Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Atvykusi į prieglaudą, senelė nusprendė, kad įtaisas televizijos kanalams perjunginėti per atstumą yra tikras šėtono pramanas; tai galutinis televizijos triumfas, pasakė ji, kai ji tau gali išdžiovinti smegenis net neleisdama atsistoti nuo kėdės. Tai Danas rado senelę mirusią, kai vieną vakarą nuvyko jos aplankyti į Greivsendo senelių prieglaudą. Jis važiuodavo pas ją kiekvieną vakarą, o sekmadieniais atveždavo sekmadieninį laikraštį ir jai skaitydavo.

Tą vakarą, kai ji mirė, Danas rado ją apramstytą pagalvėmis lovoje; atrodo, kad ji užmigo bežiūrėdama televizorių, suspaudusi pultą rankoje taip, kad kanalai nuolat persijunginėjo. Bet ji nemiegojo, ji buvo mirusi, ir sustingęs jos nykštys tiesiog buvo nuspaudęs mygtuką, kuris leidžia peržiūrėti kanalus — ieškant ko nors įdomaus.

Kaip norėčiau, kad Ovenas Minis būtų miręs taip pat ramiai!

Torontas, 1987-ųjų rugsėjo 17-ta diena — lietinga ir vėsi; tokiu oru vėl prasideda darbas mokykloje ir bažnyčioje. Tie pažįstami mokyklos ir bažnyčios ritualai yra didžiausia mano paguoda. Tačiau Vyskupas Stronas pasamdė naują moterį anglų kalbos skyriui; praeitą pavasarį, kai ji buvo atėjusi į pasikalbėjimą, supratau, kad tai žmogus, kurį teks iškęsti, — moteris, suteikianti naują prasmę tam įspūdingam pirmajam „Puikybės ir prietarų“ sakiniui, kuriuo prasideda mano devintokių rudens semestras: „Tai yra visuotinai pripažinta tiesa, kad turtingas viengungis ieško žmonos“. Nežinau, ar aš tikrai atitinku Džeinės Ostin supratimą apie turtingumą; bet mano senelė aprūpino mane dosniai.

Mano naujoji kolegė vardu Eleonora Pribst, ir aš labai norėčiau paskaityti, ką Džeinė Ostin apie ją parašytų. Būčiau daugybę kartų laimingesnis galėdamas paskaityti apie panelę Pribst, užuot turėjęs malonumą ją sutikti. Bet aš ištversiu ją. Galiausiai aš ją pergyvensiu. Ji būna arba kvaila, arba agresyvi ir abiem atvejais piktybiškai įkyri — ji yra vokiečių budelis.

Kai ji juokiasi, aš nejučia prisimenu tą nuostabų sakinį beveik pačioje Margaretos Atvud „Išnirimo į paviršių“ pabaigoje: „Aš juokiuosi, o man iš gerklės sklinda tarsi kokio užmušamo gyvio cypimas — pelės, paukščio?“ Kai juokiasi Eleonora Pribst, galiu prisiekti — girdžiu priešmirtinį žiurkės arba grifo švokštimą. Per skyriaus susirinkimą, kai aš vėl pateikiau pasiūlymą įtraukti į tryliktos klasės mokymo programą Giunterio Graso „Katę ir pelę“, panelė Pribst puolė į ataką.

— Kodėl norite dėstyti tą bjaurią knygą mergaitėms? — paklausė ji. — Tai knyga berniukams, — pasakė ji. — Jau vien masturbacijos scena moterims yra įžeidžianti.

Paskui ji ėmė skųstis, kad aš „išsėmiau“ Margaretą Atvud ir Alisą Manrou, dėstydamas jas per Kanados literatūros kursą tryliktokėms; niekas nedraudė panelei Pribst dėstyti Atvud ar Manrou per bet kurį kitą kursą, bet jai žūtbūt reikėjo prikibti. Vyras, dėstantis šias dvi moteris rašytojas, taip jas „išsėmė“, pasakė ji, kad to paties skyriaus dėstančios moterys jau nebegali įtraukti jų į savo programą. Aš ją perkandau. Jeigu kanadietį autorių įtrauki į Kanados literatūros kursą, tokia kaip ji sakys, kad žiūri į kanadiečius iš aukšto nedėstydamas jo kitos literatūros kurse. O jeigu „išsemi“ tą autorių dėstydamas kitos literatūros kursą, tuomet būsi paklaustas, kuo „bloga“ Kanados literatūra ir kodėl tu iš aukšto žiūri į kanadiečius. Ir visa tai dėl to, kad aš buvęs amerikietis, o ji nemėgsta amerikiečių; tai taip aiškiai matyti, be to, aš esu viengungis, gyvenu vienas ir nesineriu iš kailio, kaip čia man, kaip žmonės sako, „paskyrus jai pasimatymą“. Jeigu tokiai užsispyrėlei, kaip ji, paskirsi pasimatymą, tai ji būtinai iš tavęs išsityčios, o jeigu nepaskirsi, tai išsityčios dar smarkiau.

Ji man primena vieną prieš keletą metų įvykusį susitikimą su viena niujorkiete, kuri buvo labai panaši į Micę Liš. Ji buvo atvežusi savo dukterį į Vyskupo Strono mokyklą pokalbiui; motina norėjo pasikalbėti su kuo nors iš anglų kalbos skyriaus, — kad įsitikintų, kaip ji sakė direktorei, ar mums nebūdingas „parapinis“ požiūris į literatūrą. Ta moteris buvo tarsi kunkuliuojantis seksualinių prieštaravimų puodas. Pirmiausia ji norėjo, kad jos duktė mokytųsi Kanadoje, pasak jos, „seno kirpimo mokykloje“, ir būtų „apsaugota“ nuo Niujorko pavojų. Visos Naujosios Anglijos mokyklos, sakė ji, pilnos niujorkiečių; tai būtų tragiška, jeigu jauna mergina neturėtų galimybės savo laiku pasidžiaugti sveiko ir saugaus gyvenimo privalumais ir vertybėmis.

Kita vertus, ji buvo viena iš tų niujorkiečių, kurie įsitikinę, kad „neištvertų“ nė valandėlės gyvenimo ne Niujorke, — ir kurie įsitikinę, kad visas likęs pasaulis tėra provincialus senamadiškų vertybių ir dorybių gėdos stulpas, prie kurio tokie subtilaus skonio ir grynai miestietiškos kultūros žmonės kaip ji būtų plakami tol, kol numirtų iš nuobodulio.

— Pasakykite atvirai, — sušnibždėjo ji man, — ką tokioje vietoje veikia suaugę žmonės? — Turbūt ji norėjo pasakyti, visame Toronte, visoje Kanadoje... visame šiame laukiniame krašte, taip sakant. Ir vis dėlto ji nuoširdžiai norėjo ištremti savo dukterį, kad jai netektų susidurti su negailestinga gyvenimo išmintimi, kuri padarė jos motiną Niujorko kaline!

Jai labai rūpėjo, kiek kanadiečių autorių yra įtraukta į skaitymo programą; kadangi nebuvo jų skaičiusi, tai įsivaizdavo juos esant kraštutinio „parapinio“ lygio. Aš taip ir nepamačiau jos dukters; galbūt ji buvo miela — be abejo, truputį būgštaujanti, ar nepasiilgs namų, bet gal visai ir miela. Motina taip jos ir neatvežė, nors pareiškimas buvo priimtas. Galbūt motina atvažiavo į Kanadą dėl kokios užgaidos — nepasakyčiau, kad aš pats atvykau čia dėl protu suvokiamų priežasčių! Galbūt motina neatidavė dukters nenorėdama kentėti nepatogumų, kuriuos teks kentėti važuojant dukters lankyti į šituos tyrus...

Aš turiu savo versiją, kodėl vaikas taip ir nebuvo atiduotas į mokyklą. Motina mėgino mane suvilioti! Jau seniai niekas tokių dalykų nebuvo daręs. Buvau pradėjęs manyti, kad man tai jau nebegresia, bet staiga motina pasakė: „Ką čia žmonės veikia — kaip linksminasi? Ar nenorėtumėte man parodyti?“

Mokykla priėmė gana neįprastą, gal net negirdėtą sprendimą, kad dukra galėsianti praleisti naktį viename iš bendrabučio kambarių — susipažinti su keliomis kitomis mergaitėmis, keliomis kitomis amerikietėmis... ir panašiai. Motina pasidomėjo, ar aš turėsiu laiko „naktiniam pasilinksminimui“!

— Aš išsiskyrusi, — paskubėjo pridurti — ir be reikalo; aš kitaip nė nemaniau! Bet net jeigu ir taip!

Neapsimetinėsiu, kad moku išsisukti nuo tokio tiesmuko kvietimo; man trūksta patyrimo. Turbūt pasielgiau kaip koks visiškas gvėra. Ir, be abejo, pateikiau tai moteriai dar vieną pavyzdį pribloškiančio „parapijiškumo“, su kuriuo jai buvo lemta susidurti už Niujorko ribų.

Šiaip ar taip, mūsų susitikimas baigėsi apmaudžiai. Moteriškei, jos manymu, pakako drąsos pasisiūlyti man; pristigęs drąsos priimti šią kilnią dovaną pasirodžiau esąs niekšingas bailys. Padariusi man garbę pasiūlydama savo gundančius apžavias, dabar ji jautėsi turinti teisę išpilti man ant galvos savo paniekos nuodus. Ji pareiškė Katerinai Kiling, kad mūsų anglų kalbos knygų skaitymo sąrašai net labiau „parapiniai“, negu ji būgštavusi. Patikėkite: „parapiniai“ buvo visai ne sąrašai, o aš! Man niekada nepakakdavo nuovokos atpažinti gyvenime pasitaikančią gerą progą.

O dabar — savo paties anglų kalbos skyriuje — aš turiu kęsti moterį, kurios temperamentas labai panašus ir kurios būdo dygumas kyla iš seksualinių prieštaravimų jūros... Eleonorą Pribst!