Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Koridoriuje už durų tvyrojo tyla; nusiminiau, kad Bigi bus išėjusi, kol čiupinėjausi su Merilo pimpalu. Merilas kėlė šiokį tokį nerimą, tad sugriebęs už plaukų pasodinau jį ir atsivedėjęs šėriau delnu per papilkėjusį žandą, paskui dar kartą ir dar, kol jis pagaliau sunkiai pramerkė akis ir nuleido smakrą ant krūtinės. Žiūrėdamas į spintą ar kažką man už peties, jis smarkiai suriko iš skausmo.

— Krust tave! — staugė Merilas. — Krušt tave negyvai!

Tada kuo normaliausiu balsu kreipėsi į mane „Boglai” ir pareiškė siaubingai norįs gerti. Daviau jam vandens, daug vandens, o visus tamsiai raudonus, mėlynai žalius ir oranžinius skysčius su šlapimu išverčiau į kriauklę, kad atsibudęs naktį apimtas įniršio neišgertų ir jų.

Kai baigiau tvarkytis, Merilas jau miegojo; tūžau ant jo, tad išgręžiau jam virš ausies rankšluostį. Bet jis nesujudėjo, taigi nušluosčiau ausį, užgesinau šviesą ir tamsoje pasiklausiau jo kvėpavimo, kad būčiau tikras, jog viskas gerai.

Merilas buvo didžioji mano gyvenimo iliuzija. Toks kvailys, šitaip naikina pats save — ir toks nepažeidžiamas. Nors gailėjausi praradęs tą stambią merginą, Merilą Overturfą vis tiek mylėjau.

— Labanakt, Merilai, — sušnibždėjau tamsoje.

Smukau į koridorių ir uždarydamas paskui save duris išgirdau jį sakant:

— Ačiū tau, Boglai.

O ten, koridoriuje, vienui viena stovėjo Bigi.

Jos striukė buvo užsegta iki viršaus — Tauernhof viršutiniai aukštai nebuvo šildomi. Stovėjo šiek tiek sustingusi, mindžikavo vieną pėdą vis spustelėdama kita; atrodė piktoka ir truputį susidrovėjusi.

— Parodyk man tą eilėraštį, — tarė.

— Jis dar nebaigtas, — atsakiau, ir ji įžūliai pažvelgė į mane.

— Tai užbaik. Aš palauksiu... — Aišku, visą tą laiką ji laukė ir dabar žvelgė tarsi sakydama, kad man prieš akis — šioks toks darbelis, jeigu nenoriu pulti veidu į purvą.

Mano kambaryje, šalia Merilo, ji lyg nerangus meškinas prisėdo ant lovos. Nedidelės erdvės, maži užkaboriai slopino jos graciją. Ji jautėsi per didelė tam kambariui ir tai lovai, jai buvo šalta; su užsegta striuke dar susivyniojo į antklodę, o aš tuo tarpu knebinėjausi prie naktinio stalelio apsimesdamas, kad ant popieriaus skiautės, kur jau užrašyti kažkokie žodžiai, skrebenu tą eilėraštį. Tačiau tie žodžiai buvo vokiški, juos paliko ankstesnis kambario gyventojas, tad braukiau juos lyg taisydamas ką parašęs.

Merilas dunkstelėjo galva į mūsų kambarius skiriančią sieną; iki mūsų atsklido jo prislopintas šūkalojimas:

— Ak, jis nemoka slidinėti, bet su savo lazda tvarkosi labai mikliai!

Ant lovos vis ta pačia veido išraiška didžioji mergina laukė eilėraščio. Pamėginau jį parašyti.

Ji visa — lyg raumenų veliūras,

Vinilo sluoksniu aptempta.

Pėdas jos slepia plastikas,

Prikaustytas prie slidžių veržlių.

Suveržė plaukus kietas šalmas,

Bet visad švelnūs jie, karšti...

Karšti? Ne, ne karšti, pamaniau prisiminę? ją, sėdinčią ant lovos ir mane stebinčią. Jokių karštų plaukų!

Eiklioji mergina — tikra smarkuolė;

Standi ji ir tvirta kaip subrandintas vaisius.

Glotni jos oda — lyg obuolys daili

Ir kaip džiunglių bananas tampri,

Bet vien tik minkštimas ir sėklos viduj.

Uch! Ar įmanoma pataisyti prastą poeziją? Prie lovos ji rado mano magnetofoną, vartė rites, sukiojo ausines. Užsidėk jas, parodžiau, paskui išsigandau, ką ji ten gali išgirsti. Be jokios išraiškos ji spaudė mygtukus ir keitė rites. Imkis eilėraščio!

Tik pažvelk, kaip įsikibus ji savųjų lazdų!

Dieve mieliausias, ne...

Kai rėžia sniegą apie kalną, ji susikaupus

Kaip lagaminas, visko pilnas, — ji kieta, tiksli,

Metalas, oda, plastikas — veikia visa darniai,

Gracija jos santūri lyg smilgos.

Jos kojos ilgos?.. Viešpatie, ne!

Tačiau praverkim ją nepaisydami šalčio,

Atsekim, nuvyniokim, išpakuokim!

Jos turinys daiktais pasklinda išblaškytais,

Daiktais atsitiktiniais ir šiltais,

Minkštais ir apvaliais, — visi jie

Nuostabūs, neregėti!

Atsargiai. Ji suko mano gyvenimo rites, atsukinėjo atgal, stabdė, leido iš naujo. Klausėsi mano juostose įrašytų dainelių, nešvankių istorijų, pašnekesių, ginčų, mirusių kalbų ir tikriausiai rengėsi išeiti. Staiga krūptelėjusi sumažino garsą. Bent jau supratau, ties kokia juosta ji dabar yra: Merilas Overturfas kaukina savo automobilį, 1954-ųjų „Corn Vitverį”. Dėl Dievo, pasiskubink su eilėraščiu, kol dar ne vėlu! Tada ji nusiėmė ausines — bene bus pasiekusi tą vietą, kur mes su Merilu dalijamės prisiminimais apie bendrą pažintį su padavėja iš Tiergarten Cafė?

— Noriu perskaityti tą eilėraštį, — pasakė ji.

Visa — lyg raumenų veliūras, — ji davė man pusę antklodės ir skaitė eilėraštį tiesi, apsirengusi — su striuke, kelnėmis, batais, visa susisupsčiusi ir užkėtusi lovą lyg kokia didelė skrynia, kurią reikia sutvarkyti ir tik tada bus galima eiti miegoti. Skaitė rimtai, judindama lūpas.

— Vien tik minkštimas ir sėklos viduj? — perskaitė garsiai, neslėpdama rūstaus pasibjaurėjimo poetu; šaltame kambaryje jos alsavimas virto kamuoliais tarsi dūmai.

— Toliau bus geriau, — pasakiau, nors anaiptol nebuvau tikras. — Bent jau ne blogiau.

Gracija jos santūri. Antklodės dydis neleido lengvai jos dalytis; Bigi pamatė, kad ta antklodė dengia daugiausia tris ketvirčius lovos. Nusiavusi batus pasikišo pėdas po savimi ir davė man daugiau antklodės. Perplėšė kramtomosios gumos plokštelę, didesnę dalį pasiūlė man; mūsų abiejų drėgnas čepsėjimas sudrumstė kambario tylą. Šilumos jame nebuvo nė tiek, kad apšaltų langai; iš trečio aukšto žvelgėme į mėlyną mėnesienos nušviestą sniegą ir ant ledyno pabirusius žiburėlius — tolimas kalnų trobeles, kur, įsivaizdavau, dabar rengiasi dulkintis šiurkštūs ir stambūs vyrai. Jų langai buvo apšalę.

Jos turinys...

— ...daiktais pasklinda išblaškytais? — skaitė ji. — Koks čia išblaškytas mėšlas? Nori pasakyti — toks mano protas? Atseit išsiblaškiusi?

— Ak ne...

— Daiktais atsitiktiniais ir šiltais... — skaitė ji toliau.

— Tai tik lagamino įvaizdžio dalis, — pasiteisinau. — Na, tokia lyg metafora.

— Minkštais ir apvaliais... Na, žinai...

— Tai visai prastas eilėraštis, — sutikau.

— Ne toks jau prastas, — tarė ji. — Man visai nieko. — Nusivilko striukę, o aš pasislinkau arčiau, šlaunimi priglusdamas prie jos šlaunies. — Aš tik nusivelku striukę, — pasakė.

— O aš tik norėjau geriau palįsti po antklode, — pasiaiškinau, ir ji man nusišypsojo.

— Tai visada taip prislegia, — tarė ji.

— Kas? Antklodės?

— Ne, seksas, — atsiliepė ji. — Kodėl viskas turi būti taip rimta? Tu turi imti apsimetinėti, kad esu tau ypatinga, nors iš tiesų šito net nežinai.

— Manau, kad esi ypatinga.

— Nemeluok, — pareiškė ji. — Nebūk toks rimtas. Tai nėra rimta. Noriu pasakyti — tu man visiškai nesi ypatingas. Tiesiog žadini smalsumą. Bet nenoriu apsimetinėti, kad padarei man įspūdį ar panašiai.

— Noriu permiegoti su tavimi, — pasakiau.

— Na, aišku, — tarė ji. — Tu to nori, bet man labiau patinki, kai mane juokini.

— Būsiu didžiausias linksmuolis, — pasižadėjau, atsistojęs apsisiaučiau antklode ir netvirtai žengiau per lovą. — Duodu žodį, visą naktį vaidinsiu komiškas scenas ir versiu tave kvatotis.