Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Bogusai, — pasakė Bigi, — kai ketini eiti į zoologijos sodą, pirk du kepaliukus duonos, tada vienas liks mums.

— Mes puikiai pasivaikščiojome, — tariau. — Lokys miegojo, meškėnai pešėsi, buivolas mėgino užsiauginti naują kailį. Ir dar tos antys, — pridūriau kumštelėdamas grėsmingai pritilusiam Kolmui. — Matėme, kaip kvaila antis krito į tvenkinį.

— Negyva antis, mamyte, — iškilmingai paskelbė Kolmas. — Ji užsimušė.

— Kolmai, — pasilenkiau prie jo, — iš kur tu žinai, ar ji negyva?

Bet jis žinojo kuo puikiausiai.

— Kai kurios antys tiesiog miršta, — tarė Kolmas; su manim jis elgėsi kantriai, bet jau irzo. — Tiesiog pasensta ir miršta, ir tiek. Ir gyvūnai, ir paukščiai, ir žmonės, — aiškino jis. — Jie tiesiog pasensta ir miršta.

Ir pažvelgė į mane su didžiausia užuojauta, aiškiai liūdėdamas pribloškęs tėvą tokia žiauria tiesa.

Tuo metu suskambo telefonas, ir klaikūs reginiai galvoje užgožė viską: tėtis, parengęs penkių minučių kalbą, Bigi laiškų analizė emocinės pusiausvyros aspektu, aname laido gale papsinti pypkė. Esu tikras, kad jo tabakas skleidžia aukščiausio lygio racionalumą. Ajovoje vakarienės metas, Naujajame Hampšyre — popietinė kava; skambutis atitinka jo darbotvarkę, tai jam būdinga. Bet būdinga ir Ralfui Pakeriui, kviečiančiam save vakarienės.

— Nagi, atsiliepk, — tarė Bigi.

— Tu atsiliepk, — pasakiau. — Tu parašei tuos laiškus.

— Ragelio aš nekelsiu, Bogusai, ypač kai pavadinau tėvą pimpiu.

Žiūrėjome į skambantį telefoną, tuo tarpu Kolmas užsiropštė ant virtuvinės kėdutės, kad galėtų pasiekti ragelį.

— Aš atsiliepsiu, — pareiškė jis, bet mes abu su Bigi puolėme prie jo, kol jis dar nepaėmė ragelio.

— Tegu skamba, — pasakė Bigi; ji pirmą kartą atrodė išsigandusi. — Bogusai, kodėl jis negali tiesiog skambėti?

Taip ir palikome. Ištvėrėme tą skambėjimą.

— Na, juk įsivaizduoji jį? Alsuojantį į ragelį? — tarė Bigi.

— Galvą guldau, jis baisiai niršta, — atsakiau. — Pimpis.

Tačiau vėliau, kai Kolmas iškrito iš lovos ir prapliupo bliauti — ir jam būtinai reikėjo prisikasti iki plačios Bigi krūtinės ir dar sulaukti paguodos dėl ypatingo, su zoologijos sodu susijusio baisaus sapno, pasakiau:

— Lažinuosi, Bigi, kad tai buvo tik Ralfas Pakeris. Tėvas mums neskambintų. Jis parašytų — parašytų visą suknistą rašinį.

— Ne, — atsiliepė Bigi. — Tai buvo tavo tėvas. Ir daugiau jis niekada neskambins.

Jos balse išgirdau pasitenkinimą.

Tą naktį Bigi atsirėmė nugara į mane ir pratarė:

— Tegu skamba.

O aš sapnavau. Sapnavau, kad „Ajova” žaidžia svečiuose ir mane pasiėmė kartu. Pasikvietė mane pradėti rungtynių. Iš savosios zonos gilumos bėgau per visą aikštę, kad stebuklingai pelnyčiau tašką. Pakeliui buvau siaubingai talžomas, kapojamas pusiau, ketvirčiuojamas, triuškinamas, malamas ir naikinamas; vis dėlto kažkaip ištrūkau, sužalotas, bet vis dar ant kojų, ir įsisukau į dar neliestą priešininko zoną.

Ir štai pabaiga: „Ajovos” palaikymo grupės šokėjos išneša mane iš aikštės, tempia palei šoninę liniją, pro nirštančius, patyčiomis plūstančius priešininko aistruolius. Mažutės, megztukais apsitempusios nimfos gabena mane tolyn; mano kruvina, beveik visiškai suglebusi ranka brūkščioja vienai jų per vėsias rausvas kojas; kažkaip vienu metu jaučiu ir odos lygumą, ir dilgčiojimą. Apsvaigęs žvelgiu į jaunus, ašarotus tų mergaičių veidus; viena savo plaukais šluosto man veidą, tikriausiai mėgindama nuvalyti žolės dėmę nuo nosies ar ištraukti į smakrą įsmigusį sportbačio dyglį. Tuneliu, primenančiu žarną, šios stiprios merginos neša mane po stadionu. Aidi jų aukšti balsai, veriami šauksmai persmelkia mane labiau negu skausmas. Pasiekiame kažkokį drobe užtiestą stalą, jos guldo mane, nuima į kūną įsirėžusius apsauginius šarvus, baisisi žaizdomis ir aimanuoja. Virš mūsų dusliai gaudžia stadionas. Merginos prausia mane drėgnomis kempinėmis. Mane ištikęs šokas, imu drebėti; bijodamos, kad nesušalčiau, merginos gulasi ant manęs.

Man taip šalta, kad sapnuoju kitą sapną: su tėvu medžioju antis, tūnau pasaloje Naujojo Hampšyro pakrančių pelkėse. Svarstau, kokio esu amžiaus: šautuvo neturiu, kai pasistiebiu ant pirštų galų, vos pasiekiu tėvo kaklą.

Jis sako:

— Elkis ramiai.

Ir priduria:

— Dieve, kad aš dar kada imčiau tave kartu.

Aš galvoju: Kad aš su tavim eičiau!

Šituos žodžius tikriausiai ištariau balsu, nes Bigi atsiliepė:

— Su kuo kalbi?

— Ką, Bigi?

— Tegu skamba, — pasakė ji ir vėl užmigo.

O aš gulėjau atsimerkęs ir mąsčiau apie siaubingą būtinybę ieškotis tikro darbo. Užsidirbti pragyvenimui... Pats posakis lyg tie nešvankūs pasiūlymai, kurių pilna ant vyrų tualeto sienos.

17 Mąstymai apie vandens metodo nesėkmę

Užsirašyti į daktaro Žano Klodo Vinjerono priėmimą — nemaloni procedūra. Seselei, atsiliepiančiai telefonu, nerūpi klausytis, kas tave kamuoja; jai tik svarbu žinoti, ar paskirtas laikas tau tinka. Na, netinka. Ką gi, ji apgailestauja. Tada pasakai, kad prisitaikysi.

Vinjerono kabineto laukiamasis patogus. Ant sienos kabo įrėmintas senas Normano Rokvelo The Saturday Evening Post viršelis; dar yra Bobo Dylano plakatas. Be to, galima paskaityti McCalls, The Village Voice, The New York Times, Reader’s Digest ar Ramparts, bet niekas neskaito. Visi stebi Vinjerono seselę, kurios klubas, užpakalis ir sukamoji kėdė kyšo iš sekretorės užkaborio. Dar klausosi, kai ji paprašo papasakoti, kas jus kamuoja. Aiškėja tam tikra schema.

— Kodėl norite apsilankyti pas gydytoją?

Padrikas šnibždesys.

— Ką?

Garsesnis padrikas šnibždesys.

— Kiek laiko šlapimas toks?

Koks? — miršta iš noro paklausti visi, kurie apsimeta skaitantys.

Urologija — tokia bjauri ir atgrasi sritis, kad dvasiai palaikyti kartu atsivedžiau Tulpen. Kabinete išvydau įprastą dėlionę. Šlapimo spalvos mergaitė sėdėjo susigūžusi prie motinos, tikriausiai nesišlapino jau ištisas savaites. Pribloškianti jauna mergina, apsivilkusi vien odiniais drabužiais, sėdėjo atokiau su The Viliūge Voice. Jokių abejonių — užsikrėtusi. Prie durų kretėjo senis, jo vamzdeliai, vožtuvėliai ir čiaupeliai turbūt tokie seni ir prastai veikiantys, kad jis tikriausiai šlapinasi per bambą į plastikinį maišelį.

— Kodėl norite apsilankyti pas gydytoją?

— Vandens metodas neveikia.

Laukiamajame sukyla didžiausias smalsumas.

— Vandens metodas?

— Neveikia. Visiškai.

— Suprantu, pone...

— Tramperis.

— Ar jums skauda, pone Tramperi?

Jaučiu, kaip nerimauja motina su ištinusia dukra; oda apsitaisiusi mergina tvirtai sugniaužia laikraštį.

— Truputį...

Mįslingas atsakymas, laukiamasis nebegali tverti.

— Prašom pasakyti, kas konkrečiai...

— Jis užsikimšęs.

— Užsikimšęs?

— Aklinai užsikimšęs.

— Suprantu. Užsikimšęs... — Ji peržvelgia mano kortelę, ilgą aklino užsikimšimo istoriją. — Ar anksčiau turėjote tokių problemų?

— Pasauliniu mastu. Nuo Austrijos iki Ajovos!

Laukiamajam tokia visą pasaulį aprėpianti liga daro įspūdį.

— Suprantu. Ar anksčiau konsultavotės su daktaru Vinjeronu?

— Taip.

Nepagydomas, nusprendžia laukiamasis. Vargšas vaikinas.

— Ar šiuo metu ką nors vartojote?

— Vandenį.

Seselė pakelia galvą; aišku, ji nėra girdėjusi apie vandens metodą.