Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Kuris aukštas? — pasidomėjo kažkas. Susimąsčiau, kuriame aukšte galėtų gyventi Lidija Kindl. Kur nors pakraigėje, kur peri paukščiai?

Išmėginami įvairūs numeriai. Mergina įtariu balsu atsiliepia:

— Klausau?

— Prašom pakviesti Lidiją Kindl, — tariau.

— Prašom pasakyti, kas skambina, — pasiteiravo tas balsas. — Čia kalba jos aukšto sesuo.

Aukšto sesuo? Dėdamas ragelį įsivaizdavau sienų brolius, durų tėvus, langų motinas ir užrašiau ant tinko virš Benio pisuaro: FLORA MEKI IŠLIKO NEKALTA.

Išvietės kabinoje kažkam, regis, buvo prastai. Iš po durų kyšojo juostelių sandalai, raudonos kojinės, ant grindų nusmukusios kelnės platėjančiomis klešnėmis. Akivaizdus sielvartas.

Kad ir kas ten tūnojo, ta būtybė verkė.

Na, žinau, kaip gali skaudėti šlapinantis, tad pajutau užuojautą. Bet drauge nenorėjau į tai gilintis. Gal pakaktų nupirkti bare alaus, pastumti po durimis, pasakyti, kad tai nuo manęs, ir greitai išeiti.

Pasigirdo nutekančio vandens garsas — tai garsusis Benio unitazas su savaime nusileidžiančiu vandeniu. Kalbama, kad siekiant neapkrauti vandens siurblio jis elektriniu prietaisu užprogramuotas nuleisti vandenį kartą per pusmetį. Tik pagalvokit, tapau tokio reto įvykio liudytoju!

Tačiau anas kabinoje irgi išgirdo tą garsą; jis pajuto kažką esant šalia ir liovėsi kūkčioti. Pamėginau pirštų galais prieiti prie durų.

Iš kabinos atsklido silpnas balsas:

— Prašom pasakyti — ar lauke jau tamsu?

— Taip.

— Ak, Dieve, — tarė žmogus. — Ar jau galiu išeiti? Jų nebėra?

Mane užvaldė netikėta baimė! Apsidairiau, kur jie. Kas? Žvilgtelėjau po pisuaru ieškodamas ten pasislėpusių keistų peršlapusių vyrų.

— Kas tie jie? — paklausiau.

Kabinos durys atsivėrė, ir jis išėjo tempdamas aukštyn kelnes. Tai buvo liesas tamsaus gymio vaikinas, iš tų poetų, dažnai vilkinčių alyvų spalvos drabužius, — studentas, dirbantis Ruto knygyne, galbūt puikus meilužis, gal pederastas, o gal ir viena, ir kita.

— Dieve, ar jie išėjo? — tarė jis. — Ak, ačiū jums. Jie liepė man nesijudinti, kol sutems, bet čia nėra langų.

Įdėmiau pažiūrėjus buvo matyti, kaip žiauriai jis sumuštas. Kažkas jį užklupo vyrų tualete ir pasakė, kad jo vieta ne čia, o moterų pusėje. Tada sugrūdo į unitazą, muilo gabalu nubrūžino nosį, apdraskė veidą; jam labai skaudėjo — lyg būtų ištrintas šlapimu suvilgyta pemza. Aplink jį tvyrojo klaikiai sumišę kvapai; į kišenę buvo įkištas sudužęs tualetinio vandens „Leopardė” buteliukas. Kvepalus supylus į išvietę nebūtų smirdėję baisiau.

— Jėzau, — tarė jis. — Ką gi, jie teisūs. Aš tikrai pėdas — bet juk galėjau ir nebūti. Noriu pasakyti — jie juk nežinojo, kas aš. Tik užėjau nusilengvinti. Juk tai visai normalu, ar ne? Na, aš tualetuose vaikinų nekabinu. Ir taip pakanka.

— O tas tualetinis vanduo?

— Jie net nežinojo, kad jį turiu, — atsakė jis. — Ir jis skirtas ne man, dėl Dievo meilės. Tai merginai, mano seseriai. Gyvenu su ja. Ji paskambino man į darbą ir paprašė pakeliui namo paimti jai buteliuką.

Tam vaikinui buvo sunku eiti — anie iš tiesų gerai jį sutvatino, — tad pasakiau padėsiąs išsigauti iš čia.

— Gyvenu netoliese, — atsiliepė jis. — Jums nebūtina eiti su manimi. Jie gali pagalvoti, kad ir jūs toks.

Bet išėjau su juo iš Benio užkandinės už parankės pro dvi šnairuojančias poreles, sėdinčias prie durų. Matai, draugeliai! Vienas išlakė buteliuką kvepalų, o paskui privarė į kelnes.

Pats Benis su gerai įvaldyta abejingumo viskam išraiška stūksojo už baro, kur tviskėjo alaus bokalai.

— Tavo tualetas pats nuleido vandenį, — tariau jam. — Pasižymėk šią dieną kalendoriuje.

— Labanakt, vaikinai, — pasakė Benis, o nedidukas menininkas prie kampinio stalelio įkišo nosį į alaus putą, kad užgožtų paskui mus slenkantį dvoką.

— Žinojau, kad Ajovoje bus siaubinga, — kalbėjo man pederastas, — bet nesitikėjau, kad taip siaubinga.

Stovėjome prie tako į jo namus Klintono gatvėje miesto centre.

— Buvote toks malonus, — tarė jis. — Pakviesčiau užeiti, bet... Na, suprantat, esu labai prisirišęs. Niekada anksčiau nebuvau toks ištikimas, bet šitas... na, tikriausiai suprantat. Jis ypatingas.

— Nesu toks kaip tu, — atsakiau. — Na, gal galėčiau būti, bet tu tikrai klysti.

Jis paėmė man už rankos.

— Gerai, — tarė. — Gal kitą kartą, matysim. Kuo esi vardu?

— Nesvarbu.

Nužingsniavau šalin, stengdamasis atsikratyti jo smarvės. Toje nušiurusioje gatvėje jis su savo ryškiaspalviais drabužiais atrodė lyg koks žydrasis riteris, žengiantis į maro nusiaubtą miestą, — narsus, kvailas ir pasmerktas.

— Nebūk toks išpuikęs! — sušuko man pavymui. — Niekada nieko nemaldauk, bet nebūk per daug išdidus.

Koks vertingas patarimas, duotas keisčiausio iš pranašų! Tamsioje Ajovos aveniu kiekviename šešėlyje tykojo būriai pederastų kankintojų. Ar paliks jie mane ramybėje, jei parodysiu esąs normalus? Gal išprievartauti kokią pasitaikiusią merginą? Štai, žiūrėkit! Aš normalus!

Arba neužtraukti užuolaidų grįžus namo pas Bigi, savo didžiąją rusvą liūtę, įsitaisiusią mūsų gerai išgulėtoje lovoje su visur pasklidusiais žurnalais ir mažomis pagalvėlėmis, ant kurių išsiuvinėti Alpių vaizdeliai.

— O Dieve, na ir smarvė! — tarė Bigi, įdėmiai žiūrėdama į mane.

Mane persmelkė siaubas, kaip reikės pasiaiškinti. Ne menkesnis už tą sodrų iškvėpinto šlapimo tvaiką, garuojantį nuo manęs po sąlyčio su Ruto knygyno darbuotoju. Skleidžiau jo aromatą, tik kiek praskiestą.

— Kuo čia išsiterliojai? — paklausė Bigi. — Kieno čia kvapas? Tu bjaurybe...

— Buvau užėjęs pas Benį, — tariau. — Ten vyrų tualete pasitaikė žydras. Žinai, tas, kur dirba pas Rūtą?

Bigi nušoko nuo lovos, visą mane apuostė, pakėlė mano rankas sau prie nosies.

— Tikrai, Bigi, — pasakiau mėgindamas gnybtelėti jai į skruostą, bet Bigi tvirta ranka mane atstūmė.

— Ak tu bjaurybe, tu šunsnuki, Bogusai...

— Nieko bloga nedariau, Bigi, prisiekiu...

— Dieve! — sušuko ji. — Tu drįsti į mano namus parnešti jos kvapą!

— Bigi, tai nuo to prakeikto pederasto vyrų tualete. Jį kažkas įkišo į unitazą, tada jam sudužo kažkoks buteliukas su tualetiniu vandeniu, kurį turėjo kišenėje... — mėšlas, pagalvojau. Nė iš tolo nepanašu, kad tai būtų įmanoma, ką ten kalbėti apie tiesą. Beviltiškai ramiai pasakiau: — Kvapas buvo labai stiprus, prisilietus...

— Iš tiesų jos kvapas labai stiprus! — suspiegė Bigi. — Kaip kokia rujojanti kalė tuo savo prakeiktu kvapu ištrynė tave visą!

— Aš nieko nepadariau, Bigi...

— Galiu lažintis, kažkas egzotiška, — tarė ji. — Viena iš tų skaromis apsisiautusių indusų su savo gudrybėmis. O jau kvapas — kaip viso haremo! Oi, pažįstu tave, Bogusai! Šitai tave juk visada traukdavo! Vis spoksai į juodukes, tas keistas rytietes ir tamsiaveides žydaites! Velniai rautų, perpratau tave!

— Bigi, dėl Dievo...

— Tai tiesa, Bogusai! — šaukė ji. — Žinau, tave tai iš tiesų traukia. Plaukuotos ir ištvirkusios... šlykštus akį rėžiantis purvas!

— Jėzau, Bigi!

— Tu visada norėjai, kad būčiau kitokia, — kalbėjo ji kandžiodama kumštį. — Tik pažiūrėk, kokius man perki drabužius. Kažkokie baisūs skudurai. Aš ne tokia, sakau tau! Mano šlaunys per storos. „Nenešiok liemenėlės”, — sakai man. „Tavo puikūs papai”, — aiškini. O jei nenešioju liemenėlės, tabaluoju jais kaip kokia karvė! „Puikiai atrodo, Bigi”, — sakai. Jėzau, žinau, kaip aš atrodau. Mano speneliai didesni už kai kurių merginų papus!