Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mes vis dedame kamuolį į krepšį; man iki šiol gniaužia kvapą prisiminus, kaip puikiai mes tai darydavome. Viens! — jis meta man kamuolį. „Pasiruošęs?“ — klausia ir — viens! — metu kamuolį jam atgal ir pasiruošiu mestelėti jį į viršų. Visa tai darydavome automatiškai; beveik tą pačią akimirką, kai mesdavau jam kamuolį, jis jau atsidurdavo man ant rankų ir pakildavo į orą. Jis nesurikdavo: „Laikas!“ — dabar jau ne. Mums jau neberūpėjo laikas; kiekvieną kartą įdėdavome kamuolį greičiau negu per tris sekundes — nė kiek tuo neabejojome, — o kartais, manau, kad dar greičiau.

— Kiek lavonų atvyksta per savaitę? — paklausiau jo.

— ARIZONOJE? MANAU, KAD VIDUTINIŠKAI DU — DAUGIAUSIA TRYS ŽUVUSIEJI PER SAVAITĘ. KARTAIS PER SAVAITĘ NEBŪNA NĖ VIENO ARBA TIKTAI VIENAS. IR AŠ NUSTAČIAU, KAD TIK PUSĖ IŠ JU GRĮŽTA IŠ VIETNAMO — DAUG BŪNA ŽUVUSIU PER AUTOKATASTROFAS, PASITAIKO SAVIŽUDYBIU.

— Koks procentas susidaro tų lavonų, kurie — kaip tu ten sakei? — „netinkami apžiūrėti11? — pasiteiravau.

— KO PRIKIBAI PRIE LAVONU, — tarė Ovenas, — TAU JIE NETURI RŪPĖTI — RŪPINKIS TUO, KAD NEBEDAUG TURI LAIKO. KĄ DARYSI, KAI BAIGSIS TAVO, KAIP STUDENTO, KARO PRIEVOLĖS ATIDĖJIMO TERMINAS? AR BENT ŽINAI, KĄ NORĖTUM DARYTI, JEIGU, PAVYZDŽIUI, BŪTU PASIRINKIMAS? NEMANAU, KAD BŪTUM LAIMINGAS KARIUOMENĖJE. ŽINAU, KAD NENORI VAŽIUOTI Į VIETNAMĄ. BET AŠ NEĮSIVAIZDUOJU TAVĘS NĖ TAIKOS DALINIUOSE. AR TU PASIRUOŠĘS VAŽIUOTI Į KANADĄ? AŠ NEMATAU, KAD BŪTUM PASIRUOŠĘS, — TIKRAI NEMATAU. TU NEPANAŠUS NĖ Į PROTESTUOTOJĄ. KO GERO, ESI VIENINTELIS MANO PAŽĮSTAMAS ŽMOGUS, KURIS GALĖTU STOTI Į ESTEROS VADINAMĄJĮ „TAIKOS JUDĖJIMĄ11 IR IŠVENGTI LOVOS. NEĮSIVAIZDUOJU TAVĘS SLAMPINĖJANČIO SU TAIS PUSGALVIAIS — AR SU BET KUO KITU. AŠ NORIU TAU PASAKYTI TIK TIEK, KAD JEIGU ŽADI EITI SAVO KELIU, TURI APSISPRĘSTI — TURI SUKAUPTI ŠIEK TIEK DRĄSOS.

— Man patiktų visą laiką mokytis, — pasakiau jam. — Man patiktų būti mokytoju. Aš esu tiesiog knygų skaitytojas, — pasakiau.

— KODĖL TU TĄ SAKAI TAIP DROVĖDAMASIS, — papriekaištavo jis. — SKAITYMAS YRA DOVANA.

— Aš jo išmokau iš tavęs, — pasakiau jam.

— NESVARBU, KUR TU IŠMOKAI, — TAI DOVANA. JEIGU KAS NORS TAU SVARBU, TAI TUO REIKIA RŪPINTIS, — JEIGU TAU PAVYKO SUSIVOKTI, KAS YRA TAVO GYVENIMAS, TAI TURĖK DRĄSOS JĮ GYVENTI.

— Kam man tos drąsos? — paklausiau.

— TAU JOS PRIREIKS, — atsakė jis. — KAI GAUSI PRANEŠIMĄ, KAD TURI ATVYKTI Į IKIŠAUKIMINIO AMŽIAUS JAUNUOLIU MEDICININĘ APŽIŪRĄ, TADA TAU JOS IR PRIREIKS. PO APŽIŪROS, KAI IŠGIRSI, KAD ESI „VISIŠKAI TINKAMAS KARO TARNYBAI“, BUS ŠIEK TIEK PER VĖLU DARYTI SPRENDIMUS. KAI BŪSI PRIPAŽINTAS PIRMARŪŠIU KARO PRIEVOLININKU, TRUPUTIS DRĄSOS TAU TIKRAI NEBUS PRO ŠALĮ. GERIAU PAGALVOK APIE TAI DABAR, SENI, — pasakė Ovenas Minis.

Prieš Naujuosius metus jis sugrįžo į Fort Huačuką; Estera tebebuvo kažkur išvažiavusi, o aš švenčiau Naujuosius metus vienas — senelė pasakė, kad ji per sena sutikti Naujiesiems. Aš daug negėriau, bet šiek tiek išgėriau. Esteros apdergtas rožynas buvo tapęs neabejotinai reikšminga tradicija; tai, kad jos, taip pat ir Oveno, nebuvo, atrodė man pikta lemiantis ženklas.

Vietname buvo daugiau negu 385 000 amerikiečių ir beveik 7000 amerikiečių jau buvo ten žuvę; už juos tiesiog būtina buvo išgerti.

Kai Estera sugrįžo iš TEN, KUR ŠVIEČIA SAULĖ, aš susilaikiau nepasakęs, kad ji keistai neįdegusi. Toliau vyko protestai, demonstracijos. Ji neprašydavo manęs jos lydėti, kai eidavo su jais. Ir vis dėlto nė vienam nebuvo leidžiama pasilikti nakvoti su mumis bute: kai mes kalbėdavome apie Oveną, kalbėdavome apie tai, kaip labai jį mylime.

— Žinodama, kaip tu jį myli ir ką galvoji apie mane, aš abejoju, ar tu kada nors turėsi moterų, — pasakė man Estera.

— Aš visada galėsiu įsijungti į „Taikos judėjimą“, — atsakiau jai. — Tu juk žinai, man nieko nereiškia atrodyti suglumusiam — piktumas irgi neblogai — ir aš galiu visą laiką kartoti, kad esu „prieš karą“. Svarbiausia — aš esu apimtas sielvarto! Galiu baisiausiai sielvartauti dėl savo pykčio karui — ir nė nepajusti, kaip atsidursiu lovoje!

Estera nė nešyptelėjo.

— Aš tą jau girdėjau, — pasakė.

Parašiau Ovenui, kad savo magistrantūros darbo tema pasirinkau Tomą Hardį. Kažin, ar jis nustebo. Taip pat pranešiau jam, kad daug mąsčiau apie jo patarimą: kad reikia sukaupti drąsos ir nuspręsti, ką aš darysiu, kai baigsis mano karo tarnybos atidėjimo terminas. Laužiau galvą, koks tas mano sprendimas galėtų būti, ir negalėjau sugalvoti nieko tinkamo; negalėjau suprasti, kokios DRĄSOS, jo įsivaizdavimu, man prireiksią. Jeigu aš nusprendžiu nevykti į Vietnamą, tai visi kiti sprendimai neatrodė man reikalingi kokios nors ypatingos drąsos.

„Tu visada man sakai, kad aš neturiu tikėjimo, — parašiau Ovenui. — Tai argi tau neaišku, kodėl esu toks neryžtingas? Aš laukiu, kas bus toliau, nes netikiu, kad mano sprendimai ką nors reikštų. Prisimeni Hardžio poemą „Atsitiktinumas“? — žinau, kad prisimeni... „Kas ir kodėl nužudo mūsų džiaugsmą, / O visų brangiausios viltys pasėtos taip ir nepražysta?/Šiurkšti gaivalo ranka užstoja saulę joms ir lietaus gausą, / Ir laiko išmesta linksmybių korta sielvartu pavirsta.../Tie nuosprendžio skelbėjai užrištom akim paskirstė /Mano kelyje vienodai džiaugsmą kaip ir skausmą.“ Tu tikrai žinai, ką tai reiškia: tu tiki Dievu, o aš „šiurkščia gaivalo ranka“ — atsitiktinumu, laime. Štai ką aš noriu tau pasakyti. Supranti? Kokia prasmė daryti kokius nors sprendimus, apie kuriuos tu kalbi? Kokia prasmė būti drąsiam, jeigu rytoj gali įvykti bet kas?“

Ovenas Minis atrašė: „NEBŪK CINIKAS — RYTOJ GALI ĮVYKTI NE VISAI „BET KAS“. MANAI, KAD TAVO SPRENDIMAI NETURI JOKIOS PRASMĖS? AŠ TAU PAPASAKOSIU APIE LAVONUS. TARKIME, TAU PASISEKA, IRTU NIEKADA NEVAŽIUOJI Į VIETNAMĄ, IR NEDIRBI BLOGESNIO DARBO UŽ MANO DABARTINĮ. TU PRIVALAI PASAKYTI, KAIP PAKRAUTI LAVONĄ Į LĖKTUVĄ IR KAIP IŠ JO IŠNEŠTI — SVARBU, KAD GALVA VISADA BŪTU AUKŠČIAU. NIEKO GERO, KAI SKYSČIAI IŠTEKA PRO ERTMES, — JEIGU YRA KOKIU NORS ERTMIU.

PASKUI SUSIDURI SU VIETINIU LAIDOJIMO BIURO SAVININKU. GALBŪT JIS NIEKADA NEPAŽINOJO VELIONIO. NETGI JEIGU IŠLIKĘS VISAS KŪNAS, — JEIGU JIS NESUDEGĘS IR TURI NOSĮ IR VISA KITA, — NĖ VIENAS IŠ JŪSU NEŽINOTE, KOKS JIS BUVO ANKSČIAU. LAIDOTUVIŲ SKYRIAI KOMANDINIUOSE PUNKTUOSE VIETNAME NEKREIPIA DĖMESIO Į TAI AR VELIONIS PANAŠUS Į SAVE. AR JO ARTIMIEJI PATIKĖS ŽODŽIU, KAD ČIA BŪTENT JIS? O JEIGU PASAKYSI ŠEIMAI, KAD KŪNAS „NETINKAMAS APŽIŪRĖTI“, AR JIE NEPASIJUS DAR BLOGIAU? — TIESIOG ĮSIVAIZDUODAMI, KOKS KRAUPUS JAUKALAS GULI PO KONTEINERIO DANGČIU, TAIGI JEIGU PASAKAI: „NE, JUMS NEREIKIA MATYTI KŪNO“, JAUTI, KAD DERĖTU PRIDURTI: „KLAUSYKITE, TAI NEATRODO TAIP BAISIAI“. O JEIGU LEIDI JIEMS ŽIŪRĖTI, TAI PATS NEBENORI BŪTI TENAI. TAIGI TAI SUNKUS SPRENDIMAS — BET NĖRA NEĮMANOMAS, IR VERČIAU PADARYK JĮ NEDELSDAMAS.“

1967-ųjų pavasarį, kai gavau Greivsendo šaukimo komisijos kvietimą atvykti į medicininę apžiūrą, aš vis dar nesuvokiau, ką Ovenas turėjo mintyje.

— Verčiau tu jam paskambink, — patarė man Estera; mes vis skaitėme ir skaitėme jo laišką. — Sužinok, ką jis norėjo pasakyti, ir kuo greičiau, — pasakė ji.

— NEBIJOK, — pasakė jis man. — NEIK Į APŽIŪRĄ — NIEKO NEDARYK, — pasakė jis. — TU TURI NEDAUG LAIKO. AŠ PASIIMSIU ATOSTOGLĮ. PASISTENGSIU ATVYKTI KUO GREIČIAU. TU TIK TURI ŽINOTI, KO NORI. AR TU NORI VYKTI Į VIETNAMĄ?