Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Bet kai turi vaikų, viskas kitaip, — atsakiau nežinodamas, kaip paaiškinti tą skirtumą.

Kartą apie tai rašiau Merilui. Aiškinau, kad vaikai priverčia staiga pasijusti mirtingam; žinoma, Merilas Overturfas tokių dalykų tikrai nejaučia, jis man taip nieko ir neatsakė. O aš tiesiog norėjau pasakyti, kad imi pastebėti, kaip keičiasi tai, kas tau svarbu. Pavyzdžiui, anksčiau mėgdavau motociklus; kai gimė Kolmas, nebegalėjau jais važinėtis. Nemanau, kad tai paprasčiausia atsakomybė; tiesiog vaikai suteikia laiko pojūtį. Atrodė, lyg anksčiau niekada nesuvokdavau, kaip slenka laikas.

Be to, Kolmas man žadino tokį tarsi nenatūralų jausmą. Kitaip tariant, troškau užauginti jį savotiškoje aplinkoje, kuri būtų panaši į tikrą, tačiau dirbtinė — tartum kokia ganykla ar aptvaras, bet ne ta siaubinga realybė, kurioje gyventi taip nesaugu. Užauginti tarsi po gaubtu! Sukurti jam draugų, sugalvoti patinkantį darbą, pateikti nedidelių problemų, imituoti sunkumus (tik ne per daug), parinkti keletą gerai apgalvotų grėsmių, pasirūpinti, kad galų gale jis laimėtų, — visko su saiku ir apdairiai.

— Vadinasi, nori ganyti jį lyg kokią karvę? — paklausė Kutas. — Gerai, bet juk iš jo išaugs mažas buliukas, ar ne?

— Galvijai gyvena saugiai, Kutai, ir jie būna patenkinti.

— Galvijai yra galvijai, Bogusai.

Bigi pritarė Kutui. Kai Kolmui leidome važinėti triratuku po mūsų kvartalą, negalėjau nustygti iš nerimo. Bigi sakė, kad to reikia, kad vaikas įgaus pasitikėjimo savimi. Šitai žinojau; tačiau vis tiek tūnodavau krūmuose prie namų ir paslapčia jį stebėdavau. Įsivaizdavau, kad tėvas — tarsi angelas sargas. Kai Kolmas pamatydavo mane, nulenkusį šaką ir spoksantį pro gyvatvorę, sakydavau, kad man rūpi gyvatvorė. Kai ko joje ieškau; mėgindavau ir Kolmą sudominti tokiu saugiu tyrinėjimu. Tai kur kas geriau nei triratuku lėkti tiesiai į pavojų! Eikš, ramaus gyvatvorės gyvenimo niekas netrikdo.

Net aptikau vietą, kur aplinka man atrodė saugiai prižiūrima, — Ajova Sičio zoologijos sodą. Ten negalėjo būti jokios mirties ir gyvenimo kovos.

— Mes visada čia einame, — skųsdavosi Kolmas.

— Argi tau nepatinka gyvūnai?

— Patinka... — Bet žiemą jų ten likdavo vos keturi penki. — Mamytė vedasi mane tenai, — sakydavo Kolmas, rodydamas į Ajova Sičio centrą ir universiteto pastatus kitapus upės.

— Ten tik žmonės, — atsakydavau jam. — Meškėnų nėra.

Tik žmonės; jeigu nueitume ten, galbūt išvystume kai kuriuos verkiant — ar ką nors dar blogiau.

Todėl grįždamas iš Peoples Market vesdavausi Kolmą per zoologijos sodą. Lapkričio mėnesį, kai beždžionės jau buvo iškeliavusios į pietus ar persikėlusios vidun, o mes su Bigi jau savaitę laukėme mano įsižeidusio tėvo atsakymo, su Kolmu nešėmės namo pusryčių duonos ir zoologijos sode palikome didžiąją jos dalį.

Šerdamas begėdžius meškėnus, visą tą niurnančią gaują akmenų garde, Kolmas vis jaudindavosi, kad mažesniesiems duonos nekliūva.

— Va tam, — sakydavo jis, pirštu rodydamas į bailesnįjį, ir aš mėgindavau mažajam niekšeliui pakišti duonos gumulą. Kaskart pirmas prišokdavo kuris riebesnis ir įžūlesnis, krimstelėdavo bailiui į užpakalį, čiupdavo duoną ir laukdavo dar. Ar dera vaikui šitai matyti?

O tas nusišėręs bizonas, atrodantis lyg paskutinysis buivolas? Kojos plonos tarsi kokio nevikraus vandenyje braidančio paukščio, keršas kailis krinta gabalais kaip nuo seno baldo, kurį reikia apmušti iš naujo, — tokia didžiulė svirduliuojanti sofa su sprūstančiais lauk viduriais.

Arba sušalęs, raukšlėtas lokys mūriniame urve, jam pakabinta automobilio padanga, su kuria jis niekada nežaidžia, aplinkui pilna šlykščių dvokiančių jo paties blynų.

— Kam ta padanga? — pasidomėjo Kolmas.

— Lokiui žaisti.

— Kaip?

— Na, suptis ant jos, stumdyti...

Tačiau nestumdoma ir nesūpuojama padanga tarsi pajuokai kybojo virš amžinai snaudžiančio lokio. Ir pats žvėris tikriausiai gyveno apimtas abejonių, kam ji skirta. Man vis dažniau kildavo klausimas, ar zoologijos sodo aplinka tinka Kolmui; gal iš tiesų vaikui geriau būtų miesto gatvėse.

Ir tada, tą lapkritį, nutiko katastrofa ančių tvenkinyje, kur su Kolmu šiaip jausdavausi geriausiai. Suodžių baltumo naminės antys irstėsi drumstame tvenkinyje, laukdamos metamų trupinių, o mes šituo metų laiku laukėme nuostabių lankytojų — drąsių, ryškiaspalvių laukinių ančių, skrendančių į pietus. Per Ajovą Vidurio Vakaruose skrenda migruojantys paukščiai, ir Ajova Sičio zoologijos sodo tvenkinys tikriausiai vienintelė vieta nuo Kanados iki Meksikos įlankos, kur antis gali pailsėti be baimės, kad į ją kas taikysis šauti. Dažnai stebėdavome, kaip jos ten tupia: atskridęs pulkas atsargus, pirma pasiunčia žemyn žvalgę, kad ištirtų padėtį, ši sukvarkia pranešdama kitoms, kad čia saugu. Tai būdavo naujiena visam zoologijos sodui — niūrius jo įnamius išjudindavo atvykėlės iš tikrojo pasaulio: raudonakės, didžiosios antys, žilanugarės, kryklės žalsvai mėlynais sparnais ir dailiosios miškinės antys.

Tą lapkričio dieną laikiau Kolmą už rankos ir žiūrėjau į besileidžiantį iš dangaus ančių trikampį; įsivaizdavau, kaip pavargęs ir nusikamavęs pulkas tikisi poilsio, juk taip sunkiai perskrido Didžiuosius ežerus, buvo medžiojamas Dakotoje, jo laukė pasalos Ajovoje! Žvalgė nutūpė lyg su pačiūžomis ant stiklo, narsiai kryktelėjo senmergėms antims pakrantėje, padėkojo Dievui, kad čia neaidi kanonada, ir šūktelėjo savąjį būrį apačion.

Paukščiai puolė žemyn ardydami skrydžio rikiuotę, galingai plakdami sparnais, be atodairos taškydami vandenį ir nesiliaudami stebėtis gausybe jo paviršiuje plaukiojančių duonos trupinių. Bet viena antis tebekybojo danguje. Ji skrido nelygiai, žemyn leidosi nevikriai. Rodos, kitos antys padarė jai tvenkinyje vietos, ir ši smigo žemyn taip staigiai, kad Kolmas įsikibo mano kojos tartum išsigandęs, kad ta antis krinta ant mūsų kaip bomba. Matyt, sugedo jos tūpimo mechanizmas, lūžo sparnų valdymo prietaisai, sutriko regėjimas. Ji leidosi per daug statmenai, vangiai krypdama į šalį, mėgino ištaisyti padėtį, bet, praradusi visą antišką grakštumą, bloškėsi į tvenkinį tartum akmuo.

Nuo kranto pasigirdo užjaučiamas vietinių ančių kvaksintis choras; prisiglaudęs prie manęs Kolmas krūptelėjo. Tvenkinyje iš vandens kyšojo maža nukritusios anties uodegėlė, aplink plūduriavo kelios plunksnos. Dvi antys iš jos buvusio būrio prisiyrė arčiau, bakstelėjo nelaimėlę ir paliko plaukioti lyg plunksnuotą plūdę. Jos draugės nerimastingai puolė prie duonos trupinių, nes baiminosi, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti smarkus šuo, pasiryžęs nuplaukti ir ištraukti jų bendrakeleivę. Gal jie čia šaudo su duslintuvais? Mirties ironija užslinko ant Ajova Sičio zoologijos sodo.

Kolmui tepasakiau:

— Kvaila antis.

— Ar ji negyva? — paklausė jis.

— Ne ne, — atsakiau. — Ji tik žvejoja, ieško maisto dugne.

Ar nereikėjo pridurti: jos gali ilgai išbūti nekvėpuodamos?

Kolmo neįtikinau.

— Ji negyva.

— Ne, — vėl paprieštaravau. — Ji tik norėjo pasirodyti. Juk ir tu kartais nori pasirodyti.

Kolmas delsė išeiti. Spausdamas rankose apžnaibytą duonos kepaliuką, vis gręžiojosi į nesėkmingai nusileidusią antį — buvusią aukštojo pilotažo meistrę, keistai ieškančią maisto dugne. Kam prireikė tokios savižudybės, klausiau savęs. O gal ji buvo pašauta, daugybę kartų tūpė narsiai kęsdama skausmą ir pagaliau neišlaikė? Gal ore ją priveikė kokios natūralios priežastys? Ar apėmė girtumas, jei paskutinį kartą lesė rūgstančias sojos pupas?