Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jis, žinoma, buvo įdėtas į uždarą konteinerį. Konteineris drapiruotas Jungtinių Valstijų vėliava, o jo medalis prisegtas prie vėliavos. Kaip bet kuris vyresnysis tikrosios tarnybos leitenantas, jis buvo nusipelnęs kariškų laidotuvių su visomis ceremonijomis, pagerbimais, lydinčiais kariškiais, trimitais ir viskuo, kas priklauso. Jį norėta laidoti Arlingtono kapinėse, tačiau Miniai pageidavo, kad jis būtų palaidotas Greivsende. Kadangi Ovenas buvo gavęs medalį ir apie jo didvyriškumą buvo parašyta visuose naujojo Hampšyro laikraščiuose, tas mulkis — klebonas Dadlis Viginas — norėjo atlaikyti Ovenui episkopalines mišias. Klebonas Viginas, kuris buvo nuožmus karo Vietname rėmėjas, norėjo pašarvoti Oveną Kristaus bažnyčioje.

Aš palaikiau Minius, kurie norėjo, kad ceremonija vyktų Herdo bažnyčioje ir mišias laikytų pastorius Luisas Merilis. Ponas Minis vis dar pyko ant Greivsendo akademijos, kad išbraukė Oveną, bet aš įtikinau jį, kad Ovenas jausis „įžeistas danguje“, jeigu jie atiduos jį į Viginų rankas.

— Ovenas jų nekentė, — pasakiau poniai ir ponui Miniams. — O su pastoriumi Meriliu jį siejo ypatingas ryšys.

Tai buvo 1968-ųjų vasara; man buvo koktu klausytis, kaip baltieji dievagojosi, kad knyga „Ant ledo“ pakeitė jų gyvenimus — garantuoju, jos autoriui Eldridžui Kliveriui taip pat buvo koktu tai girdėti, — o Estera pasakė, kad jeigu ji dar kartą išgirs „Ponią Robinson“, tai čia pat apsivems. Tą pavasarį — tą patį mėnesį — buvo nužudytas Martynas Liuteris Kingas ir Brodvėjuje įvyko „Plaukų“ premjera; 1968-ųjų vasarą visuomenę jau krėtė ilgainiui normaliu tapsiantis kraujo troškulys, sumišęs su banalumu.

Sandariame Minių name — visiškai sandariame, kaip sužinojau, nes ponia Mini buvo alergiška akmens dulkėms, buvo trošku nuo karščio. Ji sėdėjo ir tuo savo būdingu padėrusiu žvilgsniu žiūrėjo — kaip dažnai būdavo — į pelenus židinyje, ant kurio stovėjo prakartėlė su šventąja šeimyna, sustojusia apie tuščias ėdžias. Ponas Minis bakstelėjo purvina bato nosimi į geležinę židinio atramą.

— Mums išmokėjo penkiasdešimt tūkstančių dolerių, — pasakė ponas Minis; ponia Mini linktelėjo galvą — o gal tik pasirodė, kad linktelėjo. — Iš kur vyriausybė ima tokius pinigus? — paklausė jis manęs; aš papurčiau galvą. Žinojau, kad pinigus davėme mes.

— Aš žinau, kokios mėgstamiausios Oveno giesmės, — pasakiau Miniams. — Pastorius Merilis tikrai sukalbės gražią maldą.

— Ką Ovenui padėjo, kad jis šitiek melsdavosi! — pasakė Minis ir spyrė į atramą.

Vėliau aš nuėjau į Oveno kambarį ir atsisėdau ant lovos. Sudaužytos Marijos Magdalenos statulos rankos buvo keistai pritvirtintos prie mano motinos siuvėjo manekeno — anksčiau buvusio be rankų ir be galvos. Blyškios gipsinės rankos buvo per ilgos nedidelių proporcijų motinos figūrai; tačiau turbūt tos nenatūraliai ilgos rankos tik pabrėžė Oveno atmintyje išlikusią mano motinos meile jam. Jo kariškas kelioninis krepšys gulėjo ant lovos šalia: Miniai nebuvo jo atsegę.

— Gal norėtumėt, kad atsegčiau krepšį? — paklausiau Minių.

— Būčiau laimingas, jeigu tą padarytum, — pasakė jo tėvas. Vėliau jis atėjo į kambarį ir pasakė: — Būčiau laimingas, jeigu norėtum ką nors pasiimti sau iš to, ką rasi krepšyje, — žinau, kad jis būtų to norėjęs.

Kelionės krepšyje buvo jo dienoraštis ir nutrinta plonais viršeliais knyga „Ištraukos iš Šv. Tomo Akviniečio raštų“. Aš paėmiau abu; ir dar jo Bibliją. Buvo sunku žiūrėti į tuos daiktus. Aš nustebau pamatęs, kad jis taip ir nebuvo išvyniojęs supakuotų beisbolo kortelių, kurias kitados taip simboliškai atidavė man ir kurias aš jam grąžinau; aš nustebau, kokios nutriušusios ir groteskiškos amputuotos mano šarvuočio letenos — kadaise jos atrodė tokia brangenybė, o dabar, negana to, kad bjaurios, atrodė daug mažesnės, negu aš jas prisiminiau. Bet labiausiai buvau nustebęs, kad negaliu surasti beisbolo kamuoliuko.

— Jo čia nėra, — pasakė ponas Minis; jis stebėjo mane iš Oveno kambario tarpdurio. — Gali viską apžiūrėti, bet jo nerasi. Jo niekada čia nebuvo — aš žinau, daug metų jo ieškojau!

— Aš tiesiog maniau... — pasakiau.

— Aš irgi! — pasakė Minis.

Beisbolo kamuoliuko, vadinamosios „nužudymo priemonės“, vadinamojo „mirties įrankio“ niekada nebuvo Oveno Minio kambaryje!

Aš perskaičiau pastraipą, kurią Ovenas itin storai pabraukė savojoje „Ištraukų iš Šv. Tomo Akviniečio“ knygoje — „Dievo buvimo liudijimas iš judesio“. Skaičiau pastraipą vėl ir vėl, sėdėdamas ant Oveno lovos.

„Kadangi viskas, kas juda, veikia kaip tam tikras judinančiojo prado instrumentas, judinančiajam pradui nesant, visi judantys daiktai būtų paprasčiausi instrumentai. Žinoma, jeigu egzistuotų begalybė judinančiųjų judančius daiktus be judinančiojo prado, tai visa begalybė judinančiųjų ir judinamųjų būtų instrumentai. Dabar netgi neišsilavinusiems žmonėms būtų juokinga manyti, kad instrumentai juda judinami ne kažkokio vieno pagrindinio judinančiojo veiksnio. Nes tai būtų tolygu manymui, jog sukonstruoti dėžę ar lovą gali vien pjūklas ar kirvis be dailidės, kuris jais naudojasi. Todėl virš visa ko turi būti judinantysis pradas — ir jį mes vadiname Dievu.“

Lova sujudėjo; ponas Minis atsisėdo šalia manęs. Nežiūrėdamas į mane, jis uždėjo savo darbininkišką delną man ant rankos, be menkiausių skrupulų prisiliesdamas prie mano nupjauto piršto strampo.

— Žinai, jis nebuvo... žemiškas, — tarė ponas Minis.

— Jis buvo ypatingas, — pasakiau; bet Minis papurtė galvą.

— Aš sakau, kad jis nebuvo normalus, jis gimė... kitoks, — pasakė Minis.

Ponios Mini balso aš nebuvau girdėjęs nuo to vienintelio karto, kai ji išreiškė man savo gilią užuojautą dėl motinos; tad aš net krūptelėjau išgirdęs tą nepažįstamą balsą, be to, atsklidusį iš svetainės, kur ji sėdėjo prie židinio.

— Liaukis! — šūktelėjo ji. Ponas Minis tvirčiau prispaudė man ranką.

— Turiu galvoje, kad jis gimė ne natūraliai, — tarė Minis. — Kaip Kūdikėlis Kristus — štai kaip, — pasakė jis. — Mes su jo motina — mes nebuvome šito darę...

— Liaukis! — šūktelėjo ponia Mini.

— Ji tiesiog pastojo — kaip kad buvo su Kristumi, — pasakė Minis. — Jis tavim nepatikės! Niekas niekada tavim nepatikės! — sušuko ponia Mini.

— Jūs norite pasakyti, kad Ovenas gimė iš nekalto prasidėjimo? — paklausiau Minio; nepakeldamas akių jis energingai sulinkčiojo galva.

— Ji yra nekalta — taip! — pasakė jis.

— Jie niekada, niekada, niekada tavimi nepatikės! — šūktelėjo ponia Mini.

— Nurimk! — šūktelėjo jis jai.

— Ar čia negalėjo būti... kokio nors nelaimingo įvykio? — paklausiau.

— Aš tau sakau, tarp mūsų nieko nėra buvę! — nukirto jis.

— Liaukis! — šūktelėjo ponia Mini, bet dabar jau nebe taip primygtinai. Be abejo, ji buvo visiškai išprotėjusi. Gal net protiškai atsilikusi. Ji galėjo net nežinoti, kaip „tai daroma“, ir nebūtų supratusi, kas įvyko, jeigu taip būtų atsitikę. Galimas daiktas, visus tuos metus ji melavo arba yra taip pakrikusi, kad net neprisimena, kokiu būdu tapo nėščia!

— Ir jūs tikrai tikite... — pradėjau.

— Tai tiesa! — pasakė ponas Minis gniauždamas man ranką, kol sucypiau iš skausmo. — Nebūk kaip tie prakeikti kunigai! — pasakė jis. — Ana istorija jie mielai tiki, bet šitos nenori nė girdėti. Aną istoriją jie visiems net pasakoja, o mums sako, kad mūsiškė yra blogiau už bet kokią nuodėmę. Ovenas nebuvo nuodėmė! — pasakė Minis.