Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— JAUTRESNIUS KAM? — paklaustų Ovenas Minis.

Prisimenu vadinamųjų gėlių vaikų agresyvumą — taip, savo teisumo suvokimas kovoje už taiką ar už ką kita iš tikrųjų yra agresyvus. Ir tą mistinę maišalynę galvoje nuo tiekos visokio galvojimo taip pat prisimenu; ir kalbėjimąsi su augalais. Išskyrus Oveną Minį ir „Bitlusu, prisimenu, kad ironija buvo retas paukštis.

Štai kodėl Esterai nepavyko tapti dainininke ir dainų kūrėja — katastrofiška ironijos stoka. Galbūt kaip tik dėl to jai taip sekasi dabar: tai krypčiai, kuria pasuko jos muzika, nuo liaudies dainų perėjusi prie roko, lydimo tų pasibaisėtinų, primityvių, pigių „vaizdinių“ srauto, srūvančio per viso pasaulio televizijos kanalus ir neva perteikiančio roko muzikos turinį, — ironijos daugiau nebereikia. Vien tiktai vardas, kurį Estera sau pasirinko, atspindi ironiją, kuri buvo jai puikiai pažįstama iš tų laikų, kai ji bendravo su Ovenu Miniu. Kaip liaudies dainų atlikėja, ji buvo Estera Istmen — visiškas niekas, nulis. Bet kaip senstanti roko žvaigždė, šiurkščiausios, rėksmingiausios rokenrolo atmainos karalienė, ji yra Viliokė Estera!

— Kas galėjo patikėti? — piktinosi Simonas. — „Viliokė Estera“ yra mūsų naminė pravardė, velniai rautų. Ta ragana galėtų man duoti komisinių — juk aš jai tą vardą sugalvojau!

Tas faktas, kad aš esu Viliokės Esteros pusbrolis, iškelia mane mano Vyskupo Strono mokyklos moksleivių akyse — antraip būčiau joms tiktai nervingas ir šlykštus, žodžiu, trenktas tipelis trumpais plaukais, kuris dėvi velveto bei tvido švarkus, kurio ekscentriškumas pasireiškia tik politinėmis pažiūromis ir bjauriu įpročiu kimšti į pypkę tabaką amputuoto smiliaus strampu. O kodėl ne? Tam mano pirštas puikiausiai tinka; mes, neįgalieji, turime išmokti išnaudoti savo luošumą ir trūkumus.

Kai Estera koncertuoja Toronte, mano studentės, kurios laiko save karštomis jos gerbėjomis, visada kreipiasi į mane prašydamos gauti bilietų; žino, kad aš galiu parūpinti jų kokiai dešimčiai asmenų. O atėjęs į Esteros retsykiais vykstančius koncertus su kompanija tokių patrauklių merginų, galiu nepastebimai įsimaišyti į beprotiškai šėlstančių fanų minią; tai, kad ateinu į Esteros koncertus lydimas tų jaunų mergaičių, suteikia man „šaunumo“ ir jos akyse.

— Tu dar ne toks ir beviltiškas, — visada sako ji man, kai mano mokinės grūdasi į jos suverstą persirengimo kambarį užkulisiuose — žinoma, netekusios žado matydamos ją taip charakteringai nepadoriai apsijaukusią.

— Čia mano mokinės, — primenu Esterai.

— Tegu tai nebūna tau kliūtis, — sako man Estera. O vienai kuriai arba kelioms mokinėms Estera visada pataria: „Jeigu tau rūpi „saugus seksas“, pabandyk su juo, — ir visada uždeda savo sunkią leteną man ant peties. — Žinokite, jis nekaltas, — sako ji mano mokinėms. — Saugesnio vyro nerasite!“

Jos krizena ir prunkščia iš jos pokšto — mano, kad tai pokštas. Būtent tokio nežmoniško pokšto jos ir tikisi iš Viliokės Esteros. Aš matau: jos net neįtaria, jog Esteros žodžiai — kad aš nekaltas — gali būti tiesa!

Estera žino, jog tai tiesa. Nežinau, kodėl jai atrodo, kad mano padėtis apgailėtina. Po tiek metų, kai aš tokiomis žeminančiomis aplinkybėmis mėginau prarasti nekaltybę, kuri nieko, išskyrus mane patį, nė kiek nejaudino — kažin, ar kam berūpėjo ją iš manęs atimti, ir galų gale nusprendžiau, kad ji turi vertę tol, kol aš ją saugau. Nemanau esąs „nepraktikuojantis homoseksualas“, kad ir ką tai reikštų. Visa tai, kas su manimi vyko, tiesiog mane iškastravo. Aš nebesijaučiu „praktikuojantis“.

Estera savaip irgi liko nekalta. Ovenas buvo jos gyvenimo meilė; po jo ji niekada nebeleido sau rimtai įsimylėti.

„Retkarčiais man visai patinka pabūti su jaunu vaikinu, — sako ji. — Tada, kada galima, nes aš, kaip žinai, už „saugų seksą“; todėl mėgstu nekaltus berniukus. Tie berniukai nedrįsta man meluoti! Ir su jais lengva atsisveikinti — iš tikrųjų tai jie netgi jaučiasi dėkingi. Kas gali būti geriau?“ — klausia manęs pusseserė šelmiškai šypsodamasi. Man nieko nebelieka, kaip tik nusišypsoti jai.

Viliokė Estera! Aš turiu visus jos albumus, bet neturiu patefono; turiu visas kasetes, bet neturiu magnetofono — netgi automobilinio. Aš neturiu nė automobilio. Pasikliauju savo mokinėmis, kad jos informuos mane apie naują Esteros įrašą per televiziją.

— Pone Vilraitai! Ar jūs matėte „Vairavimą be rankų“? — Aš net sudrebėjau nuo tos minties. Ilgainiui aš pasižiūriu viską — nuo tos velniavos niekur nedingsi; Esteros roko videoįrašai visiems žinomi. Net Katerina Kiling negali atsiplėšti nuo ekrano, kai ją rodo! Ji tvirtina, kad tik dėl to, kad jos vaikai juos žiūri, o Katerina norinti žinoti apie visus naujus žvėriškumus, kurie atsiranda jų galvose.

Esteros įrašai yra išties šlykštūs. Jos balsas sustiprėjo, bet nepagerėjo; jai akompanuojanti muzika pilna elektrinių boso ir kitokių vibracijų, nuo kurių nosiniai jos garsai ima panėšėti į prievartaujamos moters riksmus, sklindančius iš geležinės statinės. Rio metu rodomas kažkoks miglotas jovalas iš santykiavimo su jaunais berniukais epizodų, pertraukiamų juodai baltų dokumentinių kadrų iš karo Vietname. Napalmo aukos, motinos sūpuojančios savo nužudytus kūdikius, besileidžiantys, kylantys ir pavojingą zoną apšaudantys malūnsparniai, lauko chirurginės operacijos, galybė kareivių su savo galvomis rankose — ir pati Estera, įeinanti ir išeinanti vis iš kito, bet panašaus viešbučio kambario, kuriame jaunas geltonsnapis berniukas arba pradeda apsirenginėti, arba nusirenginėti.

To jauno berniuko amžiaus grupės atstovai — ypač mergaitės! — mano, kad Viliokė Estera yra jautri ir humaniška asmenybė.

— Svarbiausia ne jos muzika, ne balsas, suprantate, bet tai, ką ji nori pasakyti, — aiškino man viena mano mokinė; man taip susuko pilvą, kad nepratariau nė žodžio.

— Svarbiausia netgi ne dainų žodžiai — tai ji visa, tai tarsi reportažai, — pasakė kita. O juk tai protingos mergaitės — jaunos išsilavinusių šeimų panelės!

Neneigiu, jog tai, kas atsitiko Ovenui Miniui, buvo jai smūgis; esu tikras, jai tai buvo dar didesnis smūgis negu man — ir aš dėl to su ja neketinu ginčytis. Tai, kas atsitiko Ovenui Miniui, buvo smūgis mums abiem; argi to negana? Bet kokia gyvenimo ironija, kad Viliokė Estera pavertė tą smūgį milijonais dolerių ir šlove, kad iš Oveno ir savo pačios kančių Estera užmaišė beprotišką sekso ir protesto jovalą, kuris jaunoms mergaitėms, nepatyrusioms jokių kančių, atrodo „artimas“.

Ką apie tai būtų pasakęs Ovenas Minis? Galiu tik įsivaizduoti, kaip Ovenas būtų kritikavęs vieną iš Viliokės Esteros videoįrašų.

— ESTERA, NIEKAS NEPATIKĖTU, ŽIŪRĖDAMAS Į ŠITĄ ABSURDIŠKĄ KRATINĮ, KAD TU TURI MUZIKOS MAGISTRĖS LAIPSNĮ IR LAIKAISI SOCIALISTINIU PAŽIŪRU. GREIČIAU, MATYDAMI TĄ PADRIKĄ VOLIOJIMĄSI, PAMANYTU, KAD TU GIMEI BE KLAUSOS IR NAUDOJIESI — BEVEIK IŠIMTINAI — SAVO, KAIP PADAVĖJOS, PATIRTIMI!

O apie nukryžiuotuosius ką Ovenas būtų sakęs? Viliokė Estera mėgsta nukryžiuotuosius, o gal jai patinka juos niekinti — įvairių rūšių ir dydžių nukryžiuotieji kabo jai ant kaklo ir tabaluoja ausyse. Kartais ji netgi įsiveria vieną į nosį; dešinė jos šnervė pradurta.

— Ar jūs katalikė? — kartą jos paklausė žurnalistas.

— Juokaujat? — atsakė Estera.

Anglų kalbos magistras manyje negali nutylėti, kad jeigu ne muzikai, tai jos pavadinimams Estera tikrai turi klausą.

„Vairavimas be rankų“, „Išvykęs į Arizoną“, „Nebėra bažnyčios, nebėra tėvynės, daugiau nebėra“, „Tai tiktai dar vienas žuvęs didvyris“, „Aš siela netikiu jokia“, „Tarp laidojančių jį manęs nebus“, „Gyvenimas po tavęs“, „Kodėl berniukams manęs reikia“, „Tikiu tavo balsu“, „Šešiasdešimt aštuntųjų niekas nepamirš“.