Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, pasakė Viešpats...“ — pradėjo mano tėvas. Jo balsas buvo pritvinkęs naujos jėgos bei pasitikėjimo, ir besimeldžiantieji tai išgirdo; parapijiečiai sukluso. Aš, žinoma, supratau, kas jį taip pakeitė. Jis atgavo savo prarastą tikėjimą — kalbėjo giliai tikėdamas kiekvienu savo ištartu žodžiu; todėl visai nemikčiojo.

Kai jis pakeldavo akis nuo Bendros maldos knygos ir imdavo gestikuliuoti rankomis, kaip plaukikas, besitreniruojantis plaukti brasu, jo dešinės rankos pirštai vis kliudydavo saulės spindulių pluoštą, sklindantį pro beisbolo kamuoliuko išdaužtą skylę vitraže; ir kadangi pastoriaus pirštai tolydžio užstodavo srūvančią šviesą, Oveno medalis mirgėjo.

— „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams...“ — skaitė mums pastorius Merilis. —“... Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų“, — šaukė pastorius, nebeturintis dvejonių — jo dvejonės dingo, išnyko visiems laikams! Jis beveik nesustodavo įkvėpti oro. —“...paguosti visų liūdinčiųjų“, — skelbė jis.

Tačiau pastoriui Meriliui to nepakako; matyt, jis jautė, kad vien tik Izaijas mūsų nepaguos. Mano tėvas nusprendė paguosti mus dar ir Raudomis: „Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško“. Ir jeigu tų žodžių nepakaktų mums nuraminti, pastorius Merilis skaitė Raudų knygą toliau: „Nes Viešpats neatmeta amžinai, nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės. Nes jis žmogaus tyčia nei plaka, nei liūdina“.

Išbalusios mano tėvo rankos pirštai nardė po šviesos pluoštą kaip žuvelės, ir Oveno medalis blykčiojo mums taip ritmiškai kaip švyturio žibintas. Galiausiai pastorius paragino mus atgailauti žinomos giesmės žodžiais: „Viešpats lydės tave išeinantį ir ateinantį, nuo šiol ir per amžius“.

Taip jis nuvedė mus į Naujojo Testamento pamoką, pradėdamas trumpa ištrauka iš Laiško romiečiams: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su busimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“. Tačiau Luisas Merilis negalėjo nurimti; kadangi mes taip ilgėjomės Oveno Minio, taip skausmingai ilgėjomės, pastorius Merilis nenurimo, kol neįtikino mūsų, kad Ovenas iškeliavo į geresnį pasaulį. Mano tėvas visa galva nėrė į Pirmą laišką korintiečiams.

„Bet dabar Kristus yra tikrai prikeltas iš numirusių...“ — patikino mus pastorius Merilis. — „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas“, — pasakė tėvas.

Senelė vis dar nepaleido mano amputuoto piršto ir netgi Simonas buvo apsiašarojęs; ir vis tiek pastorius Merilis negalėjo nurimti — jis mikliai perkėlė mus į Antrą laišką korintiečiams.

— „Jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“, — pasakė pastorius Merilis. — „Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“, — tarė jis. — „Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti.“

Tada jis pristatė mus giedoti kitą giesmę, o paskui liepė visiems atsistoti — ir mes tai padarėme, — o jis pradėjo skaityti mums evangeliją: „Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“, — tarė pastorius Merilis ir mes, gėdintieji, nuleidome galvas kaip avys. O kai mums buvo leista atsisėsti, pastorius Merilis pasakė: „O Dieve, kaip mums trūksta Oveno Minio!“ Paskui jis perskaitė mums tą vietą apie stebuklą iš Evangelijos pagal Morkų:

— „Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjusi Jėzų minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais? Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“. Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane! Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Jėzus jam atsakė: „Jei ką gali?! Tikinčiajam viskas galima!“ Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.

Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“.

Baigęs skaityti ištrauką, pastorius Merilis pakėlė galvą į mus ir rėkte išrėkė:

— „Tikiu. Padėk mano netikėjimui!“ Ovenas Minis padėjo mano „netikėjimui“, — pasakė tėvas. — Palyginti su Oveno Minio tikėjimu, manasis yra mėgėjiškas, — pasakė pastorius Merilis. — Ovenas ne tik buvo Jungtinių Valstijų kariuomenės didvyris, jis buvo mano didvyris, — tarė tėvas. — Jis buvo mūsų didvyris. Ir mums visada jo trūks, — pasakė pastorius Luisas Merilis.

— Jausdamas, kad Dievas egzistuoja, tuo pat metu jaučiu nežinąs, kokia prasmė, kad jis egzistuoja, ar netgi: kodėl tikėjimas Dievai — kurį aš turiu — kelia daugiau klausimų, negu duoda atsakymų. Todėl, kai mano tikėjimas tvirčiausias, mane ima kamuoti klausimai, kuriuos norėčiau pateikti Dievui — turiu galvoje klausimus su priekaištu, kaip antai: Kaip Jis Taip Gali, Kaip Jis Taip Galėjo, Kaip Tu Drįsti ir panašūs.

— Aš, pavyzdžiui, norėčiau paprašyti Dievo, kad grąžintų mums Oveną Minį, — pasakė pastorius Merilis; kai jis plačiai išskėtė rankas, dešinės jo rankos pirštai vėl sušokčiojo šviesos spindulių pluošte. — O, Dieve — grąžink jį, grąžink jį mums! — meldė pastorius. Susirinkusieji Herdo bažnyčioje nuščiuvo, laukdami, ką Dievas darys. Išgirdau, kaip nukrito ašara — tai buvo viena iš mano senelės ašarų, ir aš girdėjau, kaip ji paptelėjo ant Piligrimo giesmyno viršelio, kurį ji laikė pasidėjusi ant kelių. — Prašau, grąžink mums Oveną Minį, — pakartojo pastorius. Kai nieko neįvyko, mano tėvas pasakė: — O, Dieve, aš nesiliausiu Tavęs prašęs! — Tada jis dar kartą atsivertė Bendros maldos knygą; buvo neįprasta, kad kongregacionistas — ypač visuotinio tikėjimo bažnyčioje — taip skrupulingai įtrauktų į apeigas visas giesmes, tačiau buvau tikras, kad tėvas tai darė iš pagarbos Ovenui, kuris buvo episkopalistas.

Išeidamas iš sakyklos pastorius pasiėmė maldaknygę su savim; priėjęs prie vėliava uždengto karsto jis atsistojo taip arti Oveno medalio, kad šviesos pluoštas pro skylę vitraže sumirgėjo ant iškeltos maldaknygės.