Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Oi, Boglai, kraujas! Mane nudūrė! — Tuo tarpu Bigi galutinai jį primygo, aukštu kailiniu batu galingai prispaudė Merilui krūtinę, o lazdos smaigalį įbedė į pilvą.

— Tai žaidimas, tai tik žaidimas! — spiegė Merilas. — Argi užgavau tave? Ar užgavau? Jokiu būdu, tikrai neužgavau. Ne, neužgavau... ne, ne, ne!

Tačiau Sju „Bigi” Kunft stūksojo virš jo įrėmusi lazdą kaip tik taip, kad Merilas gulėtų prismeigtas ir persigandęs, jog jam tuojau perskros pilvą. Ji metė į mane piktą išduoto žmogaus žvilgsnį.

— Pasakyk jai, Boglai, — maldavo Merilas. — Matėme tave per televizorių, — aiškino jai. — Mums tu labai patikai.

— Ėmėme nekęsti žurnalisto, — pritariau aš.

— Buvai tiesiog graži, — kalbėjo Merilas. — Jie mėgino pavaizduoti, kad tavo laimėjimas — tiesiog atsitiktinumas, o tu buvai kur kas aukščiau to mėšlo.

Ji nustebusi spoksojo į jį.

— Tai dėl cukraus kraujyje, — pasakiau. — Jis visiškai apkvaitęs.

— Jis parašė apie tave eilėraštį, — sumelavo Merilas, ir Bigi pažiūrėjo į mane susijaudinusi. — Nuostabų eilėraštį. Jis tikras poetas.

— ...anksčiau šokinėjęs su kartimi, — įtariai įterpė Bigi.

— Dar jis buvo ir imtynininkas, — staiga kvailai pareiškė Merilas, — ir jeigu sužeisi mane ta lazda, jis nusuks po velnių tau sprandą!

— Jis nesupranta, ką kalba, — pasakiau Bigi, žiūrinčiai, kaip Merilas kelia aukštyn kruviną ranką.

— Galiu numirti, — tarė Merilas. — Kas žino, kur ta lazda buvo įkišta.

— Durk jam kaip reikiant, ir dingstam iš čia, — atsiliepė viena iš Bigi slidinėjimo draugių.

— Ir pasiimk lazdą, — pridūrė kita, rūsčiai žvelgdama į mane.

— Po pilvo sienele labai arti gyvybiniai organai, — kalbėjo Merilas. — Ak, Dieve...

— Man nerūpi tavo pilvas, — tarė jam Bigi.

— Kai kiti iš tavęs šaipėsi, mes tave mylėjome, — nerimo Merilas. — Šiame šlykščiame, patenkintame savimi, kupiname konkurencijos pasaulyje tu atrodei ori ir turinti humoro jausmą.

— Kas nutiko tavo humoro jausmui? — paklausiau aš. Ji pažvelgė į mane sutrikusi. Jai tai buvo jautrus klausimas; atrodo, ji teikė tam daug reikšmės.

— „Katėl jus vadina „Bigi”? — įžūliai paklausė Merilas. — „Katei” taip manote? — kreipėsi į mane.

— Tikriausiai dėl jos širdies, — atsakiau Merilui.

Atėmiau iš jos lazdą. Ji šypsojosi nuraudusi, veido spalva priminė tamsiai oranžinį veliūro megztuką trikampe iškirpte. Įtariu, kad visa esi iš veliūro!

Merilas Overturfas atsistojo labai greitai. Jo sąmonės likučiai turbūt išsieikvojo dar gulint. Taip staiga pašokus ant kojų, manau, smegenys liko tysoti ant grindų. Nors Merilas visiems šypsojosi, buvo matyti tik jo akių baltymai. Rankomis ore rinko telefono numerius.

— Bieve, Doglai, — tarė jis.

Pastebėjau, kad jis jau stovi ant kulkšnių, o paskui griuvo tarsi sutirpęs sniegas.

14 Gera kova

Mano vedybinio gyvenimo Ajovos aveniu 918 laikotarpiu Pelė Drąsuolė pasižymėjo optimizmu. Penkias naktis paeiliui ji drąsiai traukė jauką iš užtaisytų spąstų. Dar kartą įspėjau ją apie pavojų. Atnešiau gabalą riebios troškintos mėsos ir dailiai padėjau ne į spąstus, o per kelias pėdas toliau. Kad būtų aišku, jog ja rūpinuosi. Jai nebūtina rizikuoti ir kišti vos piršto storumo kakliuko į didžiulius Bigi spąstus, skirtus žebenkštims, švilpikams, vombatams ir gigantiškoms žiurkėms.

Niekada iki galo nesupratau, kodėl Bigi taip nusistačiusi prieš tą graužiką. Pelę ji matė tik kartą — netikėtai susidūrė su ja rūsio laiptų aikštelėje, kai vieną vakarą ėjo pasiimti savo slidžių. Gal jai pasirodė, kad pelė labai išdrąsėjusi ir veržiasi į viršų. Arba ketina sugraužti jos slides — jas ji perkėlė į miegamojo spintą. Retkarčiais jos užvirsdavo ant manęs, kai rytais tenai grabinėdavau. Jų grėsmingai aštrios briaunos galėjo ir sužeisti. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių tarp mūsų su Bigi kildavo trintis.

Taigi vieną vakarą Pelė Drąsuolė gavo mėsos, bet mane kamavo abejonės. Ar pelės ėda mėsą?

Paskui maudžiausi su Kolmu. Jis buvo toks slidus vonioje, kad laikiau nykščius įkišęs jam į pažastis, kitaip būtų priburbuliavęs.

Maudynės su Kolmu mane atpalaiduodavo, tik kad Bigi vis ateidavo pasižiūrėti.

Ir visuomet klausdavo nuoširdžiai susirūpinusi:

— Ar ir Kolmas bus toks plaukuotas kaip tu?

Kitaip tariant — ar greitai tie siaubingi brūzgynai sužalos jį visam gyvenimui?

Šiek tiek susierzinęs atsakydavau:

— Bigi, ar norėtum, kad būčiau beplaukis?

Ji imdavo trauktis.

— Na, ne visai taip. Gal labiau norėčiau, kad Kolmas nebūtų toks plaukuotas kaip tu.

— Palyginti su kitais, Bigi, nesu jau toks plaukuotas.

— Žinai, tie vyrai, — nutęsdavo ji, tartum vienintelis ją trikdantis mano bruožas būtų tas, kad ir aš esu vyras.

Žinojau, apie ką ji galvoja, — apie slidininkus. Jie šviesiaplaukiai, tokie vyriški (o jei ne šviesiaplaukiai, tai bent įdegę), be tabako dėmių ant dantų, po apatiniais — balti kaip drobė, be gyvaplaukių raumenys, oda lygi, nusišlifavusi miegant miegmaišiuose. Vienintelė bjauri slidininkų kūno dalis yra pėdos. Manau, slidininkai prakaituoja tik per savo sukaitusias, įspraustas į ankštus batus, kelių sluoksnių dengiamas pėdas. Kiek ten tų storų šiurkščių kojinių! Tai vienintelis jų sveikatingo kūno trūkumas.

Buvau pirmas ir vienintelis neslidininkas, su kuriuo Bigi sugulė. Tikriausiai įspūdį jai padarė neįprastumas. Tačiau dabar ji svarsto ir stebisi. Prisimindama visą tą tyrą kaip sniegas švarą.

Argi aš kaltas, kad niekada nenešiojau šilkinių prigludusių apatinių, kurie būtų nutrynę man visus plaukus? Mano odos poros per didelės slidinėti; pro jas man vidun pučia vėjas. Argi aš kaltas, kad esu toks riebaluotas? Ką daryti, jeigu maudynės man ne kažin kiek padeda? Galiu išlipti iš vonios visas švytintis, išsipudruoti kirkšnis, pasitepti pažastis, padrėkinti ką tik nuskustus skruostus kokiu kvapniu skysčiu, o po dešimties minučių imu prakaituoti. Pradedu visas blizgėti. Kartais kalbėdamas su žmonėmis pastebiu, kaip jie įsispokso, jiems dėl kažko pasidaro nejauku. Supratau, kas čia yra. Jie staiga išvysta atsiveriant mano poras, o gal jų dėmesį patraukia tik viena pora, iš lėto atsidaranti ir tartum įsistebeilijanti į juos. Esu šitai patyręs pats žiūrėdamas į veidrodį ir galiu tik užjausti stebėtoją: tai iš tiesų baugina.

Tikriausiai gali tikėtis, kad žmona nespigins akių į tavo medžiagų apykaitos požymius, ypač sunkesniais laikais. Tačiau ji tik pateikia siūlymų, kaip pataisyti mano juokingus plaukus.

— Nusiskusk ūsus, Bogusai. Tikri gaktiplaukiai.

Bet aš geriau žinau. Man reikalingi visi plaukai, kokie tik ant manęs auga. Jeigu ne jie, kas uždengtų mano baisiąsias poras? Bigi šito niekada nesuprato — ji neturi jokių porų. Jos oda lygi kaip Kolmo užpakaliukas. Žinau, ji tikėjosi, kad Kolmas turės tokias poras kaip jos, tiksliau — neturės jų, kaip ir ji. Savaime suprantama, mane tai žeidė. Bet labiau galvojau apie vaiką. Savo porų nelinkėčiau niekam.

Tačiau vis tiek tokie susidūrimai vonioje mane liūdindavo.

Patraukiau į Benio užkandinę tikėdamasis, kad ten posėdžiauja ar šiaip skelbia maksimas Ralfas Pakeris, tas ginčininkas. Bet pas Benį buvo neįprastai tuščia, tad pasinaudojau tyla — daug nesvarstydamas skambtelėjau į Floros Meki moterų bendrabutį.