Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Kas atsitiko? — paklausiau.

— ATSISTOK PRIE MANĘS, — paliepė jis. Kai buvau beeinąs, plačiai atsilapojo durys ir ant slenksčio išdygo Dikas Džarvitsas — beveik toks pat aukštas ir plonas, kaip tas aukštas ir siauras kambarys; jis laikė kinų komunistų granatą — atsargiai laikė, abiem rankomis.

— SVEIKAS, DIKAI, — pasakė jam Ovenas Minis.

— Tu, neūžauga! — metė Dikas. Vienas iš vaikų ėmė klykti; aš manau, kad jie visi buvo matę kareivių džiunglių uniformą — manau, kad berniukas, kuris klykė, buvo matęs ir kiniškų granatų. Dar du ar trys pradėjo verkti.

— DOONG SA, — pasakė jiems Ovenas. — NEBIJOKIT, — pasakė jis vaikams. — DOONG SA, DOONG SA, — kartojo jis. Vaikai pakluso, bet ne vien todėl, kad jis kalbėjo jų kalba, bet kad jo balsas buvo toks pat kaip ir jų. Štai kodėl jie patikėjo juo ir aprimo. — DOONG SA, — pasakė jis, ir jie nustojo verkę.

— Labai gera vieta tau nudvėsti, — pasakė Dikas. — Su visais tais siauraakiais benkartais — tais mažais išsigimėliais! — pareiškė Dikas.

— N A M SOON! — pasakė Ovenas vaikams. — N A M SOON! Gulkitės! — liepė jiems Ovenas. — N A M SOON! NAM SOON! — Visi vaikai sukrito ant grindų — užsidengė ausis ir užsimerkė.

— DABAR AŠ ŽINAU, KODĖL MANO BALSAS NEPASIKEITĖ, — tarė man Ovenas. — SUPRANTI, KODĖL? — paklausė jis manęs.

— Taip, — atsakiau.

— MES TURĖSIME TIK KETURIAS SEKUNDES, — pasakė man Ovenas. — TU NIEKADA NEBEVAŽIUOSI Į VIETNAMĄ, DIKAI, — pasakė Ovenas tam klaikiam ilgšiui, kuris ištraukė žiedą ir sukiniu sviedė butelio formos granatą tiesiai į mane.

— Pajudink smegeninę, pone supistas žvalgybininke, — pasakė Dikas.

Aš pagavau granatą, nors tai nebuvo taip lengva, kaip pagauti kamuolį — man pasisekė. Žvilgtelėjau į Oveną, kuris jau žengė manęs link.

— PASIRUOŠĘS? — paklausė jis; aš mečiau jam kinų granatą ir išskėčiau rankas jo priimti; paskui pametėjau jį į viršų — taip pat lengvai kaip ir visada.

Šiaip ar taip, aš juk visą gyvenimą kilnojau Oveną Minį.

Vienuolei, laukusiai vaikų už „Laikino vyrų tualeto“ durų, Dikas nepatiko; ji nubėgo pakviesti kitų kareivių. Bėgantį iš tualeto Diką sučiupo majoras Rolsas.

— Ką pridirbai, šlykštale? — suriko majoras.

Dikas išsitraukė durklą. Majoras Rolsas ištraukė Diko mačetę ir vienu smūgiu perlaužė jam kaklą — bukąja ašmenų puse. Jaučiau, kad kažkas daugiau negu vien pyktis šmėstelėjo keistai žaliose kaip ežero vanduo majoro akyse; galbūt tai buvo tik kontaktinių linzių efektas, bet Rolsas juk ne šiaip sau buvo paskirtas kariauti į Korėją. Gal majoras neketino užmušti nelaimingo penkiolikmečio, tačiau juo labiau nenorėjo pats būti užmuštas tokio snargliaus, kurio — kaip Rolsas sakė Ovenui — „nebeįmanoma (bent jau šioje žemėje) išgelbėti“.

Kai Ovenas Minis paklausė: „PASIRUOŠĘS?“ — supratau, kad mums liko gyventi dvi sekundės. Bet jis taip aukštai pakilo į orą — kai aš jį pametėjau, jis pakilo netgi aukščiau negu visada; kito bandymo nebebus. Pašoko į viršų nė neatsisukdamas į mane ir, užuot padėjęs ir palikęs granatą ant palangės, abiem rankom įsitvėrė atbrailos spausdamas granatą prie palangės, saugiai užtvėręs ją delnais ir dilbiais. Jis norėjo būti tikras, kad granata nenuriedės nuo palangės ir nenukris atgal į kambarį. Jis tik vos pasuko galvą, kuri — dėkui Dievui — visa buvo po palange. Jis kabėjo tenai mažiau kaip sekundę.

Tada granata sprogo. Pasigirdo sukrečiantis trenksmas — tarsi čia pat būtų trenkęs žaibas. Didžiuliu greičiu pasipylė skeveldros — paprastai jos pasiskirsto tolygiai aplinkui (kaip man vėliau paaiškino majoras Rolsas), bet cementinė palangė užstojo skeveldras nuo manęs ir vaikų. Ant mūsų užgriuvo tiktai nuo lubų atšokusios nuolaužos — kruša aštrių nuolaužų, kurios zvimbė tarsi pneumatinio šautuvo kulkos po visą kambarį, o atskilusio cemento, čerpių, tinko gabalai krito mums ant galvų. Langas buvo išneštas lauk, ir staiga pasklido aitrus degėsių tvaikas. Majoras Rolsas, kuris buvo ką tik užmušęs Diką, atlapojo duris ir įspraudė šluotkotį tarp vyrių — kad durys neužsidarytų. Mums trūko oro. Vaikai laikė užsispaudę ausis ir verkė; kai kuriems iš ausų bėgo kraujas. Kain tik tada aš pastebėjau, kad ir man iš ausų bėga kraujas ir kad aš nieko negirdžiu. Iš vaikų veidų mačiau, kad jie verkia, ir iš majoro Rolso išraiškos supratau, kad jis liepia man kažką daryti.

Ką aš turiu daryti? — galvojau, įsiklausydamas į skausmą ausyse. Paskui pamačiau tarp vaikų krutančias vienuoles — visi vaikai, ačiū Dievui, taip pat krutėjo; jie ne tik krutėjo — jie graibstė vienas kitą, tampė vienuoles už abitų ir rodė pirštais į išsprogdintas karsto formos kambario lubas ir rūkstančią juodą skylę virš palangės.

Majoras Rolsas purtė mane už pečių; mėginau skaityti jam iš lūpų, nes vis dar jo negirdėjau.

Vaikai dairėsi aplink; jie rodė aukštyn, žemyn, aplinkui. Aš ėmiau žiūrėti, kur ir jie. Vienuolės taip pat sužiuro. Tada man ausis atleido; aš išgirdau kažkokį pokštelėjimą ar trakštelėjimą, tarsi mano ausyse būtų pavėluotai nuaidėjęs sprogimo aidas, o paskui pasigirdo vaikiškų balsų veblenimas ir aš išgirdau, kaip klykia mane purtydamas majoras.

— Kur jis? Kur Ovenas? — klykė majoras Rolsas.

Aš pakėliau akis ir pasižiūrėjau į juodą skylę, kur paskutinį kartą mačiau jį kabant. Vienas iš vaikų spoksojo į milžinišką kriauklę; viena iš vienuolių taip pat žiūrėjo tenai — ji persižegnojo ir mudu su majoru Rolsu šokome jai padėti. Bet jai nereikėjo pagalbos. Ovenas buvo toks lengvas, kad net vienuolė jį pakėlė. Ji išėmė jį iš kriauklės, kaip būtų išėmusi kurį nors iš savo vaikų, o toliau nebežinojo, ką su juo daryti. Kita vienuolė atsiklaupė tarp sprogimo nuolaužų; atsisėdusi ant blauzdų išlygino abitą sau ant šlaunų, o kita vienuolė, kuri laikė Oveną ant rankų, padėjo jo galvą ant grindų įsitaisiusiai seseriai ant kelių. Trečioji ir ketvirtoji vienuolės ramino vaikus ir ragino pasitraukti nuo Oveno, bet vaikai apspito jį ir visi verkė.

— DOONG SA — NEBIJOKIT, — pasakė jis jiems, ir jie nustojo verkti. Tarpduryje stovėjo našlaičių mergaičių būrelis.

Majoras Rolsas nusirišo kaklaraištį ir pamėgino padaryti turniketą — virš vienos Oveno rankos alkūnės. Aš nurišau Oveno kaklaraištį ir pamėginau padaryti tokį patį turniketą kitai jo rankai. Ovenas nebeturėjo abiejų rankų — jos buvo nuplėštos iki alkūnių, gal trys ketvirtadaliai rankos; bet jis dar taip labai nekraujavo — kol kas. Vėliau daktaras man sakė, kad jo rankų arterijos buvo spazmuotos; jis kraujavo, bet ne taip, kaip galima būtų tikėtis po tokios žiaurios amputacijos. Oda, kuri kabėjo nuo likusių strampų, buvo permatoma ir švelni kaip voratinklis — tokia graži ir įmantraus rašto kaip senoviniai nėriniai. Daugiau jis niekur nebuvo sužalotas.

Rankos pradėjo kraujuoti labiau; kuo stipriau mudu su majoru veržėme, tuo smarkiau Ovenas kraujavo.

— Eikite ir atveskite ką nors, — liepė majoras vienai vienuolei.

— DABAR AŠ ŽINAU, KODĖL TU TURĖJAI BŪTI ČIA, — pasakė Ovenas man. — SUPRANTI?

— Taip, — atsakiau.

— PRISIMENI, KAIP MES TRENIRAVOMĖS? — paklausė jis.

— Prisimenu, — pasakiau.

Ovenas pabandė pakelti rankas; jis norėjo pasiekti mane — turbūt norėjo paliesti. Tik tada suprato, kad nebeturi rankų. Jis nė kiek dėl to nenustebo.

— PRISIMENI VATAHANTOVETĄ? — paklausė jis.