Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Mes turime daug laiko, — pasakiau jam, ir jis man nusišypsojo— ta savo anų laikų šypsena, kurioje buvo truputis gailesčio ir truputis paniekos.

Vieni lėktuvai leidosi, kiti kilo. Kai kurie naujokai išskrido į Fort Huačuką.

— O jūs neskrendate, sere? — klausė jie Oveno Minio.

— VĖLIAU, — atsakydavo jis jiems. — PASIMATYSIM VĖLIAU.

Atvyko kitų naujokų. Majoras Rolsas vėl nuėjo pasipildyti piniginės — jis buvo kiniško biliardo asas.

Aš pasiskundžiau, kad jaučiu nežmoniškas pagirias. Ovenui gal buvo dar blogiau, ar bent jau taip, kaip man, bet dabar aš manau, kad jis jomis mėgavosi; žinojo, kad tai paskutinės jo pagirios. Paskui jį vėl apėmė nerimas ir jis pajuto, kad visiškai nieko nebežino. Jis sėdėjo priešais mane ir aš mačiau, kaip keitėsi jo būsena — iš nervingos pereidama į depresyvią, iš baimingos — į pakilią. Aš maniau, kad taip jam reiškiasi pagirios; tačiau tuokart jo galvoje turbūt skriejo mintys: „GAL TAI ATSITIKS LĖKTUVE“. Po kelių minučių kita: „NĖRA JOKIU VAIKU. MAN NET NEREIKIA SKRISTI ĮVIETNAMĄ — GALIU VISO ŠITO IŠVENGTI“.

Oro uoste jis man pasakė — nei iš šio, nei iš to:

— NEREIKIA BŪTI GENIJUM, KAD PERGUDRAUTUM KARIUOMENĘ.

Aš nesupratau, apie ką jis kalba, bet atsakiau:

— Turbūt ne.

Jau kitą akimirką jis turbūt pagalvojo: „TAI BUVO TIK BEPROTIŠKAS SAPNAS! KAS, PO VELNIU, GALI ŽINOTI TAI, KĄ ŽINO DIEVAS? MAN REIKIA KREIPTIS Į PSICHIATRĄ!“

Jis stojosi ir vaikščiojo; dairėsi aplinkui vaikų; ieškojo savo žudiko. Ir vis dirsčiojo į laikrodį.

Kai buvo paskelbtas mano reisas į Bostoną — lėktuvas turėjo pakilti po pusvalandžio, — Ovenas išsišiepė iki ausų.

— TAI GALI BŪTI LAIMINGIAUSIA MANO GYVENIMO DIENA, — pasakė jis. — GALBŪT NIEKO TAIP IR NEATSITIKS!

— Aš manau, kad tu dar girtas, — pasakiau jam. — Palauk, dar bus pagirios.

Nusileido lėktuvas; jis atskrido iš Vakarų pakrantės ir dabar riedėjo artyn. Ovenas Minis aiktelėjo man už nugaros; ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką jis pamatė.

— Kas tau? — paklausiau. — Paprasčiausios pingvinės.

Vienuolės — viso labo dvi — pasitiko iš Vakarų pakrantės atskridusį lėktuvą. Jos stovėjo prie įėjimo į pakilimo ir nusileidimo taką. Pirmieji iš lėktuvo išlipę žmonės taip pat buvo vienuolės — dar dvi. Vienuolės pamojo vienos kitoms. Kai iš lėktuvo pasirodė vaikai — tuoj pat po vienuolių — Ovenas Minis pasakė:

— ŠTAI JIE!

Net stovint prie įėjimo buvo aiškiai matyti, kad vaikai azijiečiai. Viena iš juos lydinčių vienuolių taip pat buvo rytietė. Vaikų buvo apie dvylika; du buvo tokie maži, kad juos reikėjo nešti ant rankų. Viena vienuolė nešė vieną mažylį, o vienas didesnių vaikų — kitą. Ten buvo mergaitės ir berniukai ir vidutinis jų amžius — penkeri šešeri metai, nors tarp jų buvo pora vaikų dvylikos ar trylikos metų. Tai buvo Vietnamo našlaičiai; pabėgėlių vaikai.

Vaikų namus Vietname rėmė ne vienas karinis dalinys; norėdami jiems padėti, kareivių būriai juos lankydavo, dovanodavo ir iš namų parsivežtų dovanėlių. Oficialios vyriausybinės pabėgėlių vaikų rėmimo programos, leidžiančios vaikus pervežti kitur, nebuvo — bent jau iki Saigono žlugimo 1975 metų balandį, bet kai kurios Vietnamo bažnyčios aktyviai veikė per visą karą.

Pavyzdžiui, Katalikų paramos tarnybos; katalikų paramos grupės buvo atsakingos už našlaičių palydėjimą iš Vietnamo į Jungtines Amerikos Valstijas jau septintojo dešimtmečio viduryje. Atvykusius į Jungtines Valstijas našlaičius pasitikdavo to miesto, į kurį jie atvykdavo, socialiniai arkivyskupijos arba vyskupijos darbuotojai. Liuteronai taip pat remdavo Vietnamo našlaičių pervežimus.

Vaikus, kuriuos Ovenas Minis ir aš matėme Finikse, atlydėjo Katalikų paramos tarnybos vienuolės; jie buvo atiduoti į rankas Finikso arkivyskupijos vienuolėms, kurios turėjo išvežioti juos po jų naujus namus ir naujas šeimas Arizonoje. Mudu su Ovenu matėme, kad vaikai dėl to labai nerimauja.

Jeigu jie apspango ne nuo karščio, — nes ten, iš kur jie atvyko, žinoma, irgi buvo karšta, — tai dykuma ir dangaus platybė, ir mėnuliškas Finikso kraštovaizdis greičiausiai juos pritrenkė. Susikibę už rankų jie spietėsi apie vienuoles. Vienas mažylių verkė.

Kai jie įėjo į Skai Harboro terminalą, vėsaus kondicionuoto oro gūsis beregint juos atšaldė; jie apglėbė save rankomis trindami odą, kad sušiltų. Mažylis, kuris verkė, mėgino susisiausti nusižiūrėjęs į vieną vienuolę. Visi sutrikę padrikai trypčiojo aplinkui, o iš žaidimų automatų salės jauni skustagalviai naujokai spoksojo į juos. Vaikai irgi žiūrėjo į kareivius; jie, žinoma, buvo pripratę prie kareivių. Naujokams ir vaikams žiūrint vieniems į kitus tvyrojo prieštaringi jausmai.

Ovenas negalėjo nustygti vietoje. Viena iš vienuolių jį užkalbino:

— Karininke? — kreipėsi ji.

— TAIÇ PONIA, KUO GALIU JUMS PADĖTI?

— Kai kuriems berniukams reikia tualeto, — pasakė vienuolė; viena jaunesnių vienuolių nusijuokė. — Mergaites mes nuvesime, — pasakė pirmoji vienuolė, — bet ar jūs nebūtumėte toks malonus nuvesti berniukų?

— GERAI, PONIA, AŠ MIELAI PADĖSIU VAIKAMS, — pasakė Ovenas Minis.

— Tu neįsivaizduoji, koks čia vyrų tualetas, — įspėjau Oveną.

Aš rodžiau kelią. Ovenas nenuleido akių nuo berniukų. Jų buvo septyni; vienuolė, kuri buvo taip pat vietnamietė, ėjo drauge su mumis — ji nešė mažylį. Tas, kuris verkė, pamatęs Minį iškart nustojo. Visi vaikai smalsiai apžiūrinėjo Oveną; jie buvo matę daug kareivių, bet tokio kareivio, kuris būtų beveik toks pat mažas kaip jie — niekada! Jie negalėjo atplėšti nuo jo akių!

Taip ir žygiavome — kai ėjome pro žaidimų automatų salę, majoras Rolsas stovėjo nugara į mus; jis mūsų nematė. Rolsas įnirtingai barškino kiniško biliardo automatą. Prie įėjimo į koridorių, kur aš praėjusį kartą nulipau žemyn — tas kelias vedė į niekur, — mes praėjome pro Diką Džarvitsą, ilgšį silpnaprotį mirusio viršilos brolį, stovintį šešėlyje.

Jis buvo apsivilkęs dengiamąja džiunglių uniforma, susijuosęs dar viena ar dviem papildomomis juostomis. Nors koridoriuje buvo tamsu, jis buvo užsidėjęs tamsius akinius, kurie apsilydė nuo ugnies, kai jo brolio malūnsparnis užsiliepsnojo. Kadangi jis buvo su akiniais, aš nesupratau, ar jis mato Oveną, mane ir vaikus; tačiau iš pražiotos jo burnos supratau, kad Dikas ką tik pamatė kažką, kas jį nustebino.

„Laikinas vyrų tualetas“ buvo toks pat, kokį aš jį buvau palikęs. Tie patys kibirai ir šluotos ir taip pat atremtas į sieną veidrodis. Vaikai suriko pamatę tą paslaptingą milžinišką kriauklę; vienas iš jų bandė nusišlapinti į ją, bet aš parodžiau vaikų apstotą pisuarą. Kitas vaikas nusprendė siusioti į kibirą, bet aš nukreipiau jį prie fanera apkalto klozeto. Ovenas Minis, kaip tikras kareivis, stovėjo po langu ir stebėjo duris. Kartais jis pasižiūrėdavo į viršų, iš apačios matydamas plačią palangę. Ovenas atrodė itin mažas stovėdamas po tuo langu, nes palangė buvo mažiausiai penkių pėdų aukštyje — išsikišusi virš jo. Vienuolė laukė savo globotinių už durų.

Vienam vaikui aš padėjau atsisegti užtrauktuką; atrodė, kad jam nebuvo tekę su tokiu daiktu susidurti. Vaikai čiauškėjo vietnamietiškai; mažas, aukštas kambarys — kaip vertikaliai pastatytas karstas — aidėjo nuo jų balsų.

Aš jau minėjau, koks esu nenuovokus; tik tada, kai išgirdau jų skardžius svetima kalba kalbančius balsus, aš prisiminiau Oveno sapną. Pamačiau, kaip jis žiūri į duris, nuleidęs rankas prie šonų.