Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Visai nenuostabu, kad ponui Meriliui buvo toks sunkus išmėginimas kalbėti apie Oveną per jo laidotuves. Kaip toks žmogus kaip jis gali turėti ką pasakyti apie Oveną Minį? Jis pavadino Oveno tėvus „siaubingais“, o pats įžūliai drįso manyti, kad Dievas iš tikrųjų „išklausė“ jo karštą glaustą maldelę, kad mano motina kristų negyva; ir toliau jis drįso manyti, kad nuo to laiko Dievas tyli ir jo nebeklauso — tarsi pastorius Merilis vienas pats turėtų galios tiek priversti Dievą kreipti į jį dėmesį, tiek jį užrūstinti. Koks veidmainis — jis pritarė man, kad ponas ir ponia Miniai yra „siaubingi prietarų maišai“!

Zakristijoje, kurioje turėjome pasiruošti Oveno laidotuvėms, aš savo tėvui — labai sarkastiškai — pasakiau: „Kaip aš norėčiau atgaivinti jūsų tikėjimą“. Ir išėjau palikęs jį — ko gero, svarstantį, ar įmanomas būtų toks atgimimas. Aš dar niekad nebuvau toks įsiutęs; jaučiau, kad esu „vedamas į pikta“, ir prisiminiau, kaip Ovenas Minis iš anksto mėgino paruošti mane tam nusivylimui, kurį galiu patirti pažinęs tėvą.

Torontas, 1987-ųjų rugsėjo 27-oji diena — apsiniaukusi, vakarop grasinanti neišvengiamu lietumi. Katerina sako, kad silpniausia mano, kaip krikščionio, savybė yra ta, kad aš nemoku atleisti, ir tai yra tiesa, kaip ir mano nuolat išlendantis į paviršių troškimas atkeršyti. Aš sėdėjau Malonės bažnyčioje, sėdėjau vienas prietemoje — toks pat apsiniaukęs, kaip dangus lauke. Negana to, Toronto „Blue Jays“ komanda įtraukta į čempionatą; jeigu „Blue Jays“ įkrės „World Series“, tai miestelyje visi kalbės tiktai apie beisbolą.

Būna tokių akimirkų, kai man reikia atsiversti trisdešimt septintąją psalmę ir skaityti ją daug daug kartų:

Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio —

Neapmaudauk, — tai tik į pikta veda.

Turėjau sunkią savaitę Vyskupo Strono mokykloje. Kiekvieną rudenį aš pradedu per daug reikalauti iš savo mokinių; paskui nepagrįstai jaučiuosi nusivylęs jomis — ir savimi. Aš buvau su jomis pernelyg kandus. O mano naujoji kolegė — panelė Eleonora Pribst — iš tikrųjų veda mane į piktą!

Šią savaitę su savo dešimtokėmis nagrinėjome Robertsono Deiviso „Vaiduoklį, kuris išnyko palaipsniui“. Įpusėjus apsakymą, kurį aš dievinu, susimąsčiau: ką dešimtos klasės mergaitės išmano apie doktorantų darbus ar akademinį pozavimą, iš kurio Deivisas taip šmaikščiai juokiasi? Mokinės atrodė apsnūdusios; geriausiu atveju tik apsimetė, kad klausosi. Aš supykau ant jų, todėl skaičiau blogai, tuo sumenkindamas tekstą; paskui supykau ant savęs, kam parinkau būtent šį apsakymą, neatsižvelgdamas į savo auditorijos amžių ir nepatyrimą. Viešpatie, kas per padėtis!

Kaip tik šitame apsakyme Deivisas rašo, kad „doktoranto sąmojis yra nelyginant putojantis vynas — kanadietiškas putojantis vynas...“ Tai tikras perlas, kaip mėgdavo sakyti senelė. Ko gero, išmėginsiu jį kalbėdamas su Eleonora Pribst, kai ji vėl pradės su manim šmaikštauti. Įsikišiu savo strampą į dešinę šnervę — kad ji pamanytų, jog man pavyko susigrūsti pirštą iki sulenkimo ir jis dabar siekia tarpuakį; ir taip prikaustęs jos dėmesį, pacituosiu jai tą perlą apie magistrantų sąmojį.

Sėdėdamas Malonės bažnyčioje, nuleidau galvą ir bandžiau atsikratyti pykčio. Jeigu nori pabūti bažnyčioje visai vienas, tai geriausia pasilikti čia po sekmadienio mišių.

Šią savaitę aš moralizavau savo mokines per Kanados literatūros pamokas „raiškios pradžios“ tema. Pasakiau, kad jeigu knygos, kurias liepiu joms perskaityti, prasidėtų bent perpus taip vangiai, kaip kad jos pradėjo savo rašinėlius Timočio Findlio „Žymiųjų paskutiniųjų žodžių“ tema, tai nė viena jų nebūtų buvusi užbaigta iki galo! Findlio romano pradžią aš pasirinkau kaip „raiškios pradžios“ pavyzdį — tą pritrenkiančią sceną, kai tėvas užsiveda savo dvylikametį sūnų ant Arlingtono viešbučio stogo parodyti jam iš ten atsiveriančio vaizdo į Bostoną, Kembridžą, Harvardą ir Čarlzą, o paskui — įsivaizduokite tai — šoka žemyn nuo penkiolikos aukštų pastato ir užsimuša savo sūnaus akyse. Tokia pradžia prilygsta nebent „Kasterbridžo mero“ pirmojo skyriaus pradžiai, kur Maiklas Henčardas taip nusigeria, kad paskelbęs aukcioną parduoda savo žmoną ir dukrą; nieko sau, ar ne? Hardis žinojo, ką rašo; jis visada žinojo.

Ką tai reiškia, paklausiau savo neraštingų mokinukių, kad jų rašiniai prasideda tik po kelių puslapių klaidžiojimo po mišką beieškant idėjų pradžiai? Jeigu joms būtina prirašyti keturis ar penkis puslapius, kol suras žmonišką pradžią, tai ar nevertėtų vėliau patvarkyti rašinėlio, kad jis ir prasidėtų nuo ketvirto ar penkto puslapio?

Ak, jaunime, jaunime, jaunime — kur tavasis humoro jausmas? Aš kone raudu, kai man savo mokyklos mergaitėms reikia dėstyti Trolopą; kai jos, priverstos jį perskaityti, kone rauda, man ne taip apmaudu. Aš ypač gėriuosi „Barčesterio bokštų“ stiliumi; bet tai tas pats, kas mesti perlus kiaulėms — mokyti Trolopo tas televizinės kartos mergaites! Jų klubai, jų galvos ir net jų širdys jautriai atsiliepia į tuos negailestingai buko roko videoįrašus; o skaitydamos ketvirtojo skyriaus pradžią jos net neprunkšteli.

„Apie kunigo Slopo tėvus nedaug žinau. Esu girdėjęs, kad jis yra tiesioginis palikuonis žymaus daktaro, kuris padėjo į šį pasaulį ateiti ponui T. Šendžiui, ir kad jaunystėje jis dėl skambumo prisidūręs prie savo pavardės „e“, kaip ir kiti žymūs žmonės buvo padarę iki jo“.

Nė vieno prunkštelėjimo! Tačiau kaip tuksi ir plazda jų širdys, kaip vinguriuoja klubai, kaip linkčioja ir mataruoja galvos, o akys taip giliai sulenda į nemokšišką kaukolę, kad jų visai nebesimato, — kai jos išgirsta Viliokės Esteros balsą, o ką jau kalbėti apie padrikus beprotiškus vaizdus, kurie iliustruoja naujausius jos roko videoįrašus!

Dabar jūs galite suprasti, kodėl man reikia pasėdėti vienam Malonės bažnyčioje.

Šią savaitę aš skaičiau „Jupiterio palydovus“ — tą nepakartojamą trumpą Alisos Manrou apsakymą savo „KL“ tryliktokėms, kaip pasakytų santrumpų mėgėja panelė Pribst. Aš kiek nerimavau dėl šio kūrinėlio skaitymo, nes viena mano mokinė — Ivona Hjulet — buvo atsidūrusi labai jau panašioje padėtyje kaip apsakymo herojus: jos tėvas gulėjo ligoninėje ir laukė sudėtingos širdies operacijos. Aš nežinojau, kas buvo Ivonos Hjulet tėvui, kol nepradėjau skaityti „Jupiterio palydovų“ klasei; liautis skaičius ar pakeisti apsakymą kitu buvo per vėlu. Be to, tai nieku gyvu nėra žiauri istorija — ji šilta, o gal net paguodžianti vaikui, kurio tėvas širdininkas. Šiaip ar taip, ką aš turėjau daryti? Visai neseniai Ivona Hjulet buvo praleidusi savaitę pamokų, kai jos tėvą ištiko širdies smūgis. Žinoma, ji atrodė įsitempusi ir išvargusi, kai aš skaičiau Manrou apsakymą — visiškai suprantama, kad ji atrodė įsitempusi ir išvargusi nuo pat pirmosios eilutės: „Aš radau savo tėvą širdies skyriuje...“

Kaip galėjau būti toks neatidus? — galvojau aš. Norėjau sustoti ir pasakyti Ivonai Hjulet, kad viskas baigsis labai gerai, bet aš neturėjau teisės to jai žadėti, juolab dėl jos vargšo tėvo. Dieve, ką gi daryti! Staiga aš pasijutau kaip mano tėvas — esu savo apgailėtino tėvo sūnus, pamaniau. Tada aš pasigailėjau, kad jį įskaudinau; iš tikrųjų vėliau paaiškėjo, kad viskas išėjo į gera, kad aš padariau jam paslaugą. Bet tuo metu aš neketinau daryti jam jokios paslaugos.

Kai išėjau iš zakristijos, palikęs jį svarstantį, ką jam sakyti per Oveno Minio laidotuves, kamuoliuką išsinešiau su savimi. Eidamas susitikti su Danu Nidemu palikau jį savo automobilio daiktadėžėje. Buvau toks piktas, kad nežinojau, ką man daryti, o — svarbiausia: pasakyti Danui ar ne?