Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Kalvos viršūnėje kailiniuotas keltuvo prižiūrėtojas kažką piktai man rėkė. Iš apačios sklido švelnus tapsėjimas — tai trypė vaikų mamos.

— Paleisk lyną, Boglai! — šaukė Merilas.

Žiūrėjau, kaip prie manęs artėja vaikų, besidaužančių slidžių ir lazdų knibždėlynas; prie aukštyn kylančio lyno prikibusios judėjo kelios mažytės pirštinės, ryškios ir sušalusios. Keltuvo prižiūrėtojas staiga puolė į valdymo būdelę, tikriausiai pamanęs, kad tos pirštinės — tai vaikų plaštakos.

Nustebau, kaip mitriai išlaikiau pusiausvyrą šliuoždamas per pirmąjį vaiką.

— Paleisk lyną, Boglai! — ragino Merilas.

Paskubomis žvilgtelėjau per petį į ką tik savo pervažiuotą vaiką — pamačiau, kaip jis svirduliuodamas keliasi ir savo vaikišku šalmu pataiko Merilui į saulės rezginį. Merilas paleido lyną. Tada atsidūriau tarp mažų būtybių, badančių viena kitą lazdomis ir vokiškai besišaukiančių Dievo ir savo mamų. Kaip tik to būrio viduryje pajutau, kad lynas mano rankose trūktelėjo ir sustojo. Dribtelėjau ant tos besikuičiančios vaikų krūvos.

— Es tut mir leid.

— Gott! Hilfe! Mutti, Mutti...

Merilas nutempė mane nuo keltuvo vėžių ir toliau iki to šlaito, kuris iš apačios atrodė toks nuožulnus ir lengvas.

— Merilai, aš norėčiau eiti.

— Tu pridarysi duobių kitiems slidininkams...

— Merilai, visiems kitiems slidininkams norėčiau padaryti vieną didelę duobę.

Bet leidausi Merilo Overturfo nuvedamas į šlaito vidur į; jis atsuko mane veidu apačion, kur vaikai atrodė ne didesni už nykštukus, o gerokai žemiau aikštelėje stovintys automobiliai priminė vaikiškus žaislelius. Overturfas pademonstravo man sustojimą „plūgu”, tada parodė, kaip po „plūgo” padaryti posūkį. Pro mus čirškaudami lėkė maži vaikai, jie vis pasispirdavo lazdomis, sukinėjosi ir griuvo taip lengvai ir saugiai, lyg būtų kokie vilnos gumuliukai.

Man slidės regėjosi lyg ilgos, sunkios prie kojų pritvirtintos kopėčios, o lazdos — tartum kojokai.

— Šliuošiu tau iš paskos, — pasakė Merilas, — jei kartais nugriūtam.

Pajudėjau gana lėtai; vaikai lenkė mane su neslepiama panieka. Netrukus pastebėjau, kad šliuožiu vis greičiau.

— Pasilenk į priekį, — šūktelėjo Merilas, ir greitis dar padidėjo, slidės kaukšėjo viena į kitą, vis taikydamosi sukti skirtingomis kryptimis. Kas bus, jei viena slidė užvažiuos ant kitos, pagalvojau.

Tada pralėkiau pirmą nustebusių vaikų virtinę — tarsi jie visiškai nejudėtų. Aš jiems parodysiu, tiems mažiems niekšeliams.

— Sulenk kelius, Boglai! — tarsi per mylią ataidėjo už nugaros Merilo balsas.

Tačiau mano keliai atrodė surakinti, lyg suvirinti. Prisivijau mažą šviesiaplaukę mergaitę su ryškia kepurėle ir brūkštelėjęs šonu dailiai nustūmiau sau nuo kelio, kaip traukinys nusviedžia nuo bėgių voveraitę.

— Es tut mir leid, — pratariau, bet vėjas supūtė žodžius man atgal į gerklę; akys ašarojo.

— Plūgą, Boglai! — Merilas jau klykė.

Ak taip, tas būdas sustoti. Tačiau nedrįsau pajudinti slidžių. Pamėginau valios pastangomis jas atskirti viena nuo kitos; jos priešinosi; nuo galvos man nulėkė kepurė. Priešakyje persigandę vaikai mėgino pulkeliu sprukti šalin, karštligiškai mataruodami lazdomis; juos vijosi lavina. Nenorėdamas nieko sužeisti, numečiau lazdas ir rėžiausi į juos. Prie keltuvo būdelės apačioje stūgaudamas atbėgo prižiūrėtojas su kastuvu; tuo kastuvu jis lygino keltuvo vėžes, bet įtariau, kad nedvejodamas būtų užtvojęs man. Laukiantieji eilėje prie keltuvo išsilakstė; žiūrovai ir slidininkai puolė slėptis. Įsivaizdavau, kaip atrodo oro antskrydis bombos akimis.

Šlaito papėdėje tęsėsi lygus plotas; na, pamaniau, ten greitis tikrai sumažės. O jei ne, toliau kūpsojo milžiniška traktoriaus sustumta sniego kalva, turinti sukliudyti slidininkams nuskrieti žemyn į automobilių aikštelę. Stengiausi galvoti, kad ta kalva minkšta.

— Pasinaudok briaunomis! — klykė Merilas. Briaunomis? — Sulenk tuos suknistus kelius! — Kelius? — Boglai, dėl Dievo meilės, griūk!

Vaikams matant? Niekada.

Prisiminiau žmogų, slidžių nuomos punkte pasakojusį apie saugius apkaustus. Jeigu jau jie tokie saugūs, kodėl nieko nedaro ?

Išlėkdamas į lygų plotą praradau pusiausvyrą, pajutau, kaip kūno svoris verčia atgal, ant kulnų; slidžių galai pakilo tarsi valties nosis. Subolavusi pusnis, sauganti automobilių aikštelę nuo tokių kaip aš, priartėjo siaubingai staiga. Išvydau save įsirėžiantį į ją tarsi prieštankinė granata; kasti teks ištisas valandas, o paskui bus nuspręsta mane iš ten tiesiog išsprogdinti.

Tokią nuostabą tenka patirti nedažnai: sužinojau, kad slidės gali šliuožti aukštyn. Peršokau pusnį. Skriejau į automobilių aikštelę. Besileisdamas apačioje pamačiau tvirtų, stiprių vokiečių šeimą, lipančią iš „Mersedeso”. Tėtušis Apvalusis standžiomis odos kelnėmis ir plunksnomis papuošta tirolietiška skrybėle; Motušė Apkūnioji, apsiavusi žygio batais ir įsitvėrusi alpinisto lazdą su ledo kirtikliu gale; vaikai — Virtinis, Virtinukas ir Dribsnis — su neaprėpiama krūva kuprinių, slidžių batų ir lazdų. Atvira jų „Mersedeso” bagažinė laukė manęs nusileidžiant. Didžiulio banginio gerklė, tykanti, kol įkris žuvis skraiduolė. Į Mirties nasrus.

Bet tvirtas, stiprus Tėtušis Apvalusis tvarkingai uždarė bagažinę.

...toliau esu priverstas remtis Merilo Overturfo pasakojimu. Prisimenu tik nuostabiai minkštą nusileidimą — šiltai ir kūningai susidūrus su Motuše Apkūniąja, suspausta tarp mano krūtinės ir užpakalinių „Mersedeso” žibintų. Jos meilūs žodžiai ilgai skardėjo man ausyse: „Aaaarp!” ir „Hiiurmff!” Ir skirtingą vaikų reakciją: Virtinis spoksojo praradęs žadą, Virtinukas staiga paleido iš rankų savo mantą Dribsniui ant galvos, ir šaižus, kraują stingdantis klyksmas pasigirdo po kuprinių, slidžių batų ir lazdų kalnu, kur atsidūrė iš siaubo susigūžęs Dribsnis.

Merilas sakė, kad Tėtušis Apvalusis skubiai apžvelgė dangų, be abejo, tikėdamasis išvysti Luftwaffe. Merilas nusiropštė nuo sniego kalno žemyn, kur gulėjau apsvaigęs. Motušė Apkūnioji atgavo savo didį amą ir dūrė man alpinisto lazda, tuo jos galu, kur buvo ledo kirtiklis.

— Boglai! Boglai! Boglai! — atlėkė rėkdamas Merilas.

Tuo tarpu sniego kalno pakraščiais virš automobilių aikštelės susirinko būrys tų, kurie liko gyvi po mano nusileidimo; jie norėjo pamatyti, ar aš likau gyvas. Sako, jie pralinksmėjo, kai Merilas iškėlė aukštyn vieną lūžusią mano slidę ir niekaip nerado antros. Saugieji apkaustai nutrūko. Nuo sniego pylimo keltuvo prižiūrėtojas piktai šveitė mano lazdas į automobilių aikštelę, kur Merilas nedrąsiai mėgino mane kelti. Paaiškėjus, kad gerokai nukentėjau, nuo pusnies pasigirdo beprotiški plojimai ir džiaugsmo šūksniai.

Merilo tvirtinimu, kaip tik tada naujutėlaičiu „Poršė” privažiavo amerikiečių pora. Matyt, jie pasiklydo — manė, kad atvažiavo į varžybas Celyje. Vyras, bailesnis, nuleido lango stiklą ir neramiai pažvelgė į klykaujančią minią ant pusnies. Jis su gailesčiu šyptelėjo pamatęs Merilą, vedantį sužeistą slidininką. O žmona, stamboka keturiasdešimtmetė atsikišusiu smakru, trinktelėjo durelėmis ir apėjo automobilį.

— Na, velnias griebtų, — tarė ji vyrui, priversdama nuleisti lango stiklą. — Tu su savo nevykusia vokiečių kalba ir prasta krypties nuojauta. Pavėlavome. Nepataikėme į pirmąją rungtį.