Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— IS ŽVALGYBOS, — atsakė Ovenas. Dikas, regis, nustebo, bet — kaip ir neapykanta — tas jausmas greitai praplaukė ir dingo.

— Tu turi šautuvą? — paklausė manęs Dikas.

— ČIA NE TA ŽVALGYBA, — atsakė Ovenas Minis, ir Dikas vėl užsimerkė — anokia čia žvalgyba, kuri nesinešioja šautuvo.

— UŽJAUČIU TAVE DĖL BROLIO, — pasakė Ovenas mums išeinant.

— Susitiksime per laidotuves, — pasakė majoras Rolsas.

— Aš neisiu į tas sumautas laidotuves, — atšovė vaikinas. — Uždarykite duris, pone žvalgybininke, — pasakė jis man ir aš jas uždariau.

— Gražu, kad pamėginai, Mini, — pasakė majoras Rolsas uždedamas ranką Ovenui ant peties. — Bet to šūdžiaus neįmanoma išgelbėti.

— NE JUMS, SERE, IR NE MAN SPRĘSTI — NE MUMS SPRĘSTI, KĄ ĮMANOMA IŠGELBĖTI, O KO NE.

Majoras Rolsas uždėjo ranką man ant peties.

— Aš ir sakau, — tarė majoras, — kad Ovenas per geras šitam pasauliui.

Kai mes išėjome iš melsvai žalsvo namelio, nėščioji mergaitė gaivino ant virtuvės grindų tysančią motiną. Majoras Rolsas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Tiksliai pagal grafiką, — pasakė jis. — Taip kaip vakar ir užvakar. Aš jums sakau, dabar iškylos nebe tokios kaip anksčiau — jau nekalbant apie „budynių iškylas“.

— KAS ŠITAI ŠALIAI PASIDARĖ? — paklausė Ovenas Minis. — MUMS VISIEMS REIKĖTIĮ BŪTI NAMIE IR PASIRŪPINTI TOKIAIS ŽMONĖMIS KAIP ŠITIE. O MES TOKIUS ŽMONES KAIP ŠITIE SIUNČIAME Į VIETNAMĄ!

Majoras Rolsas nuvežė mus į mūsų motelį — palyginti gražų hasjendos stiliaus namą su baseinu, kuriame apšviesti po vandeniu plaukikų kūnai atrodė per dideli ir iškraipyti. Tačiau plaukikų čia buvo nedaug ir, kai majoras Rolsas, įsipiršęs su mumis pietauti kankinamai vėlyvu pietų, pagaliau išvažiavo namo, mudu su Ovenu pasilikome vieni. Mes sėdėjome vandenyje, sekliajame baseino gale, be saiko gerdami alų ir žvalgydami pietvakarių dangaus platybes.

— KARTAIS AŠ NORIU BŪTI ŽVAIGŽDE, — pasakė Ovenas. — ŽINAI TĄ KVAILĄ DAINĄ: „JEIGU KRINTANČIAI ŽVAIGŽDEI SAVO NORĄ SAKAI, KAD IR KAS ESI, GAUSI TAI, KO PRAŠAI“, — NEGALIU JOS PAKĘSTI! — pasakė jis. — AŠ NENORIU, NENORIU SAKYTI SAVO NORU ŽVAIGŽDEI, AŠ PATS NORIU BŪTI ŽVAIGŽDE — REIKĖTU SUKURTI TOKIĄ DAINĄ, — pasakė Ovenas Minis, gerdamas, mano paskaičiavimu, šeštą ar septintą butelį.

Anksti rytą mus pažadino majoro Rolso telefono skambutis.

— Neikite į tas sušiktas laidotuves — šeimos nariai kelia vėją dėl apeigų. Jie nenori, kad dalyvautų kariškiai, ir sako, kad galime pasilaikyti Amerikos vėliavą sau — jiems jos nereikia, — pasakė majoras.

— AŠ NIEKO PRIEŠ, — atsakė Ovenas Minis.

— Galite, vaikinai, grįžti į lovas, — pasakė majoras.

— IR DĖL TO NETURIU NIEKO PRIEŠ, — pasakė jam Ovenas.

Taigi man taip ir neteko pamatyti žymiojo „asilo kunigo“, to „keliaujančiojo baptisto“. Majoras Rolsas vėliau man pasakė, kad motina spjovė į kunigą ir į laidojimo namų šeimininką — galbūt apgailestaudama, kad praleido progą spjauti į Oveną, kai jis įteikė jai Amerikos vėliavą.

Buvo sekmadienis, 1968-ųjų liepos 7-ta diena.

Po majoro skambučio aš vėl nuėjau miegoti; bet Ovenas rašė dienoraštį.

„KAS ŠITAI ŠALIAI PASIDARĖ? — rašė jis. — TA BUKA GALVOSENA „DANTIS UŽ DANTĮ“, TAS SADISTINIS PYKTIS.“ Jis įsijungė televizorių ir patylino garsą; kai aš atsibudau, daug vėliau, jis vis dar rašė dienoraštį ir stebėjo vieną iš tų televizinių evangelistų — be garso.

— GERIAU, KAI NEGIRDI, KĄ JIE SAKO, — paaiškino jis.

Dienoraštyje jis rašė: „AR TA ŠALIS TOKIA MILŽINIŠKA, KAD JAI REIKIA VISKĄ PERNELYG SUPAPRASTINTI? IMKIME KARĄ: ARBA MES TURIME „PERGALĖS“ STRATEGIJĄ IR TADA — PASAULIO AKYSE — TAMPAME ŽMOGŽUDŽIAIS, ARBA MIRŠTAME NEKOVODAMI UŽ PERGALĘ. ARBA IMKIME MŪSU VADINAMĄJĄ „UŽSIENIO POLITIKĄ“: MŪSŲ „UŽSIENIO POLITIKA“ YRA PROPAGANDOS EUFEMIZMAS, O MŪSU PROPAGANDA DAROSI VIS BLOGESNĖ IR BLOGESNĖ. MES NUGALĖTI IR NEMOKAME SUSITAIKYTI SU PRALAIMĖJIMU.

O DABAR PASIŽIŪRĖKIME Į TAI, KĄ MES VADINAME „RELIGIJA“: ĮSIJUNKITE BET KURIĄ TELEVIZIJĄ BET KURĮ SEKMADIENIO RYTĄ! PAŽVELKITE Į TUOS VARGŠU IR TAMSUOLIU CHORUS — IR TUOS BAISIUS PAMOKSLININKUS, PARDUODANČIUS SENAS JĖZAUS ISTORIJAS KAIP PUSFABRIKAČIUS. NETRUKUS BALTIEJI RŪMAI TURĖS SAVO EVANGELISTĄ; NETRUKUS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO POSĖDŽIUOSE DALYVAUS KARDINOLAS. VIENĄ DIENĄ PRASIDĖS EPIDEMIJA — GARANTUOJU, KOKIOS NORS PIKANTIŠKOS LYTINĖS LIGOS. IR KĄ TADA MŪSU NEPRILYGSTAMIEJI VADAI, MŪSU BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS GALVOS DARYS? KAIP JIE MUMS PADĖS? GALITE BŪTI TIKRI, KAD JIE MŪSU NEIŠGYDYS, — BET KAIP JIE MUS PAGUOS? TIESIOG ĮSIJUNKITE TELEVIZORILĮ IR JŪS IŠGIRSITE, KĄ MŪSU NEPRILYGSTAMI VADAI, MŪSU BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS GALVOS MUMS PASAKYS. JOS PASAKYS: „AŠ JUMS SAKIAU!“ JOS PASAKYS: „ŠTAI KUO BAIGĖSI JÜSU PALAIDAS GYVENIMAS — AŠ JUMS SAKIAU TO NEDARYTI IKI VESTUVIU“. NEJAUGI NIEKAS NESUPRANTA, KO TIE NEIŠMANĖLIAI SIEKIA? TIE SAVO TEISUMU ĮTIKĖJĘ FANATIKAI NĖRA „RELIGINGI“ — JU NETAŠYTA IŠMINTIS NĖRA „MORALUMAS“.

ŠTAI KUR RITASI ŠALIS — JI RITASI PERDĖTO SUPAPRASTINIMO LINK. NORITE PAMATYTI ATEITIES PREZIDENTĄ? ĮSIJUNKITE BET KURIĄ TELEVIZIJĄ BET KURĮ SEKMADIENIO RYTĄ — SURASKITE VIENĄ IŠ TU ŠVENTLĮJU FARU: ŠTAI JIS, ŠTAI JUMS NAUJASIS PREZIDENTAS! O GAL NORITE PAMATYTI ATEITĮ VISU TU VAIKU, KURIE ŽADA SUKRISTI Į MŪSU DIDŽIOSIOS, PLAČIOSIOS, APSILEIDUSIOS VISUOMENĖS PLYŠIUS? AŠ NESENIAI JĮ SUTIKAU: AUKŠTAS, LIESAS PENKIOLIKMETIS, VARDU DIKAS. JIS KELIA GRĖSMĘ. JO BĖDA YRA PANAŠI Į EVANGELISTO — MŪSU BÜSIMOJO PREZIDENTO — BĖDĄ. JU ABIEJU BĖDA YRA TA, KAD JIE TOKIE TIKRI, JOG YRA TEISŪS! TAI LABAI BAISU — ATEITIS, MANAU, YRA LABAI BAISI.“

Kaip tik tada aš atsibudau ir pamačiau jį rašantį. Jis žiūrėjo į evangelistą, kurio negirdėjo — evangelistas vis kalbėjo ir kalbėjo, mosuodamas rankomis, o už jo stovėjo vyrų ir moterų choras su juokingais apsiaustais... jie ne giedojo, tik lingavo pirmyn ir atgal ir šypsojosi. Visų jų lūpos buvo taip vienodai ir kietai sučiauptos, kad atrodė, jog jie niūniuoja, arba užvalgė ko nors, kas sukelia ekstazę, arba yra pakerėti pamokslininko žodžių.

— Ovenai, ką tu darai? — paklausiau jo.

Kaip tik tada jis pasakė:

— GERIAU, KAI NEGIRDI, KĄ JIE SAKO.

Aš užsakiau mudviem sočius pusryčius — pirmą kartą gyvenime gausime valgį į kambarį! Kol aš maudžiausi duše, jis dar kai ką užrašė į dienoraštį.

„JIS NEŽINO, KODĖL JIS ČIA, IR AŠ NEDRĮSTU JAM SAKYTI, — rašė Ovenas. — AŠ NEŽINAU, KODĖL JIS ČIA, — TIESIOG ŽINAU, KAD JIS TURI ČIA BŪTI. NETGI JAU NEBEŽINAU. AŠ NIEKO NEBESUPRANTU! IŠ KUR VISAME TAME ATSIRAS VIETNAMAS? KUR TIE NELAIMINGI VAIKAI? AR TAI BUVO TIK SIAUBINGAS SAPNAS? AŠ ESU TIESIOG BEPROTIS? AR RYTOJ BUS EILINĖ DIENA?“

— Na, — pasakiau, kai mes valgėme pusryčius, — ką žadi veikti šiandien?

Jis man nusišypsojo.

— NESVARBU, KĄ VEIKSIME — TIESIOG PASIDŽIAUKIME GYVENIMU, — pasakė Ovenas Minis.

Prie registracijos stalelio paklausėme, kur čia būtų galima pažaisti krepšinį. Ovenas, žinoma, norėjo pasitreniruoti šuolį po krepšiu, o aš maniau, kad sporto salėje — ypač vidurdienio karštyje — bus vėsu ir mes maloniai praleisime porą valandų. Neabejojome, kad majoras Rolsas padėtų mums patekti į Arizonos valstijos sporto bazę, tačiau nenorėjome visos dienos praleisti su Rolsu ir nenorėjome nuomotis automobilio ir patys ieškoti sporto salės krepšiniui pažaisti. Patarnautojas prie registracijos stalelio pasakė mums: