Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Staiga pašonėj suskardėjo Edis:

— Dieve mieliausias, štai ir vėl ji!

Visi sužiurome į jūros žalumo „Edselį”, priekyje stovintį prie kelkraščio.

— Važiuok lėčiau, — liepė Haris, o aš pagalvojau: tik per daug nemažink greičio.

Lėtai nuriedėjome pro ją, trys įsistebeiliję, atsukti atgal veidai. Mes su Hariu sekėme užpakalyje vis mažėjantį „Edselį”, o Edis pasinaudojo veidrodžiu, vis tyliai keiksnodamas: „Velnias, velnias, velnias, oi velnias...”

— Oi velnias, — aidu atitarė Haris.

Bet man palengvėjo matant, kaip Lidija Kindl rengiasi sėdėdama prie vairo, tvarko paskutines detales, mums bespoksant sagsto sagutes; supratau, kad ji vėl daugmaž atgavo sveiką protą.

Tiesą sakant, dar ir kaip atgavo! Jos veidas skleidė tokį šaltį, akys žvelgė taip abejingai — visiškai nesistebėjo matydamos mane sunkvežimyje, gal ir apskritai nepastebėdamos; o gal ji jau pakankamai susitvardė — tuo bjauriu suaugusių žmonių būdu, — kad galėtų šaltakraujiškai apsimesti, jog nepastebi nė vieno iš mūsų.

Nusikaltimas įvyko: Lidija Kindl buvo išniekinta tobuliau, negu būtų pajėgęs suplanuoti koks iškrypėlis.

Pajudinau tvinkčiojančias kojas, Edis nusibezdėjo, Haris jam atitarė. Per colį nuo mano bato traukdamasi miglomis džiūvo lipni anties akis.

— O Dieve, — tariau.

— Taigi, velnias, — atsiliepė Edis.

— Taigi, Dieve, — pasakė Haris.

Trigubas nusivylimas; širdgėlą išgyvenome visi drauge.

80-ajame greitkelyje jūros žalumo „Edselis” aplenkė mus. Edis paspaudė signalą, o Haris suriko:

— Varyk, mažute!

Pagalvojau, kad Lidija Kindl tikriausiai pereis į kitą pradinio vokiečių kalbos kurso grupę.

Iš plento Edis išsuko ties Klintono gatve, privažiavome prie parko. Važiuojant per upę Haris ėmė pešti antį, šiurkščiai sauja raudamas didelius pūkų pluoštus, plunksnas grūsdamas lauk pro šoninį langelį. Bet pusę plunksnų vėjas įpūsdavo atgal, o skubėdamas Haris draskė riebaluotą anties odą. Rodos, jam tai nė kiek nerūpėjo; jis susikaupęs toliau įnirtingai niokojo antį. Edžiui plunksna prilipo prie lūpos, jis puolė spjaudytis ir nuleido lango stiklą savo pusėje, sukeldamas skersvėjį. Staiga automobilyje kilo plunksnų sūkurys. Haris subaubė ir sviedė jų saują į Edį, šis metėsi į kelkraštį, persilenkė man per sterblę ir kudakuodamas lyg pakvaišęs tvojo įsiutusio Hario sumaitotam paukščiui.

Upės pakrantėje keli sušalę praeiviai nerimastingai stebėjo didžiulę prakiurusią pagalvę, šleivai kreivai lekiančią į miestą.

Pravažiavus parką įsižiebė gatvių žibintai; vėpsodamas į ilgą eilę lempų, degančių visoje Klintono gatvėje, Edis sumažino greitį, lyg būtų išvydęs stebuklą.

— Matei? — paklausė tarsi vaikas.

Užsiėmęs antimi Haris nematė nieko, o aš pasakiau Edžiui:

— Taip, jos visos užsidegė kartu.

Atsigręždamas į mane Edis prunkštelėjo, išsižiojo, užsičiaupė ir suriko:

— Tavo ūsuose — plunksnos!

Ištiesė pro mane ranką, stvėrė Hariui už kelio ir klyktelėjo:

— Jėzau Kristau, tu tik pažiūrėk į jo ūsus!

Laikydamas ant kelių beveik sutrintą antį, Haris priešiškai dėbtelėjo į mane lyg nespėjęs prisiminti, kas aš toks ir kaip čia atsiradau. Neduodamas jam laiko sureaguoti, nes bijojau, kad atsaku gali tapti plunksnų gniužulas, sukimštas man į gerklę, pasisukau į Edį ir tyliu, vos girdimu balseliu paprašiau:

— Gal galėtumėt mane čia išleisti. Man čia tinka.

Edis kirto per stabdžius, pasigirdo baisus džeržgesys, automobilis trūktelėjo, sviesdamas besidarbuojantį Harį galva į priekinį skydą.

— Jėzau! — subliuvo jis, glausdamas antį lyg tvarstį prie kaktos.

Labai jums ačiū, — tariau Edžiui ir palaukiau, kol Haris išsikrapštys iš savo vietos. Lipdamas jam iš paskos užpakalinio vaizdo veidrodyje pamačiau šmėstelint savo atvaizdą su plunksnuotais ūsais.

Stovėdamas ant pakojos Haris pasiūlė man antį.

— Nagi, imk, — paprašė. — Turim jų kaip šieno.

— Jėzau, iš tiesų, — pritarė Edis. — Ir linkiu kitą kartą daugiau sėkmės.

— Taigi, bičas, — tarė Haris.

— Labai ačiū, — pasakiau ir nežinodamas, kaip geriau laikyti vargšę antį, nedrąsiai paėmiau už tampraus kaip guma kaklo. Haris buvo gana švariai ją nupešęs, nors atrodė, kad iš vidaus ji visa sutraiškyta. Plunksnų liko tik ant sparnų galų ir galvos: daili miškinė antis spalvotu veiduku. Buvo matyti vos trys keturios šratų žymės; bjauriausia žaizda — atviras pjūvis, per kurį ją išdarinėjo. Puikios anties kojos priminė krėslo odą. O ant snapo galiuko kybojo pridžiūvęs skaidrus kraujo lašelis, panašus į blausų stiklo karoliuką.

Sustojęs ant krantinės šaligatvio krašto, pamojau tiems kilniems medžiotojams. Ir nugirdau, kaip Haris prieš pat užtrenkdamas dureles sako:

— Jėzau, Edi, ar užuodei, kaip jis atsiduoda tarpkoju?

— Velniai rautų, taip, — atsiliepė Edis.

Durys trinktelėjo, ir į mane susmigo smiltys, pažirusios iš po cypiančių sunkvežimiuko padangų.

Per visą Klintono gatvę jų palikti dulkių debesys kyla ir sūkuriuoja po žibintų gaubtais, tuo tarpu kitapus upės, aname krante, kuris primena kareivines — ten susigrūdę karo metais statyti surenkamieji metaliniai namukai, dabar vadinami Susituokusių studentų miesteliu, — dvi kaimynės traukia savo paklodes nuo bendros skalbinių virvės.

Iš lėto apsidairau, susivokiu, kurioje pusėje mano namai. Bet vos žengęs pirmą žingsnį nusprūstu nuo šaligatvio ir sustaugiu. Mano kojos atšilo. Dabar jaučiu kiekvieną povandeninės spygliuotos vielos įdrėskimą, kiekvieną kukurūzų stiebo atplaišą paduose. Stengiuosi nenugriūti, po dešinės pėdos skliautu pajuntu kažkokį gumuliuką; įtariu, kad tai nukirstas kojos pirštas, besiritinėjantis šiltame nuo kraujo bate. Vėl suklykiu, ir nuo kito kranto į mane nebyliai sužiūra tos dvi moteriškės.

Iš metalinių namukų lyg po bombos sprogimo pabyra žmonės: studentai tėvai su knygomis rankose ir vaikai ant jų žmonų rankų. Kažkas iš to būrio rikteli:

— Kas, po velnių, atsitiko, biče?

Nesugalvoju nieko, kas galėtų tiksliai tai apibūdinti. Tegu spėlioja: „Žmogus, kurį sutalžė jo laikoma sutalžyta antis?”

— Ko klyki? — šūkteli viena ponia Paklodė, apsisukdama ant upės kranto lyg laivas, burės verčiamas ant šono.

Ieškau tame sambūryje žmogaus, kuris būtų labiausiai panašus į samarietį. Dairydamasis tolėliau pastebiu vyruką, lenktyniniu dviračiu siuvantį tarp namų, — Ralfas Pakeris, dažnas slaptas šių niūrių vietų, Susituokusių studentų miestelio, lankytojas. Ralfas, sklandžiai minantis sportinio dviračio pedalus, vikriai nardantis tarp iškamuotų moterų.

— Ralfai! — surinku ir matau, kaip priekinis ratas krypteli, jis prisiploja prie vairo ir puola slėptis už namo. Vėl klykiu: — Ralfai Paaakeri!

Lenktynininkas šauna tarsi kulka: Ralfas slalomo trasoje tarp skalbinių virvių stulpų. Bet šį kartą jis žvilgteli į kitą upės pusę, mėgina suprasti, kas tas galimas užpuolikas; be abejo, jis amžinai įsivaizduoja vyrus studentus su dvikovai paruoštais pistoletais. Tačiau išvysta mane! Ei, juk tai tik Bogusas Tramperis, išvedęs pasivaikščioti antį.

Ralfas nardo tarp stebinčiųjų, išdidžiai mindamas prie kranto.

— Sveikas! — šaukia jis. — Ką čia veiki?

— Staugia baisiausiai, — atsako buriuojanti moteris.

— Trampamai! — šūkteli Ralfas.

Bet man pavyksta išspausti tik vieną žodį.

— Ralfai! — Savo balse išgirstu kažkokią kvailą ekstazę.