Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— O ar tas žmogus darė jai įtaką ankstyvuoju periodu? — norėjo žinoti jis. Patikinau, kad Oveno įtaka Esterai viena ankstyviausių.

Na gerai, pažiūrėkime: kas dar? Neilgai trukus po Oveno laidotuvių pasimirė ponia Mini; aš apie tai užsiminiau. Taip pat čia aprašytas pavasaris, kai atvažiavau į Greivsendą į savo senelės laidotuves — jos vyko senojoje kongregacionistų bažnyčioje, kurią senelė lankė visą gyvenimą, ir pamaldas laikė ne pastorius Luisas Merilis, o kažkoks kitas jį pavaduojantis kunigas. Tą pavasarį žemė tebebuvo storai nuklota sniegu — senu, negyvėliškai pilku sniegu — ir aš, atkimšdamas dar po vieną alaus butelį sau ir Danui, netyčia žvilgtelėjęs pro langą pamačiau poną Minį! Pilkesnis už seną sniegą, žengdamas per atlydį kažkieno išmintomis ir vėl užšalusiomis pėdomis, jis pamažu artėjo prie namo. Pamaniau, kad man vaidenasi. Tylėdamas parodžiau į jį pirštu ir Danas pasakė:

— Tai vargšas senukas Minis.

Minio granito kompanija buvo žlugusi; kirtyklos metų metais stovėjo tuščios ir niekas jų nepirko. Ponas Minis įsitaisė dalį dienos dirbti skaitiklių tikrintoju elektros kompanijoje. Kartą per mėnesį jis pasirodąs rožyne, pasakė Danas; elektros skaitiklis buvo iš rožyno pusės.

Aš nenorėjau su juo kalbėtis; bet stebėjau jį pro langą. Sužinojęs, kad mirė ponia Mini — ir kaip ji mirė, — parašiau jam užuojautos laišką, bet jis man neatrašė; aš ir nesitikėjau, kad atrašys.

Ponia Mini užsidegė. Ji sėdėjo per daug arti židinio ir žiežirba, įkaitusi žarija, užkrito ant Amerikos vėliavos, kuria — kaip ponas Minis pasakė Danui — ji mėgdavo apsisiausti lyg šalių. Nors jos nudegimai nebuvo mirtini, ji numirė ligoninėje — nuo nenustatytų komplikacijų.

Pamatęs poną Minį, tikrinantį skaitiklio parodymus prie aštuoniasdešimtojo Frant gatvės namo, supratau, kad medalis nesudegė kartu su vėliava ugnyje. Ponas Minis buvo jį prisisegęs — jis visada jį nešioja, pasakė Danas. Segtuką po medaliu sauganti medžiaga — su raudonais ir baltais dryželiais ant mėlyno ševrono — buvo gerokai išblukusi, ir pats auksinis medalis jau nebe taip skaisčiai blizgėjo, kaip tą dieną, kai saulės spindulys atsimušė į jį Herdo bažnyčioje; tačiau pakelti ir išskleisti amerikietiškojo erelio sparnai buvo matyti taip pat aiškiai.

Kai pagalvoju apie Oveno Minio medalį už didvyriškumą, prisimenu Tomo Hardžio 1882 metų dienoraščio pradžią — Ovenas man ją rodė, tą mažą gabaliuką apie „gyvenimą pasaulyje, kuriame jokie lūkesčiai neišsipildo“. Aš prisimenu jį visada, kai pagalvoju apie poną Minį su Oveno medaliu, tikrinantį elektros skaitiklio parodymus.

Pažiūrėkime: daugiau nieko ir nėra — nieko daugiau, ką galima būtų pridurti. Tik šitas: kad aš metų metus stengiausi negalvoti apie tai, kaip Ovenas mirė, — o kai kartą prisiverčiau prisiminti smulkmenas, jau niekada nebegalėjau užmiršti, kaip jis mirė. Aš pasmerktas tai prisiminti.

Aš niekada nemėgdavau dalyvauti Liepos ketvirtosios šventimuose, kurie vykdavo Greivsende; tačiau tradiciškai miestas buvo toks patriotiškas, kad nieku gyvai nepraleisdavo Nepriklausomybės dienos nepažymėtos. Miesto centre prie orkestro pakylos prasidėdavo eitynės ir eisena žygiuodavo kone per visą Frant gatvę, maždaug per vidurį orkestrui pasiekiant aukščiausią trenksmo laipsnį, skalijant didžiausiam skaičiui šunų, ir didžiausiam skaičiui vaikėzų su dviračiais sekant iš paskos — kaip tik prie aštuoniasdešimtojo Frant gatvės namo, kur mano senelė paprastai stebėdavo triukšmą nuo savo durų slenksčio; kiekvieną Liepos ketvirtąją senelę kankindavo prieštaringi jausmai; ji turėjo gana patriotizmo stovėti ant laiptelių ir mojuoti mažyte Amerikos vėliavėle — tiesa, ji buvo ne didesnė už jos rankos delną, — bet tuo pat metu ji raukydavosi nuo visos tos erzelynės; dažnai apibardavo vaikus, kurie važiuodavo per jos pievą, ir rėkdavo ant šunų, kad liautųsi kaip kvailiai loję.

Aš irgi dažnai stebėdavau žygiuojantį pro šalį paradą; bet kai mirė motina, mudu su Ovenu Miniu niekada nebevažiuodavome dviračiais paskui eiseną, nes eisenos tikslas buvo kapinės Lindeno gatvės gale. Iš Frant gatvės mes girdėdavome saliutus mirusiems didvyriams; taip jau buvo įprasta Greivsende, kad Atminimo dienos ir Veteranų dienos, ir Nepriklausomybės dienos paradai baigdavosi šūviais virš kapų, kurie visą likusį metų laiką mėgaudavosi išskirtine ramybe.

Taip buvo ir 1968-ųjų Liepos ketvirtąją — tik tiek, kad Ovenas Minis buvo Arizonoje ir greičiausiai stebėjo paradą arba pats dalyvavo Fort Huačukoje; aš nežinojau, ką Ovenas daro. Aš su Danu ir senele papusryčiavome vėlai ir išsinešėme kavą ant laiptelių prie lauko durų laukti parado; sprendžiant iš vis stiprėjančio garso, eisena ėjo pro pagrindinius akademijos rūmus — vis labiau įsitriukšmaudama ir pritraukdama vis daugiau dviratininkų ir šunų. Mudu su Danu susėdome ant akmeninio slenksčio, bet senelė nusprendė pastovėti; sėdėti ant slenksčio Harietės amžiaus ir padėties moteriai nederėjo.

Jeigu aš tuo metu ką nors galvojau — jeigu aš apskritai galvojau, — tai nebent apie tai, kad mano gyvenimas pasidarė tarsi koks sėdėjimas ant slenksčio; aš nesiruošiau dirbti rudenį. Turėdamas rankoje magistranto diplomą aš užsirašiau į doktorantūros programą Masačusetso universitete; nelabai žinojau, ką noriu studijuoti, netgi nežinojau, ar noriu nuomotis kambarį Amherste, bet buvau priimtas į stacionarą. Aš niekada apie tai rimtai negalvojau. Tam, kad galėčiau imti visą mokymo krūvį, šiemet dirbti neplanavau. Savaime suprantama, senelė sumokėdavo už mano mokslus ir tai dar labiau prisidėjo prie to, kad aš jaučiausi kaip koks sėdėtojas ant slenksčio. Aš nieko neveikiau. Man nieko nereikėjo veikti.

Esteros padėtis buvo panaši. Liepos ketvirtosios vakarą mudu sėdėjome ant Sveisi alėjos kelkraščio žolės ir žiūrėjome fejerverkus virš Skvamskoto upės — Greivsendas turėjo Miesto fejerverkų valdybą, ir kiekvieną Liepos ketvirtąją jos nariai, kurie išmanė apie raketas ir sprogmenis, rengdavo fejerverkus akademijos valčių prieplaukos dokuose. Miestelėnai susėsdavo palei visą Sveisi alėją ant upės kranto ir žiūrėdavo, kaip ore sproginėja fejerverkai, švysčioja raketos ir šnypšdamos krinta į drumstą upės vandenį. Vėliau pasigirdo vienas kitas protestas dėl ekologijos; kažkas pareiškė, kad fejerverkai trikdo paukščius, perinčius užliejamose pievose kitoje Sveisi alėjos pusėje. Tačiau diskusijoje tarp garnių ir patriotų, garniai paprastai pralaimi; sprogimai tęsėsi pagal planą — visas dangus būdavo nušviestas pasakiškų šviesų, ir sprogimai teikė džiaugsmą visiems.

Kartas nuo karto balta šviesa, tarsi koks naujai išrastas skystis, užliedavo tamsų Skvamskoto paviršių, taip skaisčiai nuo jo atsispindėdama, kad aptemusios miesto krautuvės ir kontoros, ir didžiulis pastatas, kuriame buvo dvokiantis tekstilės fabrikas, staiga iškildavo iš tamsos — kaip koks sprogimų sukurtas miestas. Daugybė tuščių fabriko langų atmušdavo šviesą — pastatas buvo toks milžiniškas ir tuščias, kad atrodė, jog jis kuo ramiausiai veikia be jokių žmonių.

— Jeigu Ovenas manęs neves, aš už nieko daugiau netekėsiu, — pasakė man Estera tarp sprogimų ir šviesos blyksnių. — Jeigu ne nuo jo, daugiau nuo nieko nenoriu turėti vaikų.

Vienas iš pirotechnikos ekspertų buvo ne kas kitas, kaip senasis sprogdintojas ponas Minis. Virš juodos upės tarsi sprogo žvaigždė.

— Šita atrodo kaip ištryškusi sperma, — niūriai pasakė Estera. Aš nebuvau toks didelis spermos specialistas, kad užginčyčiau Esteros palyginimą. Fejerverko lyginimas su „sperma“ man atrodė visiškai netinkamas ir nenatūralūs — bet ką aš žinau?