Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ak, Dieve, Bigi...

— Na, jau tikrai laikas jam išdėti, kas ir kaip, — tarė ji. — Ir nepastebėjau, kad ketintum ką sakyti.

— Bigi, ak Jėzau... — Skaičiau toliau. — Pimpis, Bigi? Ak, Dieve mano...

— Na, jis — tikrai pimpis, Bogusai. Labai gerai žinai...

— Žinoma, jis pimpis, — tariau. — Bet kokia nauda iš to, kad jam pasakysi?

— O kokia nauda buvo iš to, kad nesakai, Bogusai?

— „Tikras savo principais aptekęs pimpis, štai kas”, — skaičiau siaubo apimtas. — Jau du pimpiai, Bigi. Šitai parašei jau du kartus...

— Gal kiti du laiškai tau patinka labiau? — paklausė ji. — Ką manai apie nuosaikųjį ar trumpąjį laišką?

— Dieve, Bigi, kurį gi tu išsiuntei?

— Jau sakiau, Bogusai, negalėjau apsispręsti...

— Ak, ačiū Dievui! — sumurmėjau.

— Todėl išsiunčiau visus tris, — tarė Bigi. — Tegu pimpis gauna tai, ko nusipelnė.

Pajutau, kaip vėjo gūsis pargriovė Fičą, lyg menką lapelį nupūtė gatve ir įgrūdo po stovinčiu automobiliu!

Ajovos av. 918

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. lapkričio 4 d.

P. Kutbertui Benetui,

Pilsberio dvaro prižiūrėtojui

Med Indian Pointas

Džordžtaunas, Meinas

Mano brangusis Kutai,

tebešildomi tavo malonaus skambučio, šįvakar sėdime su Bigi švaistydami menamus turtus ir nagrinėdami alternatyvą — charakirį duetu. Įsivaizduok mus abu, atsitūpusius vienas priešais kitą ant šviežiai išvaškuotų linoleumo grindų. Bigi duonriekiu peiliu pjauna lauk mano skrandį; jos žarnoms išskrosti aš pasirinkau mėsos pjaustyklę. Mes labai pasinėrę į šį darbą. Stengiamės kuo labiau slopinti riksmus, nes nenorime pažadinti Kolmo.

Sutariame, kad Kolmas keliaus pas geruosius Bigi tėvus į Ist Ganerį Vermonte. Užaugęs bus slidininkas ir medkirtys, raudonskruostis ir plačiaveidis, taip persmelktas Naujosios Anglijos tarties pro nosį, kad jam niekada neateis į galvą vargintis dėl kitos — kad ir kokios senosios skandinavų žemaičių — kalbos. Jo tolimų ir artimų protėvių veblenimo.

Nesakau, kad nesutinku su viskuo, ką Bigi parašė mano tėvui. Tik verčiau ji nebūtų praradusi taktiškumo. Mat su mano tėvu reikia elgtis lyg su popiežiumi, dar nepradėjusiu dalyti palaiminimų; jeigu pavadinsi popiežių pimpiu, ar jis vis vien melsis už tave?

Kol kas sėdime su Bigi ir sekame jos laiško kelią į rytus. Matau, kaip nuo šiurkščios Bigi tiesos svyra pašto furgonas Čikagoje, kaip jos svarūs žodžiai verčia iš kojų paštininką Klivlande. Kunkuliuojančių jausmų žarijas vėsina nuo jūros pučiantis brizas pakrantės kelyje nuo Bostono iki Greit Bors Hedo, kur paštas visada pristatomas ankstyvą popietę. Mano motina bus namie, tad ji ir turėtų atplėšti voką, bet Bigi prisiekinėja, kad laiškas adresuotas tik tėvui, o ne daktarui ir poniai, taigi, žinant baimingą motinos pagarbą gerajam daktarui, ji laiško nelies. Padės ant bufeto po gėrimais.

Tėvas grįš namo ketvirtą valandą, ką tik išoperavęs šlapimo pūslę ar kokiam aštuoniasdešimtmečiui išaiškinęs, kad tokia operacija rekomenduotina; ką tik manieringai nusiskutęs tvarkingame vonios kambaryje prie kabineto, nusivalęs rankas, kad neliktų nė pėdsako talko miltelių — su jais lengviau užsimauti ir nusimauti chirurgines pirštines. Leis motinai pakštelėti į švariai nuskustą skruostą, tvarkingai įsipils škotiško viskio — pirma pakėlęs stiklą prieš šviesą, kad būtų tikras, jog jis švariai išplautas. Tada pamatys laišką. Pamaigys jį iš visų pusių tikrindamas, ar viduje nėra čekio, ir motina pasakys: „Ak ne, mielasis. Tai iš Ajova Sičio. Tai ne pacientas; ar nemanai, kad tas laiškas nuo Fredo?”

Tėvas nusivilks švarką, atlaisvins kaklaraištį, pereis prie lango į terasą ir tarstelės kelis žodžius apie potvynį ar atoslūgį, tartum vandens lygis kokiu paslaptingu būdu lemtų, kur jam sėstis. Rodos, iki šiol tai turėdavo įtakos.

Atsisės į tą patį raudonos odos sostą, kulnais prispaus tą pačią pagalvėlę, pauostys viskį, gurkštelės ir tada imsis skaityti Bigi laiškus.

Jeigu jie vakar iškeliavo su popietės paštu, šiandien jau bus už Čikagos, gal net ir už Klivlando, o rytoj pasieks Bostoną, tad į Greit Bors Hedą nueis rytoj ar poryt.

Tuo tarpu, Kutai, būk malonus, įženk į savo tamsųjį kambarį ir atspausk dvi visiškai lygias fotografijas, vieną baltą baltutėlę, kitą ištisai juodą: viena bus viltis, kita — pražūtis. Atsiųsk abi man. Grąžinsiu tau tą, kuri netiks mano padėčiai.

Linkiu, Kutai, kad tave lydėtų Viltis visais neaprėpiamai įvairiais pavidalais ir nebaugintų Pražūtis.

Su meile

Bogusas

Įsivaizduoju gerąjį Kutą prie jūros per lietų, jo susivėlusius plaukus taršo šiaurrytys, pučiantis nuo Baro užutekio į Butbėjų. Kutas, iškėlęs aukštyn mano laišką, kalba vieną iš savo keistųjų maldų jūrai, už jo nugaros — tušti Pilsberių rūmai, ištisos virtinės kambarių jo vienatvės žaismui.

Pamenu tos smagios vasaros pabaigą, kai susikraustėme į valčių namelį su mažomis dviaukštėmis lovomis.

— Viršuje ar apačioje, Bigi?

— Pats lipk tenai...

Atėjus rudeniui Pilsberiai jau buvo iškeliavę namo, ir Kutas karaliavo didžiajame name.

Vienas iš jaunesniųjų sūnų paskambino pranešti, kad galbūt atvažiuos.

— Ar mano motina jau išvykusi, Kutai?

— Taip, Bobi.

— Nebus ir tetos Rūtos, ar ne?

— Tikrai taip, pone.

— Na, Kutai, manau, tu jau persikėlei į didįjį namą. Nenorėčiau tavęs iškraustyti, tad mes apsistosime valčių namelyje.

— Kas tie mes, Bobi?

— Aš su drauge, Kutai. Bet būsiu dėkingas, jeigu tėvui pasakysi, kad savaitgalį leidau vienas.

— Atsiprašau, Bobi, valčių namelis užimtas. Ten gyvena mano draugai. Bet dar pora miegamųjų didžiajame name galima būtų lengvai...

— Pakaks vieno miegamojo, Kutai. Su dvigule...

Biliardo kambaryje Bigi su Kolmu mėgino užkurti ugnį, o mes su Kutu stumdėme rutulius.

— Šį rudenį nebus taip ramu, — liūdnai tarė Kutas, — mat keli Pilsberių vaikai jau pasiekę dulkinimosi amžių. Savaitgaliais jie vežiosis savo mergas. Bet po lapkričio jiems bus per šalta.

Didžiulis namas iki šiol buvo šildomas vien anglių ar malkų krosnimis ir židiniais. Kutas labiausiai mėgo žiemas, kai visa namo erdvė priklauso jam vienam; visą dieną jis krapštydavosi su malkomis ir anglimis, kraudamas jų tiek, kad ugnis kūrentųsi per naktį ir tamsiajame kambaryje neužšaltų chemikalai. Kolmas pavakarieniavęs su Kutu ten darbuodavosi prie nuotraukų ciklo, kaip Kolmas prieplaukoje į miltus trina jūrinį žieduotąjį kirminą. Štai traiško jį batu, kapoja kiaukuto šuke; štai reikalauja kito kirmino.

Tamsiajame kambaryje Kolmas liaudavosi kalbėjęs, tik stebėdavo Kuto chemikalų vonelėse ryškėjantį savo atvaizdą. Jo visiškai nestebino tas po vandeniu gimstantis portretas: stebuklai jam atrodė savaime suprantami; didesnį įspūdį darė dar viena galimybė pamatyti sumaitotą vikšrą.

Dar Kutas padarė nuotrauką iš dviejų negatyvų: viename Kolmas ant prieplaukos liepto, antrame tik lieptas maždaug tuo pačiu kampu. Prieplaukos kontūrai liko šiek tiek neryškūs, nes du atvaizdai nesutapo visiškai tiksliai, — Kolmas atrodė esąs ir ant liepto, ir po juo, medienos raštas dengė jo rankas ir veidą, kūnas tarsi išklotas lentomis. Tačiau jis sėdėjo (kaip? pakibęs erdvėje?). Tas vaizdas mane pribloškė, nors Bigi nepatiko ir aš jai pritariau, nes medinis berniukas atrodė keistai negyvas. Užsiminėme Kutui apie neįtikėtiną paranoją, kurią išgyveni dėl savo vaikų. Kutas parodė nuotrauką Kolmui, bet šiam nebuvo įdomu, nes kirmino joje neįžiūrėjo.