Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Noriu operacijos, — paskelbiau priblokšdamas ir jį, ir Tulpen. — Man nereikia konsultacijos. Reikia tik sutarti dėl operacijos laiko.

— Bet aš jūsų dar neapžiūrėjau.

— Nebūtina, — atsakiau. — Vis tie patys seni dalykai. Vanduo nepadėjo. Nenoriu pas jus lankytis, ateisiu tik operuotis.

— Gerai, — tarė Vinjeronas. Nudžiugau pastebėjęs, kad sugrioviau jo tobulą tvarką, su manim nepavyko turėti dešimt iš dešimties. — Po dešimties dienų ar dviejų savaičių. Tikriausiai per tą laiką norėtumėt kokių antibiotikų, ar ne?

— Man ir toliau pakaks vandens.

— Seselė paskambins jums, kai paskirsime laiką ligoninėje, bet teks luktelėti bent dešimt dienų ar porą savaičių, ir jeigu būtų kokių nepatogumų...

— Nebus.

— Esate tikras? — tarė Vinjeronas mėgindamas nusišypsoti.

— Ir dabar dešimt iš dešimties? — pasiteiravau, o jis pažvelgė į Tulpen ir nuraudo. Vinjeronas nuraudo!

Šaltai, lyg niekur nieko, pasakiau Vinjerono seselei „Ralfo Pakerio filmų” ir Tulpen buto telefoną. Šiek tiek atsikvošėjęs Vinjeronas atkišo man pakelį su kažkokiomis kapsulėmis, bet aš papurčiau galvą.

— Prašom nekvailioti, — pasakė jis. — Geriau operuoti, kai nėra jokios infekcijos. Gerkite iki operacijos kasdien po vieną, dėl viso pikto.

Dabar jau jis pasidarė griežtai dalykiškas. Paėmiau kapsules, linktelėjau šypsodamasis, pamojavau per petį ir išsivedžiau Tulpen. Tikriausiai ėjau puikuodamasis.

Ir kas nutiko ponui Krodžiui, negalvojau, kol išėjau į gatvę. Ar jam turėjo pakeisti žarnelę? Suvirpėjau, prispaudžiau Tulpen sau prie šono ir šitaip tempiau ją, šiltą ir standžią, šaligatviu, užuosdamas jos salsvą, mėtiniais saldainiais paskanintą alsavimą, jausdamas, kaip vėjo taršomi jos plaukai čaižo man veidą.

— Nesijaudink, — pratariau, — įsitaisysiu puikų naują pimpalą, specialiai tau.

Ji kyštelėjo ranką man į kišenę, čiuopdama smulkias monetas ir mano šveicarų kariuomenės peiliuką.

— Pats nesijaudink, Tramperi, — atšovė. — Man tu tinki, senas pimpale.

Tą dieną metėme darbą ir grįžome į jos namus, nors žinojome, kad Ralfas laukia mūsų studijoje. Laikotarpis, kai nutraukdavo vieną projektą ir imdavosi kito, Ralfui būdavo nelengvas — pastebėdavome, kad atlyginimo čekiai vėluoja, atsiranda užrašų virš telefono: PRAŠOM SAVO TARPMIESTINIUS SKAMBUČIUS ĮRAŠYTI Į ŠITĄ SUKNISTĄ KNYGĄ (4)!

Tulpen tikriausiai nuspėjo, kad atitrūkti nuo darbo paskatino šis tas daugiau, ne tik tai, kad noriu jos. Naujojo Ralfo filmo tema man nerūpėjo, nes ta tema buvau aš pats. Nuobodi seka interviu su Tulpen ir manimi, o vėliau „deimančiukas” — Ralfas planavo įtraukti ir Bigi.

— Turiu pasakyti, Ralfai, kad dėl šio projekto nejaučiu tokio entuziazmo, kaip derėtų.

— Trampamai, ar aš elgiuosi nedorai?

— Tai tavo požiūris, Ralfai, ir jį dar reikia įrodyti.

Ištisas savaites po truputį platinome kitų režisierių filmus, rengėme specialius seansus „Ralfas Pakeris. Retrospektyva!” kino draugijoms, studentų būreliams, muziejams ir Grinvič Vilidžo dieniniams seansams. Įgyvendinti projektą, net ir šitą, buvo įdomiau, ir vienintelis rimtas ginčas su Pakeriu iki šiol buvo kilęs tik dėl pavadinimo.

— Tai tik darbinis pavadinimas, Trampamai. Kai baigiame, pavadinimą dažnai keičiu.

Kažkodėl šiuo atveju abejojau jo lankstumu. Filmą jis vadino „Užsiknisęs”. Tai jo įprastas posakis, ir galėjai įtarti, kad jis jam labai jau patinka.

— Nesijaudink, Tramperi, — pasakė Tulpen, ir tą ilgą popietę jos bute tikrai nesijaudinau.

Pakeičiau plokštelių stirtą, užplikiau austriškos Tee mit Rum, įmaišiau cinamono ir pašildžiau prie lovos. Nekreipiau dėmesio į telefoną, kuris pažadino mus tamsoje. Sandariai atsitvėrę nuo miesto, nežinojome, ar jau vakarienė, o gal naktipiečių metas ar ankstyvi pusryčiai, nes jau išalkome; toje belaikėje tamsoje, kurią teikia tik butas mieste, telefonas nesiliovė birbęs.

— Tegu skamba, — tarė Tulpen, greitai lyg žirklėmis apžergdama mane per juosmenį.

Man šovė į galvą, kad tie žodžiai turėtų patekti į „Užsiknisusį”, ir leidau jam skambėti.

18 Viena ilga dienų diena

Ji prasideda dar išvakarėse nuo ginčo, kai Bigi kaltina Merilą Overturfą vaikiškumu, vengimu pripažinti realybę, ir pareiškia, kad man pavyko padaryti iš jo didvyrį tik todėl, kad jis jau taip seniai dingo iš mano gyvenimo, — atkakliai tvirtina, kad tikrasis, kūniškasis Merilas man pasirodytų net atgrasus, bent jau šiuo gyvenimo tarpsniu.

Tokius kaltinimus priimu skausmingai ir pats pereinu į puolimą, pavadinu Overturfą drąsuoliu.

— Drąsuolis! — šaukia Bigi.

Ji aiškina, kad mano samprotavimais apie drąsą visiškai negalima pasikliauti, nes pats neturiu jokios drąsos — priešingai, bailumo per akis. Kaip bailumo pavyzdys pateikiamas vengimas paskambinti tėvui ir išsiaiškinti, kodėl iš manęs atimta paveldėjimo teisė.

Tai paskatina mane neapgalvotai leptelėti, kad paskambinsiu senajam pimpiui bet kada, kad ir dabar, nors turint galvoje mus supančią tamsią Ajovos naktį kyla miglotas įtarimas, jog laikas skambinti dabar visai netinkamas.

— Paskambinsi? — tikslinasi Bigi.

Pasigirdusios pagarbos gaidelės gąsdina. Bigi neduoda galimybės apsigalvoti; ji jau knisasi popieriuose ieškodama lapelio, ant kurio kadaise užrašėme Greit Bors Hedo telefoną.

— O ką aš jam sakysiu? — klausiu.

Ji pradeda rinkti numerį.

— Gal taip: „Skambinu paklausti, ar gavai paštą“

Bigi raukosi ir renka toliau.

— Gal taip: „Kaip laikotės? Dabar potvynis ar atoslūgis?”

Bigi vaiposi, jos pirštai dirba; ji sako:

— Bent jau žinosime, dėl Dievo meilės... — ir paduoda man skambantį ragelį.

— Tikrai, bent jau žinosime, — tariu į mikrofoną, ir mano žodžiai ataidi atgal, lyg juos kartotų koks paslaptingas operatorius.

Telefonas skamba ir skamba, žvilgteliu į Bigi, mano akyse — tikriausiai palengvėjimas: a-ha! Jo nėra namie! Bet Bigi rodo į laikrodį man ant rankos. Ten, rytuose, dabar po pusiaunakčio! Jaučiu, kaip man nutirpsta žandikaulis.

Bigi griežtai sako:

— Taip tam pimpiui ir reikia.

Tėvas, visiškai neužsimiegojęs, sausai atsiliepia. Žinoma, gydytojai įpratę, kad jiems skambinama vidury nakties.

— Daktaras Tramperis klauso, — sako jis. — Edmundas Tramperis. Kas skambina?

Bigi strykčioja ant vienos kojos, lyg norėtų sisioti. Girdžiu, kaip tiksi mano laikrodis, po to tėtis sako:

— Alio! Čia daktaras Tramperis. Kas nutiko?

Girdžiu atokiau murmančią motiną:

— Iš ligoninės, Edmundai?

— Alio! — tėvas šaukia į ragelį.

Motina šnypščia:

— Gal čia ponas Binghemas? Ak, Edmundai, juk žinai, jo širdis...

Vis dar svyruodama ant vienos kojos, Bigi rūsčiai žiūri į mane priblokšta baimės mano veide; ji įniršusi urzgia ant manęs.

— Pone Binghemai! — sako tėvas. — Ar vėl dūstate?

Bigi trepteli koja, kvykteli smulkaus žvėrelio balsu.

Tėvas patarinėja:

— Nesistenkite kvėpuoti giliai, pone Binghemai. Klausykit, lukterėkite truputį. Tuojau pat atvykstu...

Greta kuičiasi motina, ji šūkteli:

— Edmundai, paskambinsiu į ligoninę, kad atsiųstų deguonies...

— Pone Binghemai! — tėvas rėkia į ragelį, tuo metu Bigi spiria į šildytuvą, jos perkreipta burna kriokia. — Pritraukite kelius prie krūtinės, pone Binghemai! Nesistenkite kalbėti!

Padedu ragelį.

Kretėdama tartum iš juoko, Bigi puola pro mane į koridorių, į miegamąjį ir užtrenkia duris. Jos šniurkščiojimai, keisti iš lūpų sklindantys garsai primena dusulį, lyg pono Binghemo su stringančia širdimi.