Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Gerai, — sako. — Gal prisėstumėt, daktaras Vinjeronas jus netrukus priims.

Eidamas per laukiamąjį pas Tulpen pamačiau, kad motina man maloniai šypsosi, mergaitė spokso, pribloškianti jauna mergina sėdi užsikėlusi koją ant kojos ir galvoja: jeigu užsikimšę aklinai, prie manęs nesiartink. Tik vargšas senukas su neveikiančiais vamzdeliais nereaguoja, tikriausiai neprigirdi, o gal visiškai kurčias ar šlapinasi per ausį.

— Man rodos, — sušnibždėjo Tulpen, — kad tau viso šito jau gana.

— Ko gana? — paklausiau per daug garsiai.

Motina įsitempė; mergina sušiugždeno puslapius; senis nepatogiai pasikreipė ant kėdės, jo klaikūs viduriai suteliūskavo.

— Šito, — sušnypštė Tulpen, plekšnodama kumščiu per skreitą. — Šito, — tarė atsargiu judesiu aprėpdama visą tą šlapinimosi kankinių kolekciją.

Gydytojų kabinetuose visada atsiranda ypatingas brolybės jausmas, bet specialisto laukiamajame intymumas tik kliudo. Esama klubų, kur renkasi veteranai, žmonės su aukštu intelekto koeficientu, lesbietės, buvę bendramoksliai, motinos, pagimdžiusios trynukus, vinkšnų saugotojai, rotariečiai, respublikonai ir neomaoistai; o šitas sambūris dirbtinis, čia žmonės, kurie turi vargo šlapindamiesi. Vadinkite mus vinjeronistais! Galėtume susitikti kartą per savaitę, rengti parodas ir konkursus — tokias šlapinimosi laimėjimų varžybas.

Paskui iš slaptųjų kabineto vidurių į laukiamąjį įžengė daktaras Žanas Klodas Vinjeronas, plačiai paskleidęs tamsų Gauloises kvapą. Mes, vinjeronistai, sėdėjome apimti didžiai pagarbios baimės: kuris iš mūsų bus pašauktas?

— Ponia Kalen, — tarė Vinjeronas.

Motina nervingai atsistojo ir įspėjo dukterį gražiai elgtis, kol jos nebus.

Vinjeronas nusišypsojo Tulpen. Tie nepatikimi prancūzai!

— Laukiate priėmimo? — paklausė jos.

Svetima šiame vinjeronistų susibūrime, Tulpen pažvelgė į jį nieko nesakydama.

— Ne, ji su manimi, — pasakiau Vinjeronui. Jiedu su Tulpen nusišypsojo.

Gydytojui išėjus su ponia Kalen, Tulpen sušnibždėjo:

— Nemaniau, kad jis taip atrodo.

— Kaip atrodo? — paklausiau. — O kaip turi atrodyti urologai? Kaip šlapimo pūslės?

— Jis neatrodo kaip šlapimo pūslė, — atsakė Tulpen; daktaras padarė jai įspūdį.

Mergaitė droviai sėdėjo klausydamasi mūsų. Jei ligonė — jos motina, galvojau, kodėl vaikas toks ištinęs ir geltonas? Maniau, kad jos išvaizda — tai pasekmė, nes negali šlapintis. Maždaug Kolmo amžiaus, galvojau. Jai buvo baugu vienai, sėdėjo neramiai, žvilgčiodama į seselę ir stebėdama senį. Atrodė vis liūdnesnė, tad pamėginau ją užkalbinti ir nuraminti.

— Ar eini į mokyklą?

Tačiau galvą pakėlė dailioji mergina odos drabužiais. Tulpen tiesiog spoksojo į mane, o vaikas nekreipė dėmesio į klausimą.

— Ne, neinu, — tarė nustebusi odinė mergina, žvelgdama kiaurai mane.

— Ne ne, — pasakiau jai, — ne jūs.

Dabar į mane įsispoksojo mergaitė.

— Klausiau tavęs, — bakstelėjau pirštu. — Ar eini į mokyklą?

Ji sutriko ir pajuto grėsmę; matyt, jai buvo prisakyta niekada nesikalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Oda vilkinčioji šaltai žvelgė į vaikų tvirkintoją.

— Mama greitai sugrįš, — pasakė Tulpen mergaitei.

— Jos šlapime yra kraujo, — pranešė mums vaikas.

Pasisukusi su kėde, į laukiamąjį išlindo seselė; man mestas skubrus žvilgsnis sakė, kad, ko gero, mano smegenys taip pat aklinai užsikimšusios.

— Ak, mamai viskas bus gerai, — pasakiau mergaitei. Ji abejingai linktelėjo.

Pribloškianti oda apsišarvavusi mergina žiūrėjo į mane lyg duodama aiškiai suprasti, kad jos šlapime kraujo nėra, tad neklausinėk. Tulpen susivaldė nekikenusi ir įžnybo man į šlaunį; aš liežuviu tyrinėjau gomurį.

Tuo metu senis, iki šiol tylėjęs, staiga išleido keistą garsą, tai buvo lyg nevykusiai nuslopintas atsiraugėjimas ar užspaustas bezdalas, o gal galingai girgžtelėjo pasisukdamas visas jo stuburas; jam mėginant atsistoti ant palaidų marškinių ties pilvu išvydome besiplečiančią svylančio sviesto spalvos dėmę, o kelnės prilipo prie liesų šlaunų. Jis susverdėjo, ir aš vos spėjau jį pagauti. Senukas buvo kone besvoris, laikyti jį stačią buvo visiškai nesunku, bet aplink pasklido baisi smarvė, pats jis laikė suspaudęs pilvą — po marškiniais kažką turėjo. Atrodė dėkingas, bet be galo sumišęs ir tepajėgė išlementi:

— Į tualetą, prašom... — mostelėjo kaulėtu riešu Vinjerono kabineto gilumon.

Jo marškiniai siurbė dvokiantį skystį kaip sugeriamasis popierius, dėmės fone įžiūrėjau keisto maišelio ir žarnelės kontūrus.

— Tas prakeiktas daiktas visada išsilieja, — kalbėjo jis man, kol kuo skubiausiai vedžiau jį prie seselės, kuri kaip tik rangėsi iš savo kėdės.

— Ak, pone Krodi, — nepatenkinta ėmė bartis seselė, stverdama jį man iš rankų lyg tuščiavidurę lėlę. Nutempė pacientą ilgu koridoriumi, irzliai man mostelėjusi grįžti į laukiamąjį ir toliau jį peikdama. — Turėtumėt, pone Krodi, jį dažniau išpilti. Juk tokios mažos avarijos visiškai nereikalingos...

Bet senukas nesiliovė dejavęs:

— Tas nelemtas daiktas, tas prakeiktas daiktas! Tiesiog niekur neįmanoma nueiti, žmonės sutrinka, kad matytumėt, kaip į mane žiūrima vyrų tualetuose...

— Ar galite pats atsisagstyti marškinius, pone Krodi?

— Tas prakeiktas suknistas daiktas!

— Visai be reikalo, pone Krodi...

Laukiamajame mergaitė vėl atrodė išsigandusi, o pasipūtusi mergina standžių užpakaliu ir odiniais drabužiais žiūrėjo tiesiai į laikraštį, tokia patenkinta savimi, pranašesnė už mus ir tarp kojų sauganti kažin kokias baisias paslaptis. Niekas nesužinos. Nekenčiau jos.

Pašnibždėjau Tulpen:

— Vargšas senis visas apraizgytas žarnelių. Jam tenka sisioti į tą maišiuką.

Prakeiktoji odinė mergina šaltai pažiūrėjo į mane, tada vėl į laikraštį. Visi klausėmės, kaip slaugė, rodos, prausia poną Krodį stipria vandens srove.

Pažvelgiau tiesiai į tą abejingą odinę ponią ir paklausiau:

— Jums triperis?

Ji nepakėlė galvos; ji sustingo. Užtat Tulpen smarkiai dūrė man alkūne, o mergaitė žvilgtelėjo su dėkingumu.

— Ką? — paklausė.

Jauna moteris pažvelgė į mane piktai. Bet ji nepajėgė išlaikyti rūsčios išraiškos, pirmą kartą jos veide šmėstelėjo kažkas žmogiška — apatinė lūpa vyptelėjo, dantys ją prispaudė mėgindami sulaikyti, akys staiga patvino, — ir tuoj pat pasijutau esąs žiaurus piktadarys.

— Tramperi, tu mėšlas, — sušnibždėjo Tulpen, o aš nuėjau prie merginos, kuri dabar veidą spaudė prie kelių, siūbavo ant kėdės ir tyliai verkė.

— Atsiprašau, — tariau jai, — pats nežinau, kodėl taip pasakiau... Na, atrodėte lyg nejautri...

— Neklausykite jo, — įsiterpė Tulpen. — Jis tiesiog trenktas.

— Negaliu patikėti, kad pasigavau triperį, — pasakė mergina raudodama. — Suprantate, juk aš ne tokia, nesivalkioju kur papuola, nesu kokia purvina...

Tą akimirką vėl pasirodė Vinjeronas, grąžindamas motiną ištinusiai dukrai. Rankoje laikė aplanką.

— Panelė Dekarlo? — paklausė šypsodamasis.

Ji greitai atsistojo šluostydamasi ašaras.

— Turiu triperį, — pareiškė, ir Vinjeronas išpūtė akis. — O gal ir neturiu , — pridūrė isteriškai, Vinjeronui nuleidus akis į aplanką.

— Prašyčiau į kabinetą, — tarė jis greitai nusivesdamas ją pro mus. Dar pažvelgė į mane, tarsi būčiau kaip nors perdavęs tai merginai ligą, kol sėdėjo laukiamajame. — Toliau jūs, — pasakė man, bet sustabdžiau jį dar nespėjusį nueiti.