Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Bigi leidosi paimama už rankos ir sušnibždėjo man:

— Tu keistai kvepi.

— Tai nuo tavęs, — sušnibždėjau aš.

— Žinau, — atsakė ji.

Tačiau šnibždėjomės šiek tiek per garsiai.

— Mano manymu, tai šlykštu, — pareiškė Merilas. — Kaip galima seną automobilį kankinti tokiais kvapais.

Kadangi nepuolėme garsiai prieštarauti, Merilas ištylėjo iki pat Amšteteno.

— Na, draugai, — pagaliau vėl prabilo jis, — tikiuosi, susitiksime Vienoje. Gal kokį vakarą aplankytume Operą, jei tik turėsite laiko...

Veidrodėlyje trumpai šmėstelėjo jo veidas, bet tos akimirkos pakako suprasti, kad kalba rimtai.

— Nešnekėk niekų, Merilai. Žinoma, susitiksime. Kasdien.

Bet mano žodžiai jo neįtikino, jis ir toliau žvelgė paniuręs.

Pastebėjusi, koks jis prislėgtas, Bigi nusipurtė liūdesį. Šiuo atžvilgiu ja visada galėdavai pasikliauti.

— Merilai, jei kada vėl prišlapinsi į lovą, — tarė ji, — gali ateiti pas mus sušilti.

— Čia kvapų tema, — pridūriau.

— Žinoma, — atsiliepė Merilas.

— Kai įšalsi savo myžaluose, mes tave atitirpdysime, Merilai, — pasakiau.

Pastebėjau, kaip veidrodėlyje jis pagavo Bigi žvilgsnį.

— Jei šitaip galvočiau, — atšovė jis, — varyčiau į lovą kiekvieną naktį.

— Ar jūs gyvenate kartu? — paklausė mūsų Bigi.

— Anksčiau gyvenome, — atsakė Merilas. — Bet butas mažas, tad vakarais išeisiu ir paliksiu jus vienus.

— Mes nenorime nuolat būti vieni, — tarė Bigi pasilenkdama į priekį ir liesdama jo petį. Paskui kiek nusigandusi atsigręžė į mane lyg galvotų: privalome vaikštinėti tik būriu, būti vieniems — per daug rimta.

— Būti su tavim — jokio smagumo, — pasakė man Merilas. — Supranti, esi įsimylėjęs. O tai juk visiškai neįdomu...

— Ne, jis neįsimylėjęs, — paprieštaravo Bigi. — Mes nesame įsimylėję. — Ji pažvelgė į mane laukdama pritarimo, lyg sakydama: juk neįsimylėję, ar ne?

— Žinoma, ne, — atsiliepiau, bet pajutau nerimą.

— Aišku, įsimylėjęs, — pareiškė Merilas, — tu vargšas, kvailas šunsnuki... — Bigi apstulbusi pakėlė į jį akis. — Dieve, ir tu tokia pat, — pasakė jai. — Abu jūs įsimylėję. Nenoriu turėti jokių reikalų nė su vienu iš jūsų.

Dievas mato — ir su vienu, ir su kitu iš mūsų jis turėjo tikrai nedaug reikalų: Vienoje jo beveik nematydavome. Jo sąmojis skaudžiai žeidė; Merilas privertė mus suprasti, koks apsimestinis mūsų atsainumas. Vėliau, artėjant pavasariui, jis savo „Vitveriu” išdūmė į Italiją ir abiem atsiuntė po atviruką. Su užrašu: „Užmegzkite po romaną. Abu. Su kuo nors kitu.” Tačiau Bigi tuo metu jau buvo nėščia.

— Maniau, turi įsikišusi tą suknistą daikčiuką, — pasakiau. — Intrauterinė kontracepcija, IUK, ar ne?

— IUK, — tarė Bigi. — IBM, BBC, NBA...

— NCAA, — pritariau aš.

— USA, — atsiliepė ji. — Na žinoma, turėjau, velniai griebtų. Bet daikčiukas tėra daikčiukas, kaip visi kiti...

— Iškrito? — pasidomėjau. — Juk sugesti jie negali?

— Nė neįsivaizduoju, kaip jie veikia, — pasakė Bigi.

— Akivaizdu, kad neveikia.

— Na, iki šiol veikdavo.

— Gal įkrito vidun, — susimąsčiau.

— Dieve...

— Tikriausiai įstrigo kūdikiui tarp dantų, — pasakiau.

— Ko gero, tas daiktas atsidūrė mano plaučiuose, — tarė Bigi. O vėliau paklausė: — Juk kūdikiui negalėjo pakenkti?

— Nežinau.

— Gal jis dabar kūdikio viduje, — spėliojo ji.

Tad pamėginome įsivaizduoti: plastikinis neveikiantis organas šalia mažos širdutės. Bigi pravirko.

— Na, užtat gal kūdikis nepastos, — raminau ją. — Gal tas prakeiktas daiktas padės bent kūdikiui.

Bet Bigi tai nepasirodė juokinga, ji įniršo.

— Tik mėginu pataisyti tau nuotaiką, — pasakiau. — Maždaug taip dabar kalbėtų Merilas.

— Merilas čia niekuo dėtas, — atrėžė ji. — Tai mes, suknisti įsimylėjėliai, ir kūdikis.

Tada pažvelgė į mane.

— Gerai, — pridūrė, — šiaip ar taip, aš esu įsimylėjusi. Ir kūdikis...

— Žinoma, ir aš tave myliu.

— Nekalbėk taip, — pasakė ji. — Šito dar nežinai.

Iš dalies tai buvo tiesa. Nors tuo metu jos ilgas kūnas lyg sugerdamas malšindavo mano skausmą. Mes išvažiavome Merilui dar negrįžus iš Italijos — jeigu jis iš tiesų buvo ten, bet nepabėgome nuo jo įtakos. Nuo jo pavyzdžio, gal net visų pavyzdžių, kaip išgyventi kenkiant sau. Tai padarė mums įspūdį, patys save įtikinome, kad trokštame kūdikio.

— Kokį duosime jam vardą? — svarstė Bigi.

— Gal Oro Antskrydis? — siūliau jausdamas, kaip mane persmelkia baimė. — O gal kaip nors paprasčiau? Pavyzdžiui, Megatona? Ar Šrapnelis? — Bigi raukėsi. — Gal Raketa?

Tačiau kai tėvas atsisakė mane remti, sugalvojau kitą, labiau su šeima susijusį vardą. Tėvo brolis, dėdė Kolmas, buvo vienintelis iš Tramperių, besididžiuojantis škotiška kilme; savo pavardei jis grąžino dalelytę Mak. Į svečius Padėkos dieną ateidavo su kiltu. Laukinis Kolmas Maktramperis. Po pietų išdidžiai persdavo ir svarstydavo, bene rinktis urologo specializaciją mano tėvą privertė sunkios psichologinės problemos ir nesaugumo jausmas. Vis klausinėdavo motinos, ar esama kokių privalumų, kai miegi su tokiu specialistu, ir pats sau atsakydavo — ne.

Tėvo vardas Edmundas, bet dėdė Kolmas vadindavo jį Maku. Tėvas nekentė dėdės Kolmo. Tuo metu, kai gimė mano sūnus, geresnio vardo negalėjau sugalvoti.

Tas vardas patiko ir Bigi.

— Tai tarsi garsas, kurio norėtum lovoje, — pasakė ji.

— Kolmas? — nusišypsojau.

— Mmm, Kol-mmm-as, — paaiškino Bigi.

Tada maniau, kad ateis laikas, ir su Merilu matysimės kur kas dažniau. Jei būčiau žinojęs, kad bus kitaip, mūsų kūdikį būčiau pavadinęs Merilu.

16 Tėvai ir sūnūs (dviejų rūšių), nepageidaujamos marčios ir našlaičiai draugai

Ajovos av. 918

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. lapkričio 1 d.

Dr. Edmundui Tramperiui

Bič Leinas 2

Greit Bors Hedas, Naujasis Hampšyras

Brangiausias tėve ir daktare,

pastaruoju metu savyje įžvelgiau visus grėsmingiausius paskutinės Weltschmerz stadijos simptomus, tad ar negalėtumėt atsiųsti man penicilino? Dar turiu šiek tiek jūsų duoto seno penicilino, bet suprantu, kad sendamas jis darosi vis stipresnis ir jį reikia laikyti šaltai, todėl dabar būtų nesaugu vartoti.

Gal atsimenate, kada man jo davėte?

Kai Kutas ir Fredas buvo penkiolikos, Elzbetė Malkas keliavo po Europą; grįžo pilna to pasaulio iki pat tarpkojo. Buvusi vyresnioji žaidimų draugė juos praaugo — ženklas, kad vasaros Greit Bors Hede jau keičiasi. Rudenį abu ruošėsi eiti į parengiamąją mokyklą, o Elzbetė rengėsi koledžui.

Kutas ir Fredas nesitikėjo, kad juodi susiraitę Elzbetės plaukai taip veiks jų kojų pirštus — šie rietėsi. Retkarčiais abu pastebėdavo, kad kojų pirštai pagalvėlėmis net liečia padus. Jiems tai buvo neabejotinas evoliucijos įrodymas — akivaizdus primatams būdingas instinktas, jų nuomone, radęsis tais laikais, kai beždžionės rietė pirštus stverdamosi už medžių šakų. Tas instinktas padėdavo išlaikyti pusiausvyrą, mat kai tik jiedu išvysdavo Elzbetę Malkas, abiem atrodydavo, tarsi tuojau iškris iš medžio.

Iš Europos Elzbetė parsivežė naujų keistų įpročių. Jokio deginimosi paplūdimyje dieną, jokių pasimatymų kazino vakare. Ji leisdavo dienas įkaitusioje tėvų vilos mansardoje prie jūros ir rašydavo. Eilėraščius apie Europą, sakė. Arba tapydavo. Kutas su Fredu nuo kranto matydavo jos mansardos langą; paprastai jie bangose mėtydavo kamuolį. Elzbetė nejudėdama stovėdavo lange, vienoje rankoje laikydama ilgą teptuką.