Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Vadinasi, tas asilas keliauja todėl, kad neturi savo bažnyčios! — pareiškė majoras Rolsas; jis kaltino laidojimo namų šeimininką ir dvasininką dažnai bendradarbiaujant „dėl pinigų“.

— Bažnyčioje tas irgi kainuoja pinigus: kai numiršti, už apeigas reikia mokėti, — nenusileido laidojimo namų šeimininkas.

— MAJORUI TIESIOG NUSIBODO KLAUSYTIS TO BAPTISTO, — paaiškino man Ovenas.

Kai sugrįžome į mašiną, Rolsas pasakė:

— Aš netikiu, kad kas nors iš šitos šeimos būtų įkėlęs koją į bažnyčią — nors vieną kartelį! Tas sušiktas direktorius — aš žinau, jisai padarė iš namiškių baptistus. Pasakė, kad jie turi būti „vienokie ar kitokie“, ir tada pasiūlė būti baptistais. Tą direktorių ir jo kunigą velnias pragare suporavo!

— KATALIKAI TUOS DALYKUS ATLIEKA GERAUSIAI, — pasakė Ovenas Minis.

— Velniop tuos katalikus! — atsiliepė majoras Rolsas.

— NE, JIE IŠ TIESU TOKIUS DALYKUS ATLIEKA GERIAUSIAI — DERAMAI IŠKILMINGAI, SU TAM TIKRAIS RITUALAIS IR ATITINKAMU TEMPU, — pasakė Ovenas.

Aš buvau nustebęs, kad Ovenas giria katalikus; bet jis kalbėjo visai rimtai. Netgi majorui Rolsui nekilo ūpas su juo ginčytis.

— Aš žinau tik tiek, kad niekas tokių dalykų neatlieka gerai, — pasakė jis.

— AŠ NESAKAU, KAD KAS NORS ATLIEKA TAI „GERAI“, SERE — AŠ TIK SAKAU, KAD KATALIKAI „GERIAU“; JIE TAI DARO GERIAUSIAI, — pasakė Ovenas Minis.

Paklausiau Oveno, kas per skystis sunkėsi iš viršilos burnos.

— Tai fenolis, — paaiškino majoras Rolsas.

— KITAIP DAR VADINAMA KARBOLIO RŪGŠTIS, — pasakė Ovenas.

— Aš vadinu fenoliu, — pasakė Rolsas.

Tada aš paklausiau jų, kaip viršila žuvo.

— Tas neraliuotas galvijas, — pasakė majoras Rolsas, — pylėsi į malūnsparnį degalus ir kažką, atgrubnagis, padarė ne taip.

— PAKANKA PADIDINTI OKTANINĮ BENZINO SKAIČIIĮ, — paaiškino Ovenas.

— Negaliu sulaukti, kada galėsiu jums parodyti tą, atsiprašant, „budynių iškylą“, — pasakė majoras Rolsas. Greičiausiai tenai dabar jis mus ir vežė — į „budynių iškylą“, kur jau trečia diena tęsėsi linksmybės. Majoras Rolsas spustelėjo signalą automobiliui, kuris greičiausiai norėjo įsukti į juostą, kuria mes važiavome; tai tik aš maniau, kad automobilis laukia, kol mes pravažiuosime.

— Jūs tik pažiūrėkit į tą šūdausį! — šūktelėjo Rolsas. Ir mes nudūmėme per naktinį Finiksą tolyn.

Ovenas Minis patapšnojo mano ranką.

— NESIJAUDINK, — pasakė jis. — MUMS REIKIA TIK PASIRODYTI BUDYNĖSE — NEBŪTINA TENAI PASILIKTI ILGAM.

— Jūs negalėsite nuo to vaizdo atsiplėšti, — susijaudinęs pasakė majoras. — Aš jums sakau, tie žmonės pasirengę vienas kitą nudobti — masinis žudikas turėtų iš ko pasisemti idėjų!

Majoras Rolsas viską perdėjo. „Taboras“, kaip jis pavadino šeimą, gyveno visai ne treilerių stovėjimo aikštelėje (kaip jis sakė), bet vieno aukšto tipiniame name su žalsvai melsvo aliuminio apkala; jeigu ne ta iššaukianti melsvai žalsva spalva, namas niekuo nesiskyrė nuo kitų namų, kurie, aš manau, yra iki šiol vadinami nedideles pajamas turinčiųjų gyvenamaisiais būstais. Aplinkui buvo apstu išardytų automobilių — prie kelkraščių ir įvažiavimuose stovėjo kur kas daugiau automobilių, užkeltų ant šlakbetonio blokų nuimtais ratais arba ištrauktu iš po dangčio varikliu, negu sveikų ir važiuojančių. O kadangi beveik visi namai buvo pastatyti iš pigių, neizoliuotų medžiagų — ir gyventojai negalėjo sau leisti arba nesivargino įsirengti oro kondicionierių, — tai visi jie — netgi vakare — užsiiminėjo lauke visokiausia veikla, kokia paprastai užsiimama namuose. Išvilkti į kiemą stovėjo televizoriai, visur pristatyta sudedamų kortų stalelių ir sulankstomų kėdžių kaip kokioje apšiurusioje kavinėje prie gatvės, o atviros ugniavietės mėsai kepti ant rėmo ir aprūkę riebaluoti anglių kepintuvai atvykusiam darė įspūdį, tarsi ši Finikso miesto dalis būtų nukentėjusi nuo lėktuvų antskrydžio, po kurio užsidegė žemė, o visi gyventojai turėjo gelbėtis bėgdami iš namų, pasiėmę su savimi brangiausius daiktus, kokius tik galėjo panešti. Kai kur hamakuose drybsojo senukai.

Tinklinės durys girgždėdavo kiaurą naktį, be atvangos niovėsi ir krušosi katės, gaili šunų balsų kakofonija aidėjo visur, kur tik sklido kepamos mėsos kvapas, ir retsykiais naktį nušviečiantis žaibas išryškindavo painų virš žemų namelių iškilusį televizijos antenų labirintą — tarsi milžinišką voro giganto voratinklį virš nieko neįtariančių žmonių būstų.

— Aš jums sakau, nuo žmogžudysčių juos sulaiko tik tai, kad čia to nepadarysi be liudininkų, — pasakė majoras Rolsas.

Galinis viršilos namų kiemelis buvo visas užstatytas palapinėmis vaikams. Tenai stovėjo du ant šlakbetonio blokų užkelti automobiliai ir, „budynių iškylai“ užsitęsus, kai kurie mažesnieji vaikai nakvojo juose. Ant šlakbetonio blokų taip pat stovėjo didžiulė valtis — raudona kaip gaisrinė motorinė valtis su žvilgančiais chromuotais turėklais aplink atsikišusį priekį. Valtyje, pasirodo, buvo patogiau miegoti negu melsvai žalsvame namelyje, tad pro visas jos angas buvo išlindusios į lauką vaikų ir suaugusiųjų galvos.

Vienas iš dviejų vienodų variklių buvo išimtas iš valties galo ir pritvirtintas prie didelio geležinio kubilo su vandeniu; kubile variklis be perstojo dirbo smarkiai ūždamas — mažiausiai pustuzinis suaugusių vyrų buvo apstoję jį stebėdami išsiliejusį benziną ir tepalą ir galingus propelerius, be atvangos plakančius teliūskuojantį kubile vandenį. Vyrai stovėjo, kupini tokios pagarbos eksponuojamai variklio jėgai, jog majoras Rolsas, Ovenas ir aš jau laukėme, kad kubilas pakils į orą — ar bent jau ims ir nuvažiuos.

Pailginto laido stebuklas leido pastatyti televizorių idealioje vietoje — tiesiai ant sausos parudavusios žolės. Būrelis vyrų žiūrėjo, be abejo, krepšinio rungtynes. O kur buvo moterys? Susimetusios grupelėmis pagal amžių, pagal šeimyninę padėtį, nėštumo laiką, dauguma moterų buvo troškiame įkaitusiame kaip orkaitė name, ištežusios nuo karščio kaip tos andai šviežios daržovės, kurių buvo pridrėbti skirtingo didumo dubenys su šalia stovinčiais padažais, pasiekusiais trečią savo buvimo dvokiame ore ekspozicijos dieną.

Kriauklė name buvo pilna ledų, tarp kurių veltui būtum ieškojęs butelio šalto alaus. Motina su aukšta lipnia raudonų plaukų kupeta ant galvos stovėjo atsirėmusi į šaldytuvą, kurį ji, regis, saugojo nuo kitų, iš išsiblaškymo kratydama cigaretės pelenus ne į peleninę, bet lėkštelę su riešutais, gudriai sumaišytais su grūdų dribsniais.

— Ateina velnio kariuomenė! — pasakė ji pamačiusi mus. Ji gurkšnojo kažką, iš kvapo panašų į burboną, iš aukštos taurės, kurioje buvo išgraviruotas kažkoks sunkiai suvokiamas paukštis — fazanas, jerubė ar kurapka.

Nebūtina buvo manęs pristatinėti, nors — keletą kartų — Ovenas ir majoras Rolsas mėgino tai padaryti. Vis tiek čia ne visi vieni kitus pažinojo; sunku buvo atskirti šeimos narius nuo kaimynų, o tokie specifiniai klausimai, kieno ir kelintos santuokos — buvusios ar esamos — yra kuris nors vaikas, niekam net nekilo. Giminaičiai iš Jumos ir Modesto — neminint to nemalonaus fakto, kad jų vaikai, o gal ir jie patys, miegojo palapinėse ir išardytuose automobiliuose — tiesiog natūraliai čia pritapo.

Tėvas, kuris užvažiavo savo posūniui per veidą oro uoste, buvo negyvai prisilupęs ir be sąmonės gulėjo miegamajame atviromis durimis; jis drybsojo ne ant lovos, bet ant grindų palei lovą, ant kurios įsitaisę keturi ar penki mažyliai buvo prilipę prie kito televizoriaus ir žiūrėjo kriminalinę dramą, kuri tikrai neturėjo jų kuo nustebinti.