Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ne, nebuvo, — ramiai pritariau. Man norėjosi užmušti Minį už jo nemokšiškumą! O tą beprotę sugrūsti į židinį!

— Iš vienos bažnyčios perėjau į kitą — pas tuos katalikus! — suriko jis. — Aš išmaniau tik apie granitą, — pasakė jis. Tai iš tikrųjų yra viskas, ką jis išmano! — pamaniau. — Dar vaikas dirbau kasyklose Konkorde. Kai sutikau žmoną, kai ji... ėmė lauktis Oveno... visame Konkorde nebuvo nė vieno kataliko, kuris būtų mus išklausęs! Tai buvo įžeidimas... tai, ką jie jai pasakė!

— Liaukis! — tyliai šūktelėjo ponia Mini.

— Mes persikraustėme į Bėrą — tenai buvo daug gražaus granito. Kad čia būtų nors kiek panašaus į tą! — tarė Minis. — Tačiau katalikų bažnyčia Bere buvo ne kitokia — jie kaltino mus šventvagiškai kalbant apie Bibliją, lyg mes būtume norėję susikurti savą religiją ar kažką panašaus.

Be abejo, jie susikūrė savą „religiją“; jie buvo siaubingi prietarų maišai, aukos apgaulės, kurią televizijos evangelikai vadina „stebuklais“.

— Kada jūs pasakėte apie tai Ovenui? — paklausiau Minio. Žinojau, kad iš savo begalinio kvailumo jie turėjo pasakyti jam apie savo absurdišką tikėjimą.

— Liaukis! — šūktelėjo ponia Mini; jos balsas dabar skambėjo visai kasdieniškai — tarsi ji skaitytų iš anksto užrašytą tekstą.

— Tada, kai nusprendėme, kad jis jau pakankamai didelis, — atsakė Minis; aš užsimerkiau.

— Kiek jam buvo metų — kai jūs jam pasakėte? — paklausiau.

— Gal koks dešimt ar vienuolika — maždaug tuo laiku, kai jis nusviedė tą kamuoliuką, — pasakė man ponas Minis.

Taip, šito man jau gana, pamaniau. Pats tas amžius, kai istorija apie nekaltą prasidėjimą galėjo Ovenui Miniui padaryti didžiausią įspūdį — Dievo Sūnus ir panašios nesąmonės! Įsivaizdavau, kad nuo tos istorijos Oveną krėtė šiurpas. Man atrodė, kad nemokšiškumas pasinaudojo Ovenu taip pat žiauriai kaip ir bet koks kitas planas. Aš jau mačiau, kaip juo pasinaudojo Dievas; dabar įsitikinau, kaip juo pasinaudojo ir nemokšiškumas.

Aš prisiminiau, kaip Ovenas sakė, kad Kristumi buvo PASINAUDOTA — po to, kai Barbė Vigin pareiškė, kad Kristus buvęs „laimingas“, o klebonas Dadlis Viginas pasakė, kad galiausiai Kristus buvęs „išgelbėtas“. Galbūt Dievas pasinaudojo Ovenu; bet ponas ir ponia Miniai ir jų neapsakomas nemokšiškumas pasinaudojo juo taip pat!

Nusprendžiau, kad jau pasiėmiau viską, ko man reikia; tačiau ponas Minis nustebo, kad aš neimu dar ir siuvėjo manekeno.

— Man toks įspūdis, kad jis nieko nelaikė šiaip sau... — pasakė ponas Minis.

Sunku įsivaizduoti, kam galėtų prireikti raudonosios mano motinos suknelės, jos manekeno ir Marijos Magdalenos statulos rankų— ir aš tai pasakiau, gal kiek sausiau negu ketinau. Bet nieko tokio, Miniai nebuvo jautrūs tokiems subtiliems tono pokyčiams. Aš atsisveikinau su ponia Mini, kuri man nieko neatsakė ir net nepasižiūrėjo mano pusėn; tebesėdėjo įsmeigusi žvilgsnį į židinį, į kažkokį įsivaizduojamą tašką tarp šaltų pelenų — ar giliai po jais. Kaip aš jos nekenčiau! Ji man buvo įtikinamas argumentas, kad priverstinė sterilizacija reikalinga. Išvažinėtame purviname kiemelyje ponas Minis man pasakė:

— Aš noriu tau kai ką parodyti — paminklų krautuvėje.

Jis nuėjo prie sunkvežimio ir pasakė važiuosiąs man iš paskos į krautuvę; kol aš laukiau jo, iš aklinai uždaryto namo pasigirdo ponios Mini balsas: „Liaukis!“

Nebuvau užsukęs į paminklų krautuvę nuo tos dienos, kai chirurginis Oveno įsikišimas padėjo man išvengti karo prievolės. Kai Ovenas grįžo Kalėdoms namo — tai buvo jo paskutinės Kalėdos — ir pagelbėjo tėvui užbaigti užsakytus ir, kaip visada, laiku nepadarytus ar prastai atliktus darbus, jis keliskart kvietė mane užeiti į krautuvę išgerti alaus, bet aš vis atsisakydavau; aš vis dar pratinausi gyventi be dešinės rankos smiliaus ir man atrodė, kad pamačius deimantinį diską mane ims krėsti šiurpas.

Tas Kalėdų atostogas jis praleido labai ramiai. Tris ar keturias dienas iš eilės mes treniravomės pašokus dėti kamuolį į krepšį; žinoma, mano indėlis į šiuos pratimus buvo itin menkas, bet aš, kaip ir anksčiau, turėjau pagauti kamuolį ir grąžinti jam. Pirštas nesudarė man sunkumų; Ovenas tuo buvo labai patenkintas. Ir aš pamaniau, kad būtų negražu skųstis, kokių nepatogumų aš turiu atlikdamas kitokius veiksmus — rašydamas ir valgydamas, pavyzdžiui; ir, žinoma, spausdindamas.

Jam tai buvo gana liūdnos Kalėdos. Esteros jis beveik nematydavo, nes jos žodžiai, pasakyti vos prieš keletą mėnesių, kad ji nedalyvaus jo laidotuvėse, užgavo jam širdį. O paskui, tai, kas vyko po Kalėdų, dar labiau pablogino jo santykius su Estera, kuri nuo sausio mėnesio, kai Makartis pareiškė kandidatuosiąs į prezidentus nuo demokratų partijos, pasidarė dar aršesnė karo priešininkė. „Ką jis nori apmulkinti? — klausė ji. — Jis toks pat kandidatas, koks ir poetas!“ Paskui, vasario mėnesį, savo kandidatūrą iškėlė Niksonas. „Plepalai apie ėjimą šunims šėko pjauti!“ — pareiškė Estera. Ir tą patį mėnesį per savaitę žuvusiųjų Vietname skaičius pasiekė neregėtą mastą — 547 amerikiečiai žuvo per vienui vieną savaitę! Estera nusiuntė Ovenui bjaurų laišką. „Tu turbūt jau užverstas lavonais netgi savo sušiktoje Arizonoje!“ Paskui, kovo mėnesį, Bobas Kenedis pareiškė kandidatuosiąs nuo demokratų partijos; tą patį mėnesį prezidentas Džonsonas paskelbė nesieksiąs būti perrinktas. Džonsono atsitraukimą Estera palaikė „Taikos judėjimo“ pergale; po mėnesio, kai Hampfris pareiškė teiksiąs savo kandidatūrą, Ovenas parašė Esterai: „ŠTAI TAU VADINAMOJO JUDĖJIMO TRIUMFAS — PATI PAMATYSI!“

Man regis, aš suprantu, kodėl jis taip elgėsi; norėjo, kad ji nustotų jį mylėjusi anksčiau, negu jis numirs. Estera negalėjo žinoti, kad jis daugiau nebeatvažiuos, bet jis žinojo, kad daugiau niekada jos nebematys.

Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai aš ėjau į paminklų krautuvę su ponu Miniu.

Paminklinis akmuo buvo neįprastai didelis, bet iš tikrųjų paprastas.

LEITENANTAS POLAS O. MINIS, JAUNESNYSIS

Po pavarde buvo iškaltos datos — teisinga gimimo ir mirties data, — o po jomis — trumpas lotyniškas užrašas: IN AETERNUM, kuris reiškia „per amžius“.

Ponui Miniui nederėjo man šito rodyti, bet aš negalėjau atitraukti akių nuo akmens. Raidės buvo lygiai tokios, kokias Ovenas mėgdavo — jo stiliaus raidės ir briaunos iš šonų ir viršaus buvo nusklembtos nepaprastai dailiai. Iš to, ką Ovenas man pasakojo, ir iš to, kaip grubiai buvo apipjaustytas deimantiniu disku mano motinos paminklinis akmuo, — aš nesitikėjau, kad ponas Minis sugebėtų taip subtiliai meistrauti. Be to, nežinojau, kad jam pažįstama lotynų kalba, — o Ovenas, savaime suprantama, buvo labai geras lotynų kalbos studentas. Man sudilgčiojo dešinės rankos smiliaus strampą, kai pasakiau ponui Miniui:

— Jūs puikiai padirbėjote deimantiniu disku.

— Tai ne mano darbas, — tarė jis, — tai jo darbas! Jis padarė jį per atostogas. Uždengė ir liepė man nežiūrėti tol, kol jis bus gyvas, pasakė. — Aš vėl pasisukau į akmenį.

— Tai jūs tik prirašėte datą — jo mirties datą? — paklausiau jo šiurpdamas — atsakymą jau žinojau.

— Ničnieko aš neprirašiau! — pasakė Minis. — Jis pats žinojo, kada. Maniau, kad tiek ir tu žinojai.

Žinoma, „tiek“ aš žinojau — ir jau buvau spėjęs dirstelti į dienoraštį ir įsitikinti, kad jis visada žinojo tikslią savo mirties datą. Bet, kai pamačiau ją iškaltą ant jo paminklinio akmens, jokių abejonių nebeliko — paskutinį kartą jis buvo grįžęs atostogų 1967 metų Kalėdoms; jis užbaigė savo paminklinį akmenį likus pusei metų iki mirties!