Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mačiau, kaip išlindo saulė, tarytum baltas marmuras granito pilkumo jūros fone. Aš sugrįžau į Daremą — butą, kuriame gyvenau su Estera, išsimaudžiau po dušu ir apsirengiau Oveno laidotuvėms. Aš nežinojau, kur Estera, bet ir neieškojau jos; jau žinojau jos požiūrį į Oveno laidotuves. Paskutinįkart mačiau Esterą Frant gatvėje; Estera, senelė ir aš žiūrėjome, kaip Los Andžele buvo nužudytas Kenedis — vėl ir vėl iš pradžių. Tada dar Estera pasakė: „Televizija sėja nelaimes“.

Ovenas man nė žodžiu nėra užsiminęs apie Bobo Kenedžio nužudymą. Tai įvyko 1968-ųjų birželį, kai Ovenui jau nebedaug buvo likę. Esu tikras, kad Ovenas buvo per daug susirūpinęs savo paties mirtimi, kad kalbėtų apie Bobo Kenedžio žūtį.

Buvo dar labai anksti, ir aš turėjau tiek nedaug daiktų Esteros bute, kad greitai susikroviau viską, ko man reikėjo — daugiausia knygas. Ovenas laikė pas Esterą keletą savo knygų ir vieną iš jų aš taip pat pasiėmiau — K. S. Luiso „Pamąstymai apie psalmes“. Ovenas apibraukė patikusį sakinį: „Aš rašau neišmanantiems anie dalykus, kurių pats neišmanau“. Kai viską susidėjau ir palikau Esterai čekį už savąją nuomos dalį iki vasaros pabaigos, man dar buvo likę laiko, taigi ėmiau vartyti Oveno dienoraštį; peržvelgiau padrikesnius įrašus, primenančius sąrašus parduotuvei, lyg kokius sau rašytus priminimus. Sužinojau, kad žodis „huačuka“ — pavadinime Huačukos Fortas — reiškia „vėjų kalną“. Čia buvo ir keletas puslapių vietnamietiškų žodžių ir posakių— daugiausia liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai. Dvi komandos buvo užrašytos kelis kartus — tarimas išryškintas; Ovenas buvo užsirašęs vietnamietiškų žodžių tarimą.

NAM SOON — „GULT!“ DOONG SA — „DRĄSIAU!“

Aš skaičiau ir skaičiau tą dalį, kol pajutau, kad tariu teisingai. Tenai pieštuku buvo meniškai nupieštas feniksas — mistinis paukštis, susideginęs ant laidotuvių laužo ir vėl pakilęs iš pelenų. Po piešiniu Ovenas buvo parašęs: „DAŽNAS ATGIMUSIO IDEALIZMO ARBA VILTIES SIMBOLIS — ARBA NEMIRTINGUMO ŽENKLAS“. O kitame puslapyje paraštėje paskubomis brūkštelta pastaba, visai nesusijusi su tuo, kas buvo tame puslapyje — „TREČIAS STALČIUS IŠ DEŠINĖS“. Ši pastaba nebuvo paryškinta; ir niekaip nebuvo duota suprasti, kad ji skirta man, bet, žinoma, aš pagalvojau, kad jis turbūt prisiminė tą atvejį, kai sėdėdamas prie pastoriaus Merilio stalo ir kalbėdamasis su Danu ir manimi traukiojo stalčius, tarsi nė nematydamas, kas juose yra.

Be abejo, jis pastebėjo kamuoliuką — jis žinojo, kas mano tėvas, — tačiau Oveno tikėjimas buvo stiprus; jis žinojo ir tai, kad Dievas nurodys man, kas mano tėvas. Ovenas manė, kad jam to daryti nebūtina. Be to, jis žinojo, kad aš nusivilsiu.

Paskui aptikau vietą, kur jis rašė apie mane.

„SUNKIAUSIAS DALYKAS, KURĮ GYVENIME TURĖJAU ATLIKTI, TAI NUPJAUTI SAVO DRAUGUI PIRŠTĄ! KAI TAI JAU PADARYTA, MANO DRAUGAS GALI UŽBRAUKTI SAVO PRAEITĮ — TIESIOG PRADĖTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO. DŽONUI REIKIA VAŽIUOTI Į KANADĄ ESU TIKRAS, KAD TEN GALIMA NEBLOGAI GYVENTI, — O ŠI ŠALIS DVASIŠKAI IŠSEKUSI.“

Paskui atsiverčiau dienoraščio pabaigą ir perskaičiau paskutinį įrašą.

„TA DIENA YRA ŠIANDIEN!.. KAS TIKI MANE, NORS IR NUMIRTU, BUS GYVAS. IR KIEKVIENAS, KURIS GYVENA IR TIKI MANE, NERAGAUS MIRTIES PER AMŽIUS.“

Tada aš užverčiau Oveno dienoraštį ir įsidėjau tarp kitų savo daiktų. Senelė keldavosi anksti; iš aštuoniasdešimtojo Frant gatvės namo norėjau pasiimti keletą jos ir motinos nuotraukų, ir dar šiek tiek drabužių. Norėjau papusryčiauti senelės rožyne; iki Oveno laidotuvių vis dar buvo likę daug laiko — pakaks papasakoti senelei, kur aš keliauju.

Tada nuvažiavau į Voterhauzo bendrabutį ir pasakiau Danui, ką ketinu daryti; be to, Danas turėjo vieną daiktą, kurį aš irgi norėjau pasiimti su savimi, ir žinojau, kad jis nebus prieš — daugybę metų vis atsidauždavo į jį kojų pirštus! Norėjau pasiimti granitinį slenkstį, kurį Ovenas padovanojo Danui ir motinai per jų vestuves, išgraviravęs ant jo savo stiliumi: „1952, liepa“ ir dailiai nugludinęs šonus, puikiai suvedęs kampus; darbas buvo paprastas, bet tai pirmas iš žinomų Oveno darbų, atliktų deimantiniu disku, ir aš norėjau jį turėti. Danas pasakė, kad jis viską supranta ir kad mane myli.

O aš pasakiau jam:

— Tu esi geriausias visų berniukų tėvas, ir vienintelis tėvas, kurio man reikėjo.

Tada atėjo laikas eiti į Oveno laidotuves.

Mūsų Greivsendo policijos skyriaus viršininkas Benas Paikas stovėjo prie sunkių dvivėrių Herdo bažnyčios durų — tarsi būtų ketinęs apieškoti Oveno gedėtojus, ar jie neturi „nužudymo priemonės“, seniai dingusio „mirties įrankio“; man taip magėjo pasakyti tam šunsnukiui, kur jis gali rasti kamuoliuką. Storulis Čikeringas taip pat buvo čia, vis dar susikrimtęs, kam leido Ovenui Miniui mušti kamuoliuką vietoje manęs ir kam liepė Ovenui „kirsti iš peties“. Atėjo Terstonai — Bazio tėvai, nors jie buvo katalikai ir visai neseniai palaidoję savo sūnų. Ir katalikų kunigas — tėvas Findlis taip pat buvo čia, kaip ir ponia Hoit, nors mieste visi ją smerkė už „antiamerikietišką“ šauktinių konsultavimą. Klebonas Viginas ir Barbė Vigin neatėjo; jie taip kovojo, kad pamaldos už Oveną būtų laikomos Kristaus bažnyčioje, ir, be abejo, jautėsi įsižeidę, kad buvo atstumti. Kapitonas Viginas, tas kvaištelėjęs ekspilotas, pareiškė, kad jam būtų buvusi didžiausia laimė surengti šaunias laidotuves didvyriui. Nacionalinė Naujojo Hampšyro gvardija sudarė smulkų laidotuvių planą; jie surengė Ovenui vadinamąją garbės sargybą. Kadaise Ovenas man sakė, kad jie daro tai už pinigus — gauna vienos darbo dienos atlygį. Karių nuostolių priežiūros tarnybos karininkas — Oveno asmens sargybinis — buvo jaunas išsigandęs vyresnysis leitenantas, kuris kariškai saliutavo kur kas dažniau, negu jam, ko gero, priklausė; tai buvo jo pirma kelionė pagal karių nuostolių tarnybos pareigybę. Vadinamasis artimųjų priežiūros karininkas buvo ne kas kitas, kaip mylimiausias Oveno Karo mokslų profesorius iš Naujojo Hampšyro universiteto; pulkininkas Aigeris pasitiko mane labai oficialiai prie dvivėrių durų.

— Spėju, kad mes apsirikome dėl jūsų mažojo draugo, — pasakė man pulkininkas Aigeris.

— Taip, sere, — atsakiau.

— Jis įrodė, kad puikiai tinka tarnauti sustiprintame dalinyje, — pasakė pulkininkas Aigeris.

— Taip, sere, — atsakiau. Pulkininkas uždėjo savo senatvinėmis dėmėmis išmargintą ranką man ant peties; paskui pasitraukė žingsnį į šoną nuo masyvių dvivėrių durų ir sustingo išsitempęs, lyg mesdamas iššūkį be galo susireikšminusio policijos viršininko Beno Paiko povyzai.

Garbės sargybiniai baltais getrais ir baltomis pirštinėmis žingsniavo per navą kaip vestuvininkų procesija, gražiai išsirikiavę abipus vėliava apdengto karsto su viršuje įsegtu Oveno medaliu, kuris skaisčiai sužibo, nušviestas saulės, įspindusios pro skylutę lango vitraže. Įprastinėje mūrinės bažnyčios prietemoje tas niekada čia neužklysdavęs spindulys, regis, buvo priviliotas auksinio Oveno medalio — tarsi pati šviesa būtų pradeginusi plyšį tamsiame vitraže; tarsi šviesa būtų ieškojusi Oveno Minio.

Griežto veido neūžauga kareivis, kurį pulkininkas Aigeris pristatė kaip seržantą, kažką šnipštelėjo garbės sargybiniui, stovinčiam „laisva“ poza, ir susirūpinęs žiūrėjo į pulkininką Aigerį ir vyresnįjį leitenantą, kuris atliko savo pirmąją palaikų palydėjimo užduotį. Pulkininkas Aigeris kažką sušnibždėjo vyresniajam leitenantui.