Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Ir čia ryškioje saulės šviesoje šalia mūsų lovos sudūlavo į antklodę susisupęs Merilas Overturfas; jis stovėjo virpėdamas ir svyruodamas, veido spalva priminė miesto gatvių sniegą; rankoje laikė iškėlęs trapų falą — hipoderminį švirkštą su trimis kubiniais centimetrais drumsto insulino, turinčio grąžinti pusiausvyrą jo organizmui.

— Boglai... — išlemeno jis ir plonu, lyg varveklis zvimbiančiu balsu nupasakojo, koks baugus ir blogas buvo jo miegas; per sapną sukaitęs numetė į šalį antklodę ir visą šaltą naktį išgulėjo nuogas, niekuo neužsiklojęs, prišlapino į lovą ir pabudęs aptiko, kad jo šlaunį prie paklodės prikaustė suledėjęs šlapimas. O kai į švirkštą sutraukė rytinę insulino dozę, rankos drebėjo taip, kad nepajėgė susileisti.

Nutaikiau adatą į jo pamėlusią šlaunį ir atsargiai bakstelėjau, bet ji nuslydo. Merilas nieko nepajuto, tad atsivedėjęs švystelėjau riešu lyg ieties metikas, esu matęs taip darant gydytojus; suvariau adatą šiek tiek giliau negu reikia.

— Jėzau, turi jėgos, — tarė Merilas.

Nenorėdamas, kad jam skaudėtų ilgiau negu būtina, smarkiai primygau stūmoklį. Bet tirpalas priešinosi, tas drumzlinas skystis strigo švirkšte lyg koks tešlos gabalas. Merilas, rodos, apsvaigo, pamėgino sėstis man dar nespėjus ištraukti adatos, ir švirkštas nusprūdo nuo jos. Kol užčiuopęs ištraukiau adatą, Merilas nuvirto skersai lovos dejuodamas. Dar apžiūrėjau, ar nėra kur nušalimų, o jis žiūrėjo į Bigi, — gali sakyti, matė ją pirmą kartą; paskui ištarė vokiškai, pamiršęs, kad ji moka tą kalbą:

— Boglai, tu ją priveikei. Puikiai padirbėta, puikiai.

Aš tik nusišypsojau Bigi.

— Ir ji mane priveikė, Merilai.

— Sveikinu jus abu, — atsiliepė jis, priversdamas nusišypsoti ir Bigi.

Merilas atrodė toks sušalęs ir varganas, kad pakišome jį po savo antklode, leisdami panirti į šiltą, mūsų kvapo pritvinkusį orą; suspaudėme jį, nesuvaldomai drebantį, iš abiejų pusių. Taip ir laikėme, kol ėmė prakaituoti, dviprasmiškai rangytis ir aiškinti, kad geriau sušiltų atsisukęs veidu ne į mane, o į Bigi.

— Neabejoju tuo, Merilai, — pasakiau. — Bet, man atrodo, jau pakankamai sušilai.

— Jo rankos jau visai šiltos, — tarė Bigi. — Tikrai.

Vėliau jo rankos buvo užimtos — laikė vairą. Mes su Bigi nuo užpakalinės sėdynės maitinome jį apelsinais. Overturfas vairavo springstantį 1954-ųjų „Corn Vitverį” gurgždančia pagrindine Kapruno gatve. Nesimatė jokių žmonių, išskyrus laiškininką, kuris mėgino sušilti eidamas pėsčias šalia pašto rogių ir švelniai ragino gauruotą arklį; tam iš šnervių kilo garų kamuoliai tarsi iš dyzelinio variklio. Aukštumoje saulė jau tirpdė ledo plutą, bet slėnio kaimeliai dunksos sustirę, kol kaip reikiant neįdienos, — viską dengė sidabro dulkių sluoksnis, oras buvo toks kandžiai šaltas, kad alsuoti galėjai tik mažais atsargiais kvėptelėjimais. Kaprunas, sukaustytas speigo, regėjosi toks trapus, kad tik spustelėk garso signalą — ir kokia siena įskils.

Prie slidininkų viešbučio Celyje abu su Merilu laukėme, kol Bigi sutvarkys savo reikalus, ir stebėjome, kaip ant namo laiptų vis didėja būrys į mus besižvalgančių vyrų. Kuris iš jų Bilas? Jie visi atrodė vienodi.

— Verčiau eitum pakvėpuoti grynu oru, — tarė Merilas.

— Kodėl?

— Tu dvoki, — atkirto.

Tikrai! Mane buvo persmelkęs Bigi kvapas — sodrus, primenantis laukinį medų!

— Automobilis pradviso, — skundėsi Merilas. — Dieve, visur dvokas lyg ką tik pasidulkinus.

Ant laiptų stovintys slidininkai žiūrėjo į Merilą — manė, kad jis čia svarbiausias.

— Jeigu jie mus pultų, — tarė Merilas, — nemanyk, kad prisiimsiu nebūtus nuopelnus.

Bet jie tik stebeilijo į mus; aplink jau sukiojosi ir kelios merginos iš moterų rinktinės. Paskui pasirodė vyresnis už kitus, tvarkingas, dailiai apsirengęs vyras ir įsispoksojo į 1954-ųjų „Corn Vitverį”, tarsi tai būtų koks tuščias tankas.

— Tai treneris, — pasakiau.

Tas žmogus nusileido laiptais ir apėjęs mašiną prisiartino prie Merilo lango — plastikinės dviejų dalių užuolaidėlės, susiveriančios kaip guminės kūdikio kelnaitės. Merilas ją praskyrė, ir treneris įkišo galvą vidun.

Kaip visada įsitikinęs, kad vokiečių kalbą supranta tik jis, Merilas prašneko vokiškai.

— Sveiki atvykę į vaginą, — pasveikino, bet treneris, atrodo, nesuprato.

— Kas čia per mašina? — paklausė.

Iš veido jis priminė futbolininkus, vaizduojamus ant senų kramtomosios gumos kortelių. Visi su šalmais, visų galvos panašios, o gal tie šalmai ir yra galvos.

— „Corn Vitveris”, penkiasdešimt ketvirtųjų, — atsakė Merilas.

Tas pavadinimas treneriui nieko nesakė.

— Dabar tokių retai bepamatysi, — tarė jis.

— Ir penkiasdešimt ketvirtaisiais jų būtum pamatęs ne tiek jau daug, — atsiliepė Merilas.

Laiptais leidosi Bigi, nešdama lagaminėlį, JAV slidinėjimo rinktinės krepšį ir dar vieną didžiulį krepšį. Vienas iš vyrų rinktinės nešė jos slides. Išlipau atidaryti „Corn Vitverio” bagažinės. Ar tas ilgųjų slidžių nešėjas ir yra Bilas?

— Tai Robertas, — tarė Bigi.

— Sveikas, Robertai.

— Kas čia per mašina? — paklausė Robertas.

Prie bagažinės priėjo treneris.

— Kokia didelė, — nusistebėjo jis. — Dabar tokių nebūna.

— Ne-a.

Robertas mėgino sugalvoti, kaip įtaisyti Bigi slides ant stogo rėmo.

— Nesu matęs tokio rėmo slidėms, — pasakė jis.

— Kvaily, tai ne slidžių rėmas, — netikėtai garsiai metė jam treneris.

Robertas, atrodo, užsigavo, ir Bigi priėjo prie trenerio.

— Bilai, tik nesijaudink, — tarė ji.

Vadinasi, Bilas — tai treneris.

— Aš ir nesijaudinu, — atšovė šis ir pasuko atgal į viešbutį. — Ar turi „Vasaros pratybų vadovą“?

— Žinoma.

— Turiu parašyti tavo tėvams, — pasakė jis.

— Aš pati parašysiu, — atšovė Bigi.

Bilas stabtelėjo ir atsigręžė į mus.

— Nežinojau, kad jų du. Kuris iš jų?

Bigi parodė į mane.

— Sveiki, — tariau.

— Viso gero, — atsakė Treneris Bilas.

Mes su Bigi įlipome į automobilį.

— Turiu užsukti į Forellen viešbutį, — pasakė ji, — kur gyvena prancūzų komanda.

— Au revoir? — paklausė Merilas.

— Prancūzų rinktinėje yra mergina, pas kurią ketinau pagyventi, — paaiškino Bigi. — Na, žinai, Prancūzijoje, — ji norėjo pasikviesti mane paviešėti.

— Nuostabi proga pramokti kalbos, — suburbuliavo Merilas. — Kultūrinis šokas...

— Užsičiaupk, Merilai, — pasakiau.

Bigi atrodė liūdna.

— Nieko tokio, — tarė ji, — ta mergina man vis tiek nepatiko. Tikriausiai būtų buvę siaubinga.

Tad laukėme Bigi prie Forellen ir stebėjome panašiai aplink besisukiojančius prancūzų rinktinės vyrus. Visi jie išbučiavo Bigi, einančią į viešbutį, ir dabar tyrinėjo „Corn Vitverį”.

— Kaip bus prancūziškai „kas čia per mašina“? — paklausė manęs Merilas, bet nė vienas iš jų nepriėjo prie mūsų; Bigi išėjo iš viešbučio, ir visi vėl su ja pasibučiavo.

Kai pajudėjome, Merilas paklausė Bigi:

— O kaip italų rinktinė? Važiuojam atsisveikinti ir su ja. Italai man visad patikdavo.

Tačiau Bigi sėdėjo paniurusi, ir aš tvojau Merilui į sėdynės atlošą. Jis užsičiaupė ir tylėjo, kol važiavome per Zalcburgą ir toliau Vienos plentu, o senasis „Corn Vitveris” skuodė į priekį lyg voras per stiklą.