Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Nepastebėtas naktinio budėtojo, naktį praleidau Ajovos bibliotekos nišoje su daktaro disertacijomis, viename iš ketvirto aukšto kambarėlių, kur paprastai grūdasi suprakaitavę mokslininkai, kiekvienas apsirūpinęs kokakolos buteliu. Buteliuose šlakas medaus tirštumo gėrimo su keliomis plūduriuojančiomis nuorūkomis. Per kelis kambarius girdi, kaip jos įmestos šnypščia.

Kartą, artėdamas prie disertacijos pabaigos, Haris Pecas, baigiamojo kurso studentas iš Bruklino, skaitęs dokumentus serbų-kroatų kalba, atsilošė kėdėje ant ratukų ir atbulas išriedėjo iš kabinos; vis greičiau spirdamasis kojomis, nušvilpė pro mūsų kabinų eilę. Atsitrenkė į grūdinto stiklo sieną ketvirto aukšto koridoriaus gale, suskaldė ir stiklą, ir sau galvą, bet į bibliotekos automobilių aikštelę nenuskriejo; tikriausiai Haris Pecas buvo vaizduotėje regėjęs, kaip ištykšta ant kažkieno automobilio bagažinės.

Bet aš taip niekuomet nepasielgsiu, Bigi.

„Akthelto ir Gunelės” sakmėje yra jaudinanti scena, kaip Aktheltas rengiasi ir ginkluojasi prieš kovą su karingaisiais gretais. Dedasi blauzdines, antpetines, prisitvirtina šarvą ties inkstais, tarp kojų prisitaiso alavinį gaubtą — tartum atlieka apeigas svarbiausioms kūno vietoms apsaugoti. Vargšė Gunelė aimanuoja ir maldauja jos nepalikti; kaip ir dera per apeigas, ji vieną po kito nusimeta drabužius, paleidžia plaukus, nusisega apyrankes, atsiriša marškinius; Aktheltas tuo metu vyniojasi grandines, segasi smaigus ir t.t. Jis bando paaiškinti Gunelei, koks yra karo tikslas (dėt henskit afkrig), bet ji nieko nenori girdėti. Čia į menę įvirsta Senis Takas, Akthelto tėvas. Jis taip pat ginklavosi ir vilkosi kario apdarus, bet ant krūtinės įstrigo užtrauktukas ar kažkas panašaus, ir jam reikia pagalbos. Žinoma, jis sutrinka matydamas dailią sūnaus žmoną be galo prislėgtą ir pusnuogę, bet prisimena savąją jaunystę ir supranta, dėl ko ginčijosi Aktheltas su Gunele. Todėl mėgina padėti ir vienam, ir kitam: savo senu šiurkščiu delnu gašliai pliaukšteli per užpakalį Gunelei, tuo pat metu išmintingai tardamas Aktheltui: Dėt henskit af krig er tu overleve („Karo tikslas yra likti gyvam”).

Ta mintis man pasirodė puikiai tinkanti ir aukštajai mokyklai, galbūt ir mano santuokai. Tais laikais tokie palyginimai mane persekiojo nuolat.

Žingsniuodamas per bibliotekos automobilių aikštelę, kur nusileisti mėgino Haris Pecas, pastebėjau jaunąją Lidiją Kindl, tykančią manęs prie jūros žalumo, laivo didumo „Edselio”. Apsivilkusi prigludusiu perlų spalvos kostiumėliu, sijonas trumpas, atrodo gana suaugusi.

— Sveiki! Štai čia mano „Edselis”! — sako ji.

O aš galvoju: to tai jau tikrai per daug.

Tačiau jos šlaunis aptempęs sijonas žada šiokį tokį saugumą, o kelius jau pažįstu, tad jie manęs negąsdina. Malonu jausti, kaip jos koja kyla ir leidžiasi man po galva, nes pėda dirba spausdama tai stabdį, tai akceleratorių.

— Kur mes važiuojame? — klausiu pasmerktojo balsu ir šiek tiek pasisuku jos sterblėje, kurios tėra tiek nedaug.

— Aš žinau, — atsako ji, o aš žvilgsniu slenku per jos kostiumėlio priekį, per nedidukes krūtis iki smakro; matau, kaip ji dantimis švelniai prikandusi apatinę lūpą. Prie kaklo jos palaidinukė sodriai geltonos, rūdžių spalvos; tą atspalvį, kaip vėdryno, įgavęs ir žandikaulis. Iš karto prisimenu save su Bigi pievoje po Kaceldorfo vienuolynu, vėdrynuose su buteliu vienuolių vyno. Pridėjau puokštę tų gėlių jai prie spenelio; ji pasidarė ryškiai oranžinė, nuraudo. Tada priglaudė jų pluoštą prie mano saulėtosios vietos. Esu tikras, kad tapau ryškiai geltonas.

— Iš tikrųjų tai ne mano „Edselis”, — sako Lidija Kindl. — Mano brolio, bet jis tarnauja kariuomenėje.

Kur tik pasisuku, tyko vis nauji pavojai. Lidijos Kindl galiūnas brolis, smarkuolis iš „žaliųjų berečių”, mikliai smūgiuojantis rankomis man į raktikaulį, — baisus kerštas už tai, kad išniekinau jo seserį ir jo „Edselį”.

— Kur mes važiuojame? — vėl klausiu jausdamas, kaip jos standžios šlaunys šokinėja man po galva, matyt, riedant nelygiu keliu. Matau palei langus sūkuriuojančias dulkes; matau plokščią dangų, nesulankstytą jokio medžio, nesuvarstytą elektros laidų.

— Pamatysite, — sako ji, ir jos ranka nuslysta nuo vairo, brūkšteli man skruostą, nuo riešo atsklinda silpnutis, kuo nekalčiausias kvepalų dvelksmas.

Tada nyrame į negilią griovą ir vėl ropščiamės aukštyn; atrodo, kad nusukome net ir nuo žvyrkelio, nes palei langus nebeliko dulkių, automobilis giliau smenga į minkštą dirvą; retkarčiais apačioje pasigirsta trakštelėjimas — Ajovoje tai gali būti tik kukurūzo stiebas ar paršo kaulas. Be to, judame kita kryptimi, nes saulė jau kitu kampu kaitina man kelius. Girdžiu, kaip slysta padangos, tarsi guminis šepetys brauktų per šlapią žolę. Bijau, kad įstrigsime kažin kur gilumoje, kad per naktį mes ir „Edselis” susmigsime amžiams į kokį sojų liūną.

— Ir tik antys kryks mums virš galvų, — pratariu, o Lidija žvilgteli žemyn į mane tartum sunerimusi.

— Vienas vaikinas buvo mane čionai atsivežęs, — sako ji. — Kartais gali pasitaikyti vienas kitas medžiotojas, bet daugiau nieko čia nebūna. Šiaip ar taip, pamatytume medžiotojų automobilius.

Vienas vaikinas? Galvoju, svarstau, ar ji jau sugadinta. Bet Lidija atspėja mano mintis ir skubiai priduria:

— Man jis nepatiko. Priverčiau parvežti atgal. Bet įsidėmėjau, kaip iki čia atvažiavome. — Iš burnos kyšteli jos liežuvis, lyžtelėdamas burnos kampučius.

Tada atslenka šešėlis, prasideda įkalnė; žemė jau tvirtesnė, daugiau kupstų; po „Edseliu” girdžiu kažką šiurenant ir užuodžiu pušų sakus — nejaugi čia tikrai Ajova? Šaka pliaukšteli per mašiną, aš šoktelėjęs trenkiuosi nosimi į vairą.

Lidija sustoja, mes atsidūrėme tankiame pušų jaunuolyne, aplinkui pilna suvirtusių sausuolių, plokščialapių paparčių ir kempinę primenančių sušalusių samanų. Čia pat auga grybai.

— Matote? — sako ji atidarydama savo dureles ir iškišdama laukan kojas. Ten šlapia ir šalta, tad ji sėdi nugara į mane, tabaluodama kojomis virš žemės.

Esame ant kalvos, tarp susiraizgiusių medžių ir krūmų. Už mūsų — nupjauti kukurūzų ir sojos pupų laukai; priešais, gerokai žemiau, tikriausiai Koralvilio vandens saugykla, pakraščiais užšalusi, viduryje banguojanti. Jei būčiau medžiotojas, įsitaisyčiau ant šito kauburio giliai tarp paparčių ir laukčiau, kol tingesnės antys susiruoš kirsti kampą skrisdamos ten, kur yra maisto. Čia jos skristų žemai, ypač riebiosios, lėtesnės, nuo ežero atsispindėjusi saulė gerai apšviestų jų pilvus.

Atsirėmęs į „Edselio” porankį, ištiesiu pėdą prie Lidijos nugaros ties juosmeniu; pasijuntu tarsi stumčiau ją lauk pro atviras duris. Bet vos tik paliečiu stuburą, ji tučtuojau žvilgteli per petį į mane, švysteli kojas vidun ir uždaro duris.

Bagažinėje yra antklodė, o augiau atrodanti mergina iš bendrabučio nupirkusi alaus, sako ji man. Dar yra gero sūrio, šiltas apvalus ruginės duonos kepalas ir obuolių.

Perlipusi per priekinę sėdynę, ji išdėlioja vaišes gale; pečius apsigaubiame antklode, sėdime jaukiai, lyg palapinėje. Po antklode sūrio lazdelės galiukas prilimpa prie plonytės mėlynos venos ant Lidijos riešo. Ji vikriu liežuviu čiumpa tą gabalėlį ir žiūri, kaip aš ją stebiu. Sėdi pasispraudusi kojas taip, kad keliai atkišti į mane.

— Jūs alkūnę sukišote į duoną, — šnibžda Lidija, aš kvailai kikenu.

Ji pariečia kojas ir papurto antklodę, nužeria trupinius; žiūriu į bandelę, nusiritusią ant grindų; Lidija trūkteli mane arčiau, sau ant kelių, ir matau, kaip jos sijonas užsismaukia iki klubo. Apatinukas išmargintas rausvomis ir melsvomis gėlytėmis, labai primenančiomis vieną iš pirmųjų Kolmo antklodėlių. Ji sako: