Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Bet tu ar tiki tuo? — paklausiau jo.

— Na, aš tikiu tavimi, — atsakė Danas.

— Kaip jūs galite tuo netikėti? — paklausiau pastoriaus Merilio. — Jau kas kas, bet jūs! Tikėjimo atstovas — kaip jūs tuo netikite?

— Norint tuo patikėti — turiu galvoje, viskuo, — tarė pastorius Merilis, — patikėti viskuo... na, tam reikia didesnio tikėjimo už manąjį.

— Bet būtent jūs! — pakartojau aš. — Pažvelkite į mane — aš niekada nebuvau giliai tikintis, iki tol, kai tai atsitiko. Jeigu aš tuo tikiu, kodėl jūs netikite? — paklausiau pastoriaus Merilio. Jis ėmė mikčioti.

— T-t-tau paprasčiau tuo t-t-tikėti. Tikėjimas nėra tai, ką tu jauti, taigi nėra jausminis patyrimas. Tu nesi gy-gy-gyvenęs su tikėjimu ir be tikėjimo. Tau yra 1-1-lengviau, — pakartojo pastorius Merilis. — Tu niekada nebuvai giliai tikintis ir giliai abejojantis. Kas nors t-t-tiesiog pritrenkia tave kaip stebuklas, ir tu tuo tiki. Man nėra taip p-p-paprasta, — paaiškino pastorius.

— Bet tai iš tiesų stebuklas... — sušukau. — Jis juk pasakojo jums savo sapną! Žinau, kad pasakojo! Ir jūs taip pat buvote tada, kai jis pamatė savo vardą ir mirties datą ant Skrudžo paminklinio akmens. Juk buvote tenai? — surikau. — Kaip galite abejoti, kad jis žinojo? — kamantinėjau pastorių Merilį. — Jis žinojo — jis viską žinojo. Kaip jūs tai pavadinsite, jeigu ne stebuklu?

— Tapai l-l-liudininku to, ką vadini stebuklu, ir dabar tiki — tiki viskuo, — atsakė pastorius. — Tačiau stebuklai ne-ne-neįžiebia tikėjimo — tikri stebuklai nesukuria staiga tikėjimo iš nieko; jau turi tikėti, kad patikėtum stebuklu. Ovenas tikrai b-b-buvo nepaprastai apdovanotas — taip, apdovanotas ir be galo pasitikintis savimi. Be jokios abejonės, jį aplankydavo ryškios neramios vizijos — be to, jis buvo emocionalus, labai emocionalus. Bet kalbant apie tai, ar jis tikrai „žinojo“, ką tarėsi žinąs, — tai juk esama skirtingos nn-nuojautos; ne kiekvieną būtina priskirti Dievui. Pagalvok apie save — tu niekada netgi netikėjai į D-D-Dievą; pats taip sakei, o dabar viską, kas atsitiko Ovenui M-M-Miniui, aiškini Dievo valia!

Ši rugpjūtį aštuoniasdešimtajame Frant gatvės name mane pažadino šuo. Kai buvau kuo giliausiai įmigęs, išgirdau šuns lojimą ir pamaniau, kad tai Sagamoras; paskui — kad mano šuo — Toronte laikiau šunį — ir tik tada, kai visai išsibudinau, susivokiau, kur esąs ir koks dabar laikas, ir supratau, kad abiejų — ir Sagamoro, ir maniškio jau nebėra. Smagu būdavo su šunimi vaikščioti po Vinstono Čerčilio parką; galbūt man reikėtų įsigyti naują.

Už lango Frant gatvėje vis lojo kažkieno šuo. Aš išlipau iš lovos ir, kaip daugybę sykių esu daręs, patraukiau ilgu tamsiu koridoriumi į motinos miegamąjį — tenai šviesiau, užuolaidos ten niekada neužtraukiamos. Danas miega senelės lovoje — kitaip tariant, oficialiame aštuoniasdešimtojo Frant gatvės namo šeimininkų miegamajame.

Žvilgtelėjau pro motinos miegamojo langą, bet šuns nepamačiau. Tada nuėjau į poilsio kambarį — bent taip jis buvo vadinamas, kai čia gyveno senelė. Vėliau jis buvo tapęs vaikų žaidimo kambariu ir kambariu, kuriame motina grodavo senąja „Viktorola“ ir dainuodavo drauge su Frenku Sinatra ir Tomio Dorsio orkestru. Būtent šiame kambaryje ant sofos gulėjo išsitiesusi Estera, kai aš su Nojumi ir Simonu naršėme po visus namus ieškodami Oveno Minio. Mes taip ir nesužinojome, kur ji buvo jį paslėpusi ar kur jis pats pasislėpė. Aš gulėjau ant tos senos sofos prisimindamas visa tai. Matyt, užmigau tenai; tai buvo išties istorinė sofa, ant kurios — aš taip pat prisiminiau — motina pirmą kartą sušnibždėjo man į ausį:“ Mano nuotykiukas!“

Atsibudęs atsitiktinai pakišau ranką po viena ant plačios sofos gulinčių pagalvių ir riešu bakstelėjau į kažką tarsi į kokią kortą, bet kai ištraukiau, pasirodė, jog tai reliktas iš andainykštės Oveno Minio kolekcijos: senutėlė sulamdyta beisbolo kortelė. Menkas Baueris — prisimenate jį? Kortelė buvo išspausdinta 1950-aisiais, kai Baueriui buvo dvidešimt aštuoneri ir jis antrą kartą žaidė aikštelės gale už jankius. Bet jis atrodė vyresnis; galbūt dėl karo — per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo palikęs aikštelę, o paskui vėl sugrįžo. Nors ir nebuvau beisbolo sirgalius, vis dėlto prisiminiau Bauerį kaip patikimą nefavoritinį žaidėją, ir tikrai tas jo kiek pavargęs įdegęs veidas bylojo apie jo atsakingą požiūrį į darbą. Kantrioje jo šypsenoje nebuvo nė šešėlio sportinio pasididžiavimo, ir jis neslėpė akių po beisbolo kepuraitės snapeliu, o buvo ją nusismaukęs ant pakaušio, atidengdamas mąslią, raukšlėtą kaktą. Tai buvo viena iš tų senų laikų fotografijų, kai spalvos optimistiškumo dėlei būdavo sutirštinamos — jo įdegusi oda buvo per daug įdegusi, dangus per daug mėlynas, debesys per daug vienodai balti. Balti purūs debesys aukštai danguje ir skaisti dangaus mėlynė sudarė tokį nerealų foną ponui Baueriui, apsivilkusiam balta smulkiais dryželiais uniforma, kad atrodė, tarsi jis būtų miręs ir atsidūręs rojuje.

Žinoma, aš iškart supratau, kur Estera buvo paslėpusi Oveną Minį; jis buvo palindęs po sofos pagalvėlėmis, ant kurių jinai gulėjo! — visą tą laiką, kol mes jo ieškojome. Štai kodėl jis atrodė visas toks susilamdęs, susivėlusiais plaukais, kaip pabudęs iš miego. Henko Bauerio kortelė, matyt, bus iškritusi jam iš kišenės. Po tokių atradimų — jau nekalbant apie Oveno balsą, „prabilusį“ į mane slaptajame koridoriuke, ir jo ranką (ar kažką panašaus į ranką), sulaikiusią mane, — aš kartais pradedu bijoti aštuoniasdešimtojo Frant gatvės namo.

Aš žinau, kad senelė bijojo senojo namo iki pat paskutinės savo dienos. „Per daug vaiduoklių“, — bambėdavo jinai. Galiausiai, manau, ji buvo patenkinta, kad jos nenužudė maniakas, — nors kadaise tikino pasirinksianti mieliau tokią mirtį negu išsikraustymą iš Frant gatvės namų. Išvažiuodama ji paliko namus gana ramiai; į savo išvykimą žiūrėjo filosofiškai. „Laikas iškeliauti, — pasakė ji man ir Danui. — Per daug vaiduoklių!“

Greivsendo senelių prieglaudoje jos išėjimas buvo greitas ir neskausmingas. Iš pradžių ji užmiršo viską apie Oveną, paskui užmiršo mane; net mano motinos niekas nepajėgdavo jai priminti — niekas, išskyrus mane, kai aš tikrai meistriškai imituodavau Oveno balsą. Tas balsas pažadindavo jos atmintį; tas balsas iškeldavo jos prisiminimus į paviršių — beveik kiekvieną kartą. Ji mirė miegodama likus tik dviem savaitėms iki savo šimtojo gimtadienio. Ji nemėgo dalykų, „atkreipiančių į save dėmesį“, — sakydavo: „Ta šukuosena bado man akis!“

Įsivaizduoju, kaip ji galvodavo apie savo šimtąjį gimtadienį; šeimos šventė, planuojama šiam įvykiui pagerbti, būtų senelę pribaigusi — įtariu, kad ji tai žinojo. Teta Marta jau buvo įspėjusi laidą „Šiandien“; galbūt žinote, kad laida „Šiandien“ pasveikina su gimimo diena kiekvieną šimto metų sulaukusį Jungtinių Valstijų gyventoją — jeigu yra apie tai informuota. Teta Marta pasistengė, kad jie žinotų. Harietei Vilrait Visų šventųjų dienos išvakarėse sukanka šimtas metų! Senelė nepakentė Visų šventųjų dienos išvakarių; tai buvo vienas iš keleto jos priekaištų Dievui — kam jis leido jai gimti tokią dieną. Jos akimis, ta diena sukurta tam, kad žemesnieji visuomenės sluoksniai galėtų nevaržomi kelti sąmyšį, kad jie turėtų progą nuniokoti turtinguosius — ir mano senelės namai visada būdavo niokojami Visų šventųjų dienos išvakarėse. Aštuoniasdešimtas Frant gatvės namas būdavo išpuošiamas tualetiniu popieriumi, garažo langai nuo apačios išterliojami muilu, kiemo žibintų stulpai nupurškiami dažais (oranžiniais), o kartą kažkas įgrūdo gerą pusę ungurio į senelės durų plyšį paštui įmesti. Ovenas visą laiką įtarė, jog tai pono Morisono, bailiojo paštininko, darbas.