Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Savo apgailėtinu tėtušiu aš nusivyliau dar labiau todėl, kad jis atsisakė pripažinti, jog Ovenui pavyko — iš kapo duobės — atskleisti man pastoriaus Merilio asmenybę. Tai buvo dar vienas stebuklas, kuriam mano tėvas pristigo tikėjimo. Tai buvo emocinis momentas. Aš — savo valia — buvau tapęs meistrišku Oveno balso imituotoju. Be to, pats Merilis visada troško pasakyti man, kas esąs; jam tiesiog trūko drąsos; galbūt svetimas balsas suteikė jam tos drąsos. Jis visada norėjo parodyti man kamuoliuką, kaip jis pasakė, — „prisipažinti“.

Pastorius Luisas Merilis intelektualiai buvo taip atsiribojęs nuo savo tikėjimo, kad jau seniai buvo atpratęs veikti pagal aplinkybes, nors to tikėjimas reikalauja, ir jau nebegalėjo priimti nedidelio, bet įtikinamo stebuklo, kai jis ne tik įvyko jo akyse, bet netgi prabilo jo lūpomis ir pajungė jo paties ranką, kuri su jai nebūdinga jėga plėšte išplėšė trečiąjį stalčių ir jis iškrito ant grindų. Ir štai įšventintas kongregacionistų kunigas, tikinčiųjų ganytojas ir pamokslininkas, sako man, kad stebuklas, kai zakristijoje pasigirdo Oveno Minio balsas — jau nekalbant apie dramatišką mano motinos „nužudymo priemonės“ ir „mirties įrankio“ pasirodymą, — buvo ne tiek Dievo galios pasireiškimas, kiek pasąmonės galių išdava; trumpai sakant, pastoriaus Merilio manymu, mes abu turėjome „pasąmoninį motyvą“: aš — prašnekti Oveno Minio balsu arba priversti Merilį juo kalbėti, o Merilis — prisipažinti, kad jis yra mano tėvas.

— Ar jūs dvasininkas ar psichiatras? — paklausiau jo. Jis buvo toks sutrikęs. Būtų buvę tiek pat naudos, jei būčiau kalbėjęsis su daktaru Dolderiu!

Kaip dažnai būdavo per pastaruosius dvidešimt metų, paaiškėjo dar liūdnesni dalykai. Pastorius Merilis prisipažino, kad jis apskritai netiki; pasakė man praradęs tikėjimą, kai mirusi mano motina. Nuo tada Dievas nustojęs į jį byloti; ir pastorius Merilis nustojo prašęs, kad Dievas į jį bylotų. Mano tėvas sėdėjo atviroje tribūnoje per Mažosios lygos varžybas, ir kai jis pamatė mano motiną nerūpestingai žingsniuojančią palei trečiosios bazės liniją, kai ji pastebėjo jį tribūnoje ir pamojavo jam, stovėdama nugara į „namų“ plokštelę, — tą akimirką, tėvas pasakė man, jis ėmęs melsti Dievo, kad mano motina kristų negyva!

Aš įsiutau, kai jis įtikinėjo mane, kad iš tiesų to negalvojęs, kad tai tik buvo „galvoje pralėkusi mintis“. Daug dažniau jis norėdavęs, kad jie draugautų ir kad pamatęs ją jis nepradėtų bjaurėtis savimi dėl savo praeities nusidėjimo. Išvydęs jos nuogus pečius per beisbolo varžybas, jis pajuto neapykantą pačiam sau, gėdą, kad ji vis dar jį tebetraukia. Tada ji pastebėjo jį ir — begėdiškai, be krislelio kaltės — pamojavo jam. Per ją jis pasijuto toks kaltas, kad panūdo jos mirties. Pirmasis kamuoliukas Ovenui nepataikė į smūgio zoną; jis jo neatmušė. Mano mama paliko tėvo bažnyčią, tačiau susitikusi su juo, niekada nesijausdavo nesmagiai, visada būdavo jam draugiška, užkalbindavo, pamojuodavo. Jam spausdavo širdį prisiminus jos išvaizdos smulkmenas — dailią pažasties duobutę, kurią jis aiškiai matė, kai ji jam mojavo. Sekantis kamuoliukas vos nepataikė Ovenui į galvą; tik griūdamas ant žemės jo išvengė. Nežinia, ką buvo išsaugoję mamos prisiminimai, bet mano tėvui atrodė, kad jos niekas neskaudina. Ji sau mojavo toliau. Ak, krisk tu negyva! — pagalvojo jis.

Būtent tuo momentu jis taip pagalvojo. Tada Ovenas Minis atmušė kamuoliuką. Štai ką mums duoda egocentristinė religija: ji leidžia mums pasinaudoti ja savais tikslais. Kaip pastorius Luisas Merilis galėjo sutikti su manimi, kad ponai Miniai yra „siaubingi prietarų maišai“, jeigu jis pats tikėjo, kad Dievas išklausė jo maldą per tą Mažosios lygos žaidimą, o paskui jau niekada nebeišklausydavo. Kadangi jis troško mano motinos mirties, sakė tėvas, Dievas jį nubaudė; Dievas išmokė pastorių Merilį nejuokauti su maldomis. Ir aš manau, kad būtent todėl ponui Meriliui buvo taip sunku pasimelsti už Oveną Minį ir todėl jis sukvietė mus visus tylomis pasimelsti už Oveną, kad jam nereikėtų kalbėti. Jis taip pat pakvietė ir „prietaringuosius“ ponus Minius! Pasidairykite po pasaulį, pasižiūrėkite, kiek mūsų neprilygstamų vadų drįsta tvirtinti žiną, ko Dievas nori! Tai ne Dievas visiškai susipainiojo, tai tie rėksniai, kurie skelbiasi, kad tiki juo, ir kurie reikalauja, kad šventuoju jo vardu būtų įgyvendinti jų norai!

Kodėl pastorius Luisas Merilis taip užsigeidė, kad mano motina kristų negyva, — sena ir pabodusi istorija. Nedidelis mano motinos romanas, mano nusivylimui, buvo veikiau graudus negu romantiškas. Mama buvo tiesiog labai jauna mergina iš gūdžios provincijos miestelio. Pradėjusi dainuoti „Apelsinmedžių giraitėje“, ji panūdo gauti savo gimtojo miestelio pastoriaus tiesioginį pritarimą — ji norėjo būti tikra, kad užsiima dorovingu ir prideramu dalyku; ji pakvietė jį atvykti ir pasiklausyti jos dainavimo. Akivaizdu, kad įspūdį jam padarė jos išvaizda, nes taip atrodydama — su ta nematyta raudona suknele — „Dama raudona suknele“ pastoriui Meriliui pasirodė visai nebe ta pati mergaitė iš choro, kurią jis mokė paauglystės metais. Manau, kad jis ją paprasčiausiai suviliojo, jausdamas gal kiek nuoširdesnius jausmus, negu jaučiama tokiais atvejais, nes mano mama buvo tikrai nekalta, ir aš bent jau šiek tiek noriu pateisinti pastorių Merilį manydamas, kad jis buvo nuoširdžiai „įsimylėjęs“; pagaliau jis juk nebuvo patyręs didelės meilės. Be to, tas faktas, kad jis neketino palikti žmonos ir vaikų, — kurie jau ir dabar (o ir visada) buvo nelaimingi, — vertė jį jausti sąžinės graužimą.

Aš žinau, kad mama tai priėmė gana ramiai; kiek prisimenu, ji nė nemirktelėjusi vadindavo mane savo „nuotykiuku“. Trumpai tariant, Tabita Vilrait gana greitai užmiršo Luisą Merilį; ir daugiau negu stojiškai augino jo neteisėtą vaiką. Motinos ketinimai visad būdavo skaidrūs, niekada nebūdavo drumsti. Neįsivaizduoju, kad ji būtų save graužusi ar jautusis labai kalta. Tačiau pastorius Merilis tiesiog mėgavosi kalte; galiausiai jam beliko tiktai graužatis — ypač po to, kai jį apleido paskutiniai drąsos likučiai ir jis buvo priverstas pripažinti, kad niekada neišdrįs palikti nelaimingos žmonos ir vaikų dėl mano motinos. Jis, žinoma, ir toliau kankins save įkyria ir alinančia mintimi, kad mylėjo motiną. Manau, kad jo „meilė“ mano motinai neturėjo nieko bendro su jausmais ir poelgiais, kaip ir jo „tikėjimas“ tebuvo erdvė tolimoms ir nerealistiškoms interpretacijoms. Mano motina buvo gamtiškesnė būtybė; kai jis pasakė jai, kad dėl jos nesiskirs su šeima, ji tiesiog išmetė jį iš galvos ir toliau dainavo.

Tačiau nepajėgdamas paklusti širdžiai gyvenimo situacijoje, pastorius Merilis turėjo jėgų atsiduoti nepaliaujamam galvojimui; jis svarstė, spėliojo, mąstė ir permąstė savo jausmus motinai iki sąmonės netekimo. Ir kai ji sutiko Daną Nidemą ir susižiedavo su juo, kokia grėsmė iškilo visam tam mintijimui; ir kai ji ištekėjo už Dano, kokia grėsmė iškilo tai skausmingai savigraužai, prie kurios jis jau buvo taip prisirišęs. Tai, kad, nepaisant viso jo surūgimo, ji liko džiugiai nusiteikusi, kad netgi surado akimis jį tribūnoje ir linksmai pamojavo jam sekundės dalį prieš savo mirtį — turbūt atrodė jam taip nerimta! Arčiausiai Luisas Merilis buvo priartėjęs prie Dievo grauždamasis dėl padarytos „nuodėmės“ su mano motina.

Ir kai jam buvo duota išgyventi Oveno Minio stebuklą, mano sugįžėlis tėvas nesugalvojo nieko geriau, kaip tik pradėti inkšti man apie savo prarastą tikėjimą — savo apgailėtiną, ribotą ir leisgyvį tikėjimą, kurį jis taip lengvai leido palaužti paties sau užsikrautai, niekingai abejonei. Koks jis ištižėlis, tas pastorius Merilis; ir kaip aš didžiavausi savo motina, kad jai pakako sveiko proto nusimesti jį nuo savęs.