Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ponia, — tarė jai Merilas, vilkdamas mane pro juos, — džiaukitės, kad pirmoji rungtis nepataikė į jus.

Turiu kliautis Merilo žodžiais, nors Merilas ir nepatikimas. Kai grįžome į Tauernhof svečių namus Kaprune, Merilas jautėsi blogiau negu aš. Jam kilo insulino reakcija — cukraus kiekis kraujyje krito iki visiško nieko. Turėjau padėti jam pasiekti barą ir ponui Halingui paaiškinti, ko taip laksto jo akys.

— Jis serga diabetu, pone Halingai. Duokite jam apelsinų sulčių ar ko kito, kur būtų daug cukraus.

— Ne ne, — paprieštaravo Halingas, — diabetikams visai negalima cukraus.

— Bet jis gavo per daug insulino, — pasakiau Halingui. — Dabar jam reikia daug cukraus.

Tartum patvirtindamas mano žodžius, Merilas mūsų akyse sugraibė cigaretę, uždegė jos galą su filtru, bet skonis jam nepatiko, tad užgesino į savo paties plaštaką. Nuspriegiau tą cigaretę šalin, o Merilas kiek sutrikęs spoksojo į nesmarkiai skaudantį nudegimą. Kaip manai, tai mano ranka? Kita ranka jis ją kilstelėjo ir tarsi kokia vėliavėle pamojavo ponui Halingui.

— Ja, apelsinų sulčių, tučtuojau, — pasakė ponas Halingas.

Atrėmiau Merilą į save, bet jis lyg apdujęs nuslydo nuo baro kėdės.

Kai atsigavo, per televizorių žiūrėjome moterų varžybų Celyje kartojimą. Austrė Heidi Šacl laimėjo greitąjį nusileidimą, bet didžiajame slalome viskas apsivertė. Amerikietė, pirmą kartą laimėjusi tarptautines varžybas, pralenkė Heidi Šacl ir prancūzų žvaigždę Margeritą Delakrua. Įrašai buvo puikūs. Delakrua antruoju bandymu praleido vienerius vartus ir buvo diskvalifikuota, o Heidi Šacl griuvo. Tauernhof viešbutyje austrai sėdėjo nusiminę, užtat mes su Merilu triukšmingai džiūgavome kaitindami tarptautinį priešiškumą.

Paskui buvo rodomas reportažas apie laimėjusią amerikietę. Devyniolikos metų, šviesiaplaukė ir labai tvirta. Viršutinius vartus įveikė sklandžiai, nors lėtokai. Trasos viduryje jos laikas buvo šiek tiek blogesnis, ir ji tai suprato — prie apatinių vartų atlėkė lyg autobusas be stabdžių, šliuoždama tai ant vienos slidės, tai ant kitos, šonu beveik guldama ant sniego ir taip arti vėliavėlių, kad visos linguodavo jai iš paskos. Pasiekusi paskutinius vartus, ant kieto suplūkto sniego atliko baleto figūrą: prarado pusiausvyrą, bet sugebėjo suvaldyti judesį, vieną slidę pakėlusi aukštai nuo žemės, lyg išskleidusi sparną ties juosmeniu. Tada atsistojo tiesiai, švelniai lyg bučiuodama nuleido tą pašėlusią slidę, visu savo puikiuoju užpakaliu atsilošė, pritūpė ant kulnų ir nušvilpė tiesiai į finišo liniją; vos ją kirtusi iš to gilaus įtūpsto vėl atsitiesė visu ūgiu, plačiai ir grakščiai, pažerdama sniego fontaną, išrėžė posūkį prie pat saugos virvių ir žiūrovų minios. Buvo akivaizdu, kad ji suprato laimėjusi.

Televizija paėmė iš jos interviu. Ji buvo lygaus, dailaus veido, plačia burna ir skruostikauliais. Jokio makiažo, tik baltas balzamo pėdsakas ant lūpų; ji vis lyžtelėdavo jas, juokėsi dar neatgaudama kvapo ir nesivaržydama kvailiojo prieš kamerą. Vilkėjo ištisinį aptemptą kombinezoną, lygų ir prigludusį tarsi oda; nuo smakro iki tarpkojo ėjo stambus aukso spalvos užtrauktukas, viršuje atsegtas iki tarpkrūčio, ir jos didelės, apvalios, stačios krūtys stūmė lauk minkštą veliūro megztuką. Ant nugalėtojų pakylos ji stovėjo drauge su antrosios vietos laimėtoja Diubua iš Prancūzijos — mažute nenuorama, į žiurkę panašia moteryte iššokusiomis akimis, — ir trečiąja, Talhamer iš Austrijos, tamsiaplauke rūstaus žvilgsnio, beforme, dramblota neįtikėtina moteriške, — galėjai lažintis, kad pusė jos chromosomų vyriškos. Amerikietė buvo visa galva aukštesnė už jas ir coliu aukštesnė už interviu imantį žurnalistą, kuriam jos krūtinė darė ne menkesnį įspūdį negu slidinėjimas.

Angliškai jis kalbėjo klaikiai.

— Jūsų fardas fokiškas, — tarė jis jai. — Katėl?

— Mano senelis buvo austras, — atsakė mergina, ir Tauernhof vietiniai šiek tiek pralinksmėjo.

— Tai kalbate fokiškai? — su viltimi paklausė reporteris.

— Tik su savo tėvu, — atsiliepė mergina.

— O gal truputy yr zu manym? — erzino žurnalistas.

— Neiti, — tarė mergina, jos veide dabar atsispindėjo šioks toks suirzimas; ji tikriausiai galvojo: netikša, ko neklausi apie slidinėjimą?

Jai iš už peties išdygo žvali komandos draugė ir atkišo išvyniotą kramtomosios gumos plokštelę. Stambioji mergina įsikišo ją į burną ir ėmė minkštinti.

— Katėl fysi amerikiečiai falgo kūmą? — pasiteiravo žurnalistas.

— Ne visi amerikiečiai „falgo kurną”, — atšovė mergina.

Mes su Merilu džiūgavome. Reporteris suprato, kad jam nieko neišeina, tad pamėgino kalbėti iš aukšto.

— Tai liabai bliogai, — tarė jis, — kad čia paskutinės farzibos šitam secone, norz turpūt dydelė garbe pūti erst amerikietis liaimeti farzibas.

— Mes „liaimesim” daug daugiau, — pareiškė mergina, piktai kramsnodama gumą.

— Kai kyta meta, — pasakė reporteris. — Ar atfiksite kyta meta?

— Pažiūrėsim, — atsiliepė mergina.

Čia vaizdo įrašas nutrūko, kadrai ėmė mirgėti, mes su Merilu garsiai užbaubėme. Vaizdui grįžus reporteris mėgino suspėti paskui merginą, kuri, lengvai užsimetusi ant pečių slides, ėjo nuo jo tolyn. Kamera ant peties siūbavo, garsą gožė sniego gurgždėjimas.

— Ar jūzų liaimejimas neatrodo bliogesnis, — tuo tarpu klausė reporteris, — kat Heidi Šacl griufo?

Mergina atsigręžė, slidėmis vos nenukirsdama jam galvos. Ji nepratarė nė žodžio, tad reporteris kiek nervingai pridūrė:

— ...ar kat Margerita Deliakrua praleito fartus?

— Vis vien būčiau laimėjusi, — atsakė mergina. — Šiandien šliuožiau truputį geriau už jas.

Ir patraukė toliau. Jam teko staigiai linktelėti, kad išvengtų slidžių mosto, ir risnoti besistengiant suspėti su ja ir neįsipainioti į mikrofono laidą.

— Zu „Bigi” Kunft, — murmėjo reporteris, klupinėdamas jai iš paskos, — die Amerikanerin aus Fermont, USA.

Pagaliau ją pavijęs, šį kartą neužmiršo pasilenkti po slidėmis, kai ji vėl atsisuko.

— Šiandien tokios zalygos, — paklausė jis, — kai sniegas zuledijes ir kreitas, ar nemanote, kat jums padėjo juzu zvoris? — Ir su pasitenkinimu ėmė laukti atsakymo.

— Kuo čia dėtas mano svoris? — Ji sumišo.

— Ar padeda jums?

— Jis man netrukdo, — ji atsakė aiškiai gindamasi, o mes su Merilu supykome.

— Tavo svoris nuostabus! — šūktelėjo Merilas.

— Kiekvienas jo svaras! — pritariau aš.

— Katėl jus vadina „bigi”? — vėl paklausė reporteris.

Buvo matyti, kad ji įširdo, bet priėjo visai prie pat jo, banguodama krūtimis ir šypsodamasi visa plačia burna. Pažvelgė žemyn į žurnalistą; atrodė lyg mėgintų papais jį nustumti.

— „Katėl” taip manote? — paklausė.

Šunsnukis reporteris nusuko akis į šalį ir pamojo kamerai prisiartinti, išsišiepdamas į objektyvą ir mitriai peršokdamas prie vokiečių kalbos.

— Mit mir hier ist die junge Amerikanerin, Zu „Bigi” Kunft... — pranešė jis, tuo tarpu mergina staiga apsigręžė ir dailiai užtaikė slidėmis jam per pakaušį. Reporteris dingo iš kadro, kamera mėgino eiti jai iš paskos, ryškumas tai dingdavo, tai atsirasdavo, kol pagaliau ji pranyko minioje. Bet iki mūsų atsklido jos piktas ir įsižeidęs balsas.

— Prašom atsiknisti nuo manęs, — sakė ji, — prašom...