaiškino Ovenas, lydėti galėjo tiktai to paties arba aukštesnio laipsnio karininkas; taigi eilinio kareivio palaikus galėjo parvežti namo seržantas, o jaunesniojo leitenanto arba (sakykime) viršilos — taip pat jaunesnysis leitenantas.

— Estera! — pasakiau. — Jis vežioja palaikus! Jis parveža karių nuostolius namo!

— Šitas darbas kaip tik jam, — pasakė Estera. — Bent jau susipažins su kraštu.

Darbas kaip tik man, kaip aš įsivaizdavau, buvo skaitymas; man nesinorėjo nieko daugiau, tik skaityti. Man patiko studijuoti magistrantūroje; man taip pat patiko pirmasis mano mokytojo darbas — ir vis dėlto jaučiausi toks nedrąsus. Vien mintis apie tai, kaip reikia gabenti žuvusiojo kūną jo artimiesiems, kėlė man šiurpą.

Savo dienoraštyje jis rašė: „KARIU NUOSTOLIU TARNYBOS KABINETAS YRA TOJE ĮGULOS DALYJE, KURI BUVO PASTATYTA PO GENEROLO PERŠINGO, VADINAMO JUODUOJU DŽEKU, EKSPEDICIJOS PRIEŠ PANČO VILĄ — MŪSŲ PASTATAS SENAS, IŠ IŠORĖS TINKUOTAS, MĖTŲ ŽALUMO LUBU DAŽAI APTRUPĖJĘ, ANT SIENOS KABO PLAKATAS, KURIAME PAVAIZDUOTI VISI ARMIJOS MEDALIAI. ANT DVIEJU PLASTIKINIU LENTELIU STIKLOGRAFU UŽRAŠOME SAVAITĖS ŽUVUSIUJU IR KARO BELAISVIU IŠ ARIZONOS PAVARDES. KARIUOMENĖJE MANE VADINA „KARIU NUOSTOLIU TARNYBOS KARININKU“; IŠ TIKRUJU AŠ ESU „ŽUVUSIUJU KONVOJUS“.

— Jėzau! Papasakok man apie tai smulkiau, — puoliau jį, kai jis grįžo namo per Kalėdas.

— O KAIP TAU PATINKA BŪTI MAGISTRANTU? — paklausė jis. — AR JIS GERAS KAMBARIO DRAUGAS? — paklausė jis Esteros. Jis buvo įdegęs ir geros formos; galbūt dėl teniso. Ant uniforminio švarko kabėjo tik vienas medalis.

— ŠITĄ MEDALĮ GAUNA VISI! — paaiškino Ovenas Minis. Ant kairės rankovės jam buvo užsiūta įgulos emblema, o ant antpečių— jaunesniojo leitenanto vario spalvos juostelė. Prie apykaklių buvo prisegti variniai Jungtinių Valstijų žymekliai ir sidabriniai — su raudonais ir mėlynais dryželiais — jo kariuomenės rūšies ženkliukai: Administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos vadų korpusas. Ir dar vienas metalinis ženkliukas buvo su Minio pavarde — daugiau jokių pasižymėjimo ženklelių, nieko.