Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Lažinuosi, ji tik dažo to nykaus kambario sienas, — tarė Fredas.

Kutas sviedė kamuolį toli į jūrą ir nėrė jam iš paskos į bangas pasakęs:

— Lažinuosi, kad ne!

Fredas pamatė, kad Elzbetė žiūri pro langą. Kurį ji stebi — Kutą ar mane?

Vakarais jie stebėdavo Elzbetę. Gulėdavo ant smėlio per vidurį tarp jos namo ir pakrantės, kad būtų pasirengę, kai ji žengs iš mansardos laukan visa balta ir sukaitusi, vilkėdama dažais aptaškytus melsvus darbinius medvilnės marškinius, siekiančius iki pusės šlaunų; kol ji, sugalvojusi sviesti akmenuką, nepasilenkdavo jo paimti, nežinodavai, kad po tais marškiniais daugiau nieko nėra. Priėjusi prie vandens, išsinerdavo iš jų ir puldavo į bangas. Iš paskos plūduriuojantys vešlūs juodi plaukai, rodos, plaukdavo visai atskirai lyg bangų supami susiviję dumbliai. Kai vėl užsimesdavo tuos darbinius marškinius, šie lipdavo jai prie kūno; grįždama namo nesivargindavo jų susisagstyti.

— Vis dėlto negali gerai įsižiūrėti, — skųsdavosi Kutas.

— Prožektorius! — sugalvojo Fredas. — Galime ją apšviesti iš arti.

— Ji tiesiog susisiaus marškinius, — atsiliepė Kutas.

— Taip, tie prakeikti marškiniai, — tarė Fredas. — Mėšlas.

Tad vieną naktį jie tuos marškinius paėmė. Nuskuodė per šlapią smėlį ir pačiupo, kol Elzbetė pliuškenosi bangose, bet jiems už nugaros švietė namo langai ir ji pastebėjo, kaip jie lenda už gyvatvorės prie verandos, tad patraukė tiesiai prie jų. Užuot žiūrėję į ją, Kutas su Fredu mėgino pasislėpti po pagrobtais marškiniais.

— Fredi Tramperi ir Kutbertai Benetai, — pasakė ji, — jūs maži padykę šunsnukiai.

Ir nuėjo pro juos tiesiai į verandą; jie išgirdo, kaip trinktelėjo stiklinės durys. Elzbetė dar šūktelėjo:

— Turėsite daug bėdos, jeigu tučtuojau neatnešite čionai mano marškinių!

Įsivaizdavę ją nuogą svetainėje, kur sėdi ir skaito jos tėvai, Kutas su Fredu užkėblino verandos laipteliais ir pažvelgė pro durų stiklą. Elzbetė buvo nuoga, bet viena; jie grąžino jai marškinius, bet ji nė neketino jų vilktis. Abu nedrįso pakelti akių.

— Mes tik pajuokavome, Elzbete, — tarė Fredas.

— Žiūrėkite! — pasakė ji ir apsisuko piruetu priešais juos. — Norėjote pamatyti, tai žiūrėkite!

Jie pažiūrėjo, paskui nusuko akis.

— Iš tiesų, — prasižiojo Kutas, — norėjome pažiūrėti, ką tu tapai.

Elzbetė nusikvatojo, nusijuokė ir jie abu žengdami vidun. Fredas tuoj užkliuvo už toršero, numušė gaubtą ir mėgindamas kelti užmynė. Kutą ištiko isterija. O Elzbetė nerūpestingai švystelėjo marškinius ant peties, paėmė Kutą už rankos ir nusitempė laiptais aukštyn.

— Ką gi, Kutbertai, gali užlipti ir pamatyti mano paveikslus, — pareiškė ji; Fredui einant iš paskos pridūrė: — Tavęs, Fredai, prašyčiau palaukti apačioje.

Juokingai ir nerangiai klupinėdamas paskui ją, Kutas išsigandęs pažvelgė per petį.

Kai Kutas grįžo, Fredas jau buvo galutinai sulaužęs šviestuvą besistengdamas grąžinti gaubtui ankstesnį pavidalą ir grūdo į šiukšlių dėžę po stalu.

— Geriau duok man, sutaisysiu, — tarė Kutas ir ištraukė sulamdytą gaubtą iš šiukšlių dėžės. Fredas stovėjo ir žiūrėjo, o Kutas nervingai mostelėjo viršun.

— Viešpatie, lipk gi viršun, — pasakė jis. — Palauksiu tavęs.

Tad Fredas užkopė į mansardą, pakeliui atmazgydamas maudymosi kelnaičių raištelius, įtariai uostydamas pažastis ir tirdamas kvapą iš burnos — jį mėgino pagauti pridėjęs prie lūpų delnus rieškučiomis. Bet Elzbetei Malkas tokie dalykai, regis, visiškai nerūpėjo. Atsisėdusi ant sudedamosios lovelės, ji numovė jam glaudęs ir papasakojo kadaise prižiūrėjusi jį mažą, tada jis slapčia žiūrėdavęs, kai ji eidavo į tualetą. Ar jis šitai atsimena? Ne.

— Na, tik nepamiršk — privalai niekam nepasakoti, — tarė ji ir išdulkino jį taip greitai, kad jis beveik nė nepastebėjo, jog visos drobės Elzbetės kambaryje baltos, visiškai baltos; visus spalvotus potėpius ant tų drobių dengė balti dažai. Baltos buvo ir sienos. Nusileidęs pas Kutą į svetainę Fredas pastebėjo, kad gaubtas, visas sumaigytas ir aplaužytas, vėl pūpso ant šviestuvo, ir lemputė jau išdeginusi rudą dėmę ten, kur lietėsi prie gaubto paviršiaus. Visas tas klaikus šviestuvas atrodė lyg žmogus, kurio galva sugrūsta į pečius, o stengiantis ją ištraukti apsinuogino švytinčios smegenys.

Išėjus į vėjų gairinamą paplūdimį Kutas paklausė:

— Ar ji tau pasakojo, kaip slapčia žvilgčiojome į ją tualete, kai mus prižiūrėdavo?

— Ji iš tiesų kartais mane prižiūrėdavo, — atsakė Fredas, — bet ji klysta: niekada taip nedariau.

— O aš taip dariau, — pasakė Kutas. — Vaikeli, ar kada būčiau...

— Kur jos tėvai? — prisiminė Fredas.

— Na, namie jų nebuvo, — atsiliepė Kutas, ir jie patraukė prie jūros, ten maudėsi nuogi, paskui žingsniavo per šlapią smėlį, kol pasiekė Kuto namus.

Ant pirštų galų įsėlinę į svetainę, jie nustebo išgirdę iš virtuvės sklindantį daugybės žmonių murmesį; Kuto motina verkė. Atsargiai pažvelgę, išvydo Elzbetės tėvus ir Fredo motiną, guodžiančius ašaromis paplūdusią Kuto motiną, ir daktarą Tramperį, Fredo tėvą, lyg ir lūkuriuojantį prie durų. Jų nuodėmė jau atskleista! Ji viską jiems papasakojo, pasakė buvusi išprievartauta ar jau nėščia! Ji susituoks su jais abiem!

Tačiau Fredo tėvas tyliai pasivedėjo jį į šalį ir sušnibždėjo:

— Mirė Kuto tėvas, širdies smūgis...

Tada skubiai žengė paskui Kutą ir sulaikė dar nespėjusį prieiti prie motinos.

Fredas negalėjo žiūrėti Kutui į akis, nes bijojo, kad šis supras, kaip jam palengvėjo.

Užtat jokio palengvėjimo jis neišvydo savo vonios kambario veidrodyje rytą, kai paaiškėjo, kad nebeliko skylutės, pro kurią reikia šlapintis. Iš pradžių ji prasiverdavo lengvai žnybtelėjus. Paskui ėmė atsiverti ir vėl užsidaryti pati savaime: atrodė, kad Fredas nebeturi jai jokios įtakos. Jis išgėrė aspirino ir ėmė mažiau gerti vandens.

O tą rytą, kai atsidūrė vonios kambaryje drauge su tėvu (droviai nusisukęs nuo greta šmėkšančios jo figūros — išsitepęs putomis, tėvas skutosi prieš veidrodį), Fredas apžergė unitazą ir ėmė šlapintis jausdamas, lyg ten tekėtų skutimosi peiliukų nuolaužos, sulankstyti smeigtukai ir grūstas stiklas. Jis klyktelėjo, ir tėvo veide atsirado žiojinti, putomis išterliota anga; Fredui dar nespėjus paslėpti įkalčio, tėvas suriko:

— Parodyk man!

— Ką parodyti? — paklausė Fredas, saujoje spausdamas tai, kas, jo įsitikinimu, buvo tik ankstesniosios kūno dalies liekana.

— Tą, ką laikai, — atsakė tėvas, — va tą.

Bet Fredas nenorėjo atitraukti rankos baimindamasis, kad tai, ką laiko, nukris jam prie kojų; žinojo — jei paleis, niekas nebegalės vėl pritaisyti. Atkakliai laikė įsitvėręs, o tėvas niršo.

— Užsiklijavo, ar ne? — riaumojo gerasis daktaras. — Retkarčiais šiek tiek išvarva? Atrodo, kad skystimas teka lyg per adatas?

Adatos! Štai ką jis jautė! O Dieve!

— Ką darei pastaruoju metu? — baubė tėvas. — Dieve gailestingiausias! Vos keturiolikos, ir jau!

— Man penkiolika, — tarė Fredas; jis jautė, kad adatos vėl prašosi lauk.

— Melagis! — sugriaudėjo tėvas.

Iš apačios atsiliepė motina:

— Edmundai! Jam penkiolika! Ko čia tiek šaukti dėl tokių niekų!

— Tu dar nežinai, ką jis išdarinėja! — užstaugė tėvas.