Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Tai golfo ir teniso miestas.

— NESVARBU, — tarė Ovenas. — ESU TIKRAS, KAD MUMS JAU PAKAKS TU KVAILU ŠUOLIU SU KAMUOLIU IŠ VIRŠAUS.

Mudu mėginome pasivaikščioti, bet aš pareiškiau, kad karštis mus pribaigs.

Mes valgėme gausius priešpiečius vidaus kiemelyje prie baseino, tarp patiekalų įlįsdami į vandenį, o kai baigėme valgyti, gėrėme alų ir gaivinomės baseine. Mes ten karaliavome beveik vieni; padavėjai ir bufetininkas keistai žiūrėjo į mus — gal manė, kad mes trenkti arba iš kitos planetos.

— KUR DINGO VISI ŽMONĖS? — paklausė Ovenas bufetininko.

— Tokiu metų laiku pas mus nebūna daug lankytojų, — atsakė bufetininkas. — Kokio pobūdžio jūsų darbas? — paklausė jis Oveno.

— AŠ UŽSIIMU MIRTIMI, — atsakė Ovenas Minis. Paskui mes sėdėjome baseine ir juokėmės iš to, kad mirties biznis nėra sezoninis.

Popietei įpusėjus Ovenas ėmė žaisti savo žaidimą „Ar prisimeni“.

— AR PRISIMENI, KADA PIRMĄ KARTĄ SUTIKAI PONĄ FISĄ? — paklausė Ovenas manęs.

Pasakiau, kad negaliu prisiminti — man atrodė, kad ponas Fišas visada buvo tenai.

— SUPRANTU, — pasakė Ovenas. — O AR PRISIMENI, KAIP BUVO APSIVILKUSI TAVO MAMA, KAI MES UŽKASĖM SAGAMORĄ?

Aš negalėjau prisiminti.

— JI BUVO SU JUODU MEGZTUKU PAILGA IŠKIRPTE IR ŽALIOMIS PLAČIOMIS FLANELINĖMIS KELNĖMIS — O GAL ILGU ŽALIU SIJONU, — pasakė jis.

— Man atrodo, kad ji neturėjo ilgo žalio sijono, — pasakiau.

— TURBŪT KAD TAIÇ — tarė jis. — AR PRISIMENI SENĄ DANO SPORTINĮ ŠVARKĄ, KURIS ATRODĖ KAIP IŠ MORKU?

— Jis buvo tokios pat spalvos kaip jo plaukai! — pasakiau.

— TAIP TAS! — pritarė Ovenas Minis.

— Ar prisimeni Merės Betės Berd karvių kostiumus? — paklausiau jo.

— JOS PAKEITĖ KARVELIUS, — pasakė jis. — AR PRISIMENI TUOS ABSURDIŠKUS KARVELIUS!

— Ar prisimeni, kaip Barbė Vigin sukėlė tau erekciją? — paklausiau.

— AŠ PRISIMENU, KAIP DŽERMENA SUKĖLĖ TAU EREKCIJĄ! — atsikirto jis.

— Ar prisimeni savo pirmąją erekciją? — paklausiau aš. Mes abu nutilome. Aš maniau, kad Estera sukėlė man pirmąją erekciją, bet nenorėjau Ovenui to sakyti; ir aš maniau, kad Ovenui pirmą kartą erekciją sukėlė mano motina, ir, matyt, dėl to jis nieko neatsakė.

Pagaliau jis pasakė:

— ČIA TAS PATS KAIP TAU SU PONU FIŠU — MAN ATRODO, KAD MAN VISĄ LAIKĄ BUVO EREKCIJA.

— Ar tu prisimeni Amandą Dauling? — paklausiau aš.

— MANE JAU KREČIA ŠIURPAS, — atsakė jis. — ARTU PRISIMENI ŽAIDIMĄ SU ŠARVUOČIU?

— Žinoma, — atsakiau. — Ar prisimeni, kaip Morinė Erli prisiusiojo į kelnes?

— DU KARTUS! — patikslino jis. — AR PRISIMENI, KAIP TAVO SENELĖ KAUKĖ KAIP ŠMĖKLA?

— Niekada gyvenime to neužmiršiu, — atsakiau. — Ar prisimeni, kaip atsirišai virvę kirtykloje — kaip pasislėpei, kai mes plaukiojome ežere?

— JŪS LEIDOT MAN SKĘSTI — JŪS LEIDOTE MAN NUMIRTI, — pasakė jis.

Mes pietavome prie baseino; jau gerokai po vidurnakčio vis dar gėrėme alų baseine, kol bufetininkas įspėjo, kad daugiau nebeturi teisės mūsų aptarnauti.

— Jūs neturėtumėte gerti būdami baseine, — pasakė jis. — Galite paskęsti. O aš turiu važiuoti namo, — užbaigė.

— VISUR KAIP KARIUOMENĖJE, — tarė Ovenas, — TAISYKLĖS, TAISYKLĖS, TAISYKLĖS.

Taigi mes nusinešėme šešias pakuotes alaus ir kibirėlį ledų į savo kambarį. Mes žiūrėjome naktinę programą, o paskui programą „Po vidurnakčio“, vardindami visus filmus, kuriuos esame matę. Buvau toks girtas, kad neatsimenu, kokius filmus tą naktį matėme Finikse. Ovenas Minis iš girtumo užmigo vonioje; jis įsilipo į vonią, sakydamas, kad pasiilgo baseino. Bet tada jis nebegalėjo žiūrėti filmo — iš vonios tai buvo neįmanoma — ir jis privertė mane pasakoti, ką aš matau ekrane.

— Dabar jinai bučiuoja jo nuotrauką! — šaukiau jam.

— KURI BUČIUOJA JO NUOTRAUKĄ? BLONDINĖ? — klausė jis. — KOKIĄ NUOTRAUKĄ?

Aš pasakojau jam filmą, kol išgirdau knarkimą. Tada išleidau vandenį iš vonios ir iškėliau jį lauk — jis buvo toks lengvas, nebuvo ką kelti. Nušluosčiau jį rankšluosčiu; jis neatsibudo. Tik murmėjo apspangęs per miegus.

— AŠ ŽINAU, KAD TU ČIA NE ŠIAIP SAU, — pasakė jis.

Kai paguldžiau jį į lovą, jis staiga atsimerkė ir sako:

— O DIEVE, KODĖL MANO BALSAS NEPASIKEITĖ, KAM TU DAVEI MAN TOKĮ BALSĄ? TAM TURI BŪTI KAŽKOKS TIKSLAS. — Paskui jis užsimerkė ir pasakė: — VATAHANTOVETAS.

Kai aš pats atsiguliau ir išjungiau šviesą, palinkėjau jam labos nakties.

— Labanaktis, — atsakė Ovenas.

— NEBIJOK, NIEKO BLOGO TAU NEATSITIKS, — pasakė Ovenas Minis. — TAVO TĖVAS NE TOKS JAU BLOGAS VYRUKAS, — pasakė jis.

Pabudęs rytą, jaučiau siaubingas pagirias. Ovenas jau buvo atsikėlęs — rašė dienoraštį. Tai buvo jo paskutinis įrašas — būtent tada jis parašė: „ŠIANDIEN YRA TA DIENA!.. AŠ ESU PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS, PASAKĖ VIEŠPATS; TAS, KAS TIKI MANE, NORS BUS MIRĘS, GYVENS; TAS, KAS GYVAS IR TIKI MANE, NIEKADA NEMIRS“.

Tai buvo pirmadienis, 1968-ųjų liepos 8-toji — data, kurią jis išvydo ant Skrudžo kapo.

Majoras Rolsas atvažiavo mūsų paimti į motelį ir nuvežė į oro uostą — vadinamąjį Skai Harborą. Rolsas buvo visai nepanašus į save — beveik nieko nešnekėjo, tik kažką sumurmėjo turėjęs „nekokią“ meilės naktį, — bet Ovenas buvo man sakęs, kad majoras — nuotaikos žmogus.

— JIS NEBLOGAS VYRUKAS — TIK „MIKAS“ JO NELABAI KLAUSO, — pasakė Ovenas apie Rolsą. — JIS SENAMADIŠKAS, „SENAS GVARDIETIS“, MĖGSTA APSIMESTI, KAD NETURI IŠSILAVINIMO, BET TIKTĄ IR VEIKIA, KAD SKAITO, NET Į KINUS NEVAIKŠTO. IR NIEKADA NEKALBA APIE VIETNAMĄ- NEBENT UŽVEMIA KĄ NORS PANAŠAUS Į TAI, KAD KARIUOMENĖ NEPARUOŠUSI JO ŽUDYTI MOTERU IR VAIKU AR BŪTI JU NUŽUDYTAM. NEŽINIA KODĖL, BET PER DVIDEŠIMT METU KARIUOMENĖJE JIS NETAPO PAPULKININKIU. TARNYBOS LAIKAS JAU BAIGIASI, IR JIS IŠGYVENA, KAD YRA TIKTAI MAJORAS. JAM DAR NĖRA NĖ KETURIASDEŠIMTIES, O JIS JAU TUOJ TURĖS EITI Į PENSIJĄ.

Majoras Rolsas buvo nepatenkintas, kad mes taip anksti važiuojame į oro uostą; mano skrydis į Bostoną bus tik už kokių dviejų valandų. Ovenas neužsakė jokio specialaus reiso į Taksoną — matyt, iš Finikso į Taksoną buvo daug lėktuvų reisų, ir Ovenas ketino palaukti, kol aš išskrisiu; tada jis sės į lėktuvą, kuris tuo metu skris.

— Yra geresnių vietų pasivaikščiojimams negu šitas klaikus oro uostas, — burbėjo majoras Rolsas.

— GALITE SU MUMIS NEVAIKŠČIOTI, SERE, — pasakė jam Ovenas.

Bet Rolsas nenorėjo būti vienas; jis nenorėjo kalbėtis, bet jam reikėjo draugijos — arba jis tiesiog pats nežinojo, ko nori. Jis užsuko į žaidimo automatų salę ir privertė keletą jaunų naujokų pažaisti su juo kinišką biliardą. Kai jie sužinojo, kad jis buvo Vietname, ėmė zirzti, kad ką nors papasakotų; jis jiems pasakė tik tiek: „Tai šūdinas karas ir jūs esate šūdžiai, jeigu norite jame dalyvauti“.

Majoras Rolsas parodė naujokams Oveną.

— Jeigu norite į Vietnamą, eikite kalbėtis su juo — su tuo mažyliu leitenantu. Dar vienas šūdžius, kuris nori į Vietnamą.

Dauguma naujokų vyko į Fort Huačuką; jų plaukai buvo taip trumpai nukirpti, kad buvo matyti skustuvo įpjovimai — didžioji dalis jaunuolių, nukreiptų į Fort Huačuką, greičiausiai netrukus turės vykti į Vietnamą.

— Jie atrodo kaip kūdikiai, — pasakiau Ovenui.

— KŪDIKIAI KARIAUJA, — pasakė Ovenas Minis. Naujokams jis pasakė, kad, jo manymu, Fort Huačukoje jiems patiks. — TENAI VISĄ LAIKĄ ŠVIEČIA SAULĖ, — pasakė jis jiems. — BET NĖRA TAIP KARŠTA KAIP ČIA. — Jis vis dirsčiojo į laikrodį.