Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Jeigu surasi čia normalią moterį, aš sumokėsiu tau už motelį, — pasakė man majoras Rolsas. — Šitą vaizdelį aš jau stebiu dvi naktis. Šita trečioji. Patikėk, čia nėra nė vienos, kurią galėtum be baimės pertraukti, — nė vienos. Geriausia, ką čia mačiau, tai ta nėščia sesuo — ar gali įsivaizduoti?

Aš nesunkiai tai įsivaizdavau; nėščioji sesuo vienintelė stengėsi būti mums maloni; ji stengėsi būti ypač maloni Ovenui.

— Jūsų labai sunkus darbas, — pasakė ji jam.

— VIETNAME BŪTU SUNKIAU, — mandagiai atsakė jis.

Nėščiosios sesers darbas irgi, manau, buvo nelengvas; atrodė, ji nuolat turi saugotis, kad negautų mušti nuo motinos ar nuo tėvo, kad nebūtų pastarojo išprievartauta, ar išprievartauta ir primušta jaunesniojo netikro brolio — arba kokios kitokios minėtų asmenų kombinacijos, ar visų jų drauge.

Ovenas pasakė jai:

— MAN NERAMU DĖL TAVO BROLIO — TAI YRA NETIKRO BROLIO, TO ILGŠIO. NORIU SU JUO ŠNEKTELTI. KUR JIS YRA?

Mergaitė iš baimės negalėjo kalbėti. Paskui vis dėlto pasakė:

— Aš žinau, kad per laidotuves jūs turite įteikti mano motinai vėliavą. Aš žinau, ką motina žada daryti, kai jūs įteiksite vėliavą. Ji pasakė, kad spjaus į jus, — pasakė nėščioji sesuo Ovenui. — Ir aš ją pažįstu — ji tikrai taip padarys, — pasakė mergaitė. — Spjaus jums į veidą!

— TAIP ATSITINKA — KARTAIS, — pasakė Ovenas. — KUR TAS ILGŠIS BERNIUKAS — TAVO NETIKRAS BROLIS? KUO JIS VARDU?

— Jeigu to niekšo neužmuš Vietnamas, tai kas nors kitas tai padarys — štai ką aš pasakysiu! — išrėžė nėščioji mergaitė ir baimingai apsidairė, ar kas nors iš šeimos nebus nugirdęs jos žodžių.

— DĖL LAIDOTUVIU NESIJAUDINK, — nuramino ją Ovenas. — KUR TAS ILGŠIS? KUO JIS VARDU? — Siaurame koridoriuje vienos durys buvo uždarytos ir mergaitė atsargiai parodė į jas.

— Nesakykit jam, kad aš parodžiau, — sušnibždėjo ji.

— KUO JIS VARDU? — paklausė Ovenas.

Ji apsidairė, ar niekas į ją nežiūri; ant išsipūtusio pilvo suglamžyta suknelė buvo ištepta garstyčiomis.

— Dikas! — pasakė ji; ir nuėjo šalin.

Ovenas pasibeldė į nurodytas duris.

— Atsargiai, Mini, — įspėjo majoras Rolsas. — Aš žinau, kad policija oro uoste nenuleidžia nuo to tipelio akių.

Ovenas pasibeldė kiek smarkiau.

— Eik šikt! — iš už durų pasigirdo Diko balsas.

— TU KALBI SU KARININKU! — įspėjo jį Ovenas Minis.

— Eik šikt, sere! — pasakė Dikas.

— JAU GERIAU, — tarė Ovenas. — KĄ TU TEN VEIKI — Į KUMŠTĮ VARAI?

Majoras Rolsas pastūmė Oveną ir mane tolyn nuo durų; kai Dikas jas atlapojo, mes stovėjome šone. Jis buvo apsivilkęs jau kitomis darbinėmis kareivio kelnėmis, bet basas ir nuogas iki pusės, išsipaišęs veidą kažkuo panašiu į batų tepalą, tarsi ketindamas — po to, kai kompanija išsikvėps, — kai ką slapčiomis nuveikti pavojų knibždančiame aplinkiniame rajone. Tuo pačiu markeriu jis buvo apsibrėžęs juodais ratilais spenelius, ir šie atrodė kaip du taikiniu centrai.

— Užeikit, — pakvietė jis, žengdamas žingsnį atgal į kambarį, kur — be jokios abejonės — buvo atsidavęs nesibaigiančioms svajoms, kaip jis skerdžia vietkongus.

Kambaryje trenkė marichuana; Dikas baigė traukti papirosgalį, kurį laikė suspaudęs žnypliukėmis, bet mums pasivaišinti paskutiniu dūmeliu nepasiūlė. Žuvusio malūnsparnio piloto, viršilos, pavardė buvo Frenkas Džarvitsas, tačiau Dikas mieliau jį vadino „vietkongų žudiko“ vardu — vardu, kurį jam davė jo bendražygiai Vietname, — „Gaubtas“. Dikas didžiuodamasis aprodė mums visus suvenyrus, kuriuos Gaubtui pavyko parsivežti iš Vietnamo. Ten buvo keletas durklų, keletas mačečių, kolekcija plėšrių „vandens vabzdžių“ plastikiniuose įdėkluose ir šalmas su juostele prakaitui sulaikyti ir savininką nurodančiu užrašu: „Gaubto skrybėlė“ ant viršaus, kuris, geriau įsižiūrėjus, parašytas krauju. Čia buvo ir desantininkų šautuvas AK-47, Diko išardytas iki buožės — vamzdis, uoksas, spyna ir taip toliau. Jis mikliai sudėjo sovietinės gamybos ginklą. Padėrusios jo akys trumpam žybtelėjo iš susijaudinimo laukiant mūsų pritarimo; jis norėjo mums parodyti, kaip Gaubtas išrinko šautuvą norėdamas parsivežti jį namo. Dikas taip pat turėjo dvi kinų komunistų granatas — tokias butelio formos su dantyta apačia ir padegamąja virvele prie pypkę primenančio kakliuko galo.

— Jos ne taip gerai sprogsta kaip mūsiškės, bet už M-67, jeigu pagautų, gali atsidurti Livenvorto forte — man Gaubtas sakė, — aiškino Dikas. Jis liūdnai pasižiūrėjo į kinų granatas; paskui paėmė vieną: — Kinų komuniakų mėšlas, — tėškė jis, — bet jums vis tiek teks jų paragauti. — Jis mums parodė, kaip viršila buvo užkišęs granatos galą, iš kurio eina žiedas; paskui Dikas sudėjo abi granatas į kartoninę dėžę — vieną į skutimosi reikmenų dėželę, o kitą į žygio batą. — Jas atveža su rankiniu bagažu, — pasakė mums Dikas.

Matyt desantininkų šautuvą AK-47 gabeno ne vienas „draugelis“; kiekvienas atveždavo kokią nors dalį.

— Štai kaip tas daroma, — pasakė Dikas reikšmingai — jis vis dar lingavo galvą į taktą melodijai, kurią jam grojo kvaišalai. — Po šešiasdešimt šeštųjų dėl narkotikų prekybos tokie vežimai užsiraukė; pradėjo visus smarkiau kratyti, — pasakė jis.

Kambario sienos buvo išpuoštos šovinių juostomis ir skirtingomis uniformų dalimis.

Ištįsėlis gyveno tam, kad sulauktų amžiaus, kai turės teisę skersti žmones.

— Kodėl tu ne Vietname? — paklausė Dikas Oveno. — Per mažas, ar ką?

Ovenas nusprendė patylėti, bet majoras Rolsas atsakė:

— Leitenantas Ovenas pasiprašė perkelti jį į Vietnamą — ir numatyta, kad jis tenai vyks.

— O tu kodėl ne tenai? — paklausė Dikas majoro.

— „KODĖL JŪS NE TENAI, SERE!“ — pataisė jį Ovenas Minis.

Dikas užsimerkė ir nusišypsojo; jis sekundei kitai snūstelėjo ar užsisvajojo. Paskui pasakė majorui Rolsui:

— Kodėl jūs ne tenai, sere?

— Aš jau ten buvau, — atsakė Rolsas.

— Kodėl nesugrįžote atgal? — paklausė jo Dikas. — Sere, — pridūrė jis pagiežingai.

— Susiradau čia geresnį darbą, — atsakė majoras vaikinui.

— Kažkas juk turi atlikti juodžiausius darbus — ar ne taip? — paklausė Dikas.

— KAI TU PAKLIŪSI Į KARIUOMENĘ, TAI KOKĮ, MANAI, GAUSI TENAI DARBĄ? — paklausė Ovenas vaikino. — SU TOKIU NUSITEIKIMU TU NEPATEKSI Į VIETNAMĄ, TU PATEKSI Į KALĖJIMĄ. NORINT PATEKTI Į VIETNAMĄ, DIDELIO PROTO NEREIKIA, — pasakė Ovenas Minis. — BET VIS DĖLTO DIDESNIO NEGU TAVO.

Berniūkštis užsimerkė ir vėl nusišypsojo; jo galva sulinksėjo. Majoras Rolsas paėmė pieštuką ir pabeldė juo į desantininko šautuvo buožę. Tai beregint sugrąžino Diką į gyvenimą.

— Šito daikčiuko į oro uostą verčiau nesinešk, drauguži, — pasakė majoras Rolsas. — Geriau niekur nesirodyk su šautuvu ar granatomis, — pasakė majoras. Kai vaikinas vėl užsimerkė, Rolsas pastukseno pieštuku jam į kaktą. Vaikinas mirksėdamas atsimerkė; akyse šmėstelėjo neapykanta — sukilo ir nuplaukė, kaip debesis ar dūmai. — Aš netgi nesu tikras, ar tu turi teisę laikyti tuos kardus ir mačetes, supranti? — paklausė majoras Rolsas. — Patarčiau netraukti jų iš makštų, — pasakė jis.

— Kartais mentai juos iš manęs atima — ir būna, kad atiduoda tą pačią dieną, — pasakė Dikas. — Aš jiems pagročiau šonkauliais, aš jiems žarnas paleisčiau. — Pagavęs mano žvilgsnį jis paklausė : — O kas tas be uniformos?