Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Myliu jus, tikrai.

Bet kiekviename žodyje justi pastanga, jie tokie apgalvoti, kad suprantu — ji ilgai treniravosi šitai sakyti. Lyg pati jaustų, kad nuskambėjo ne visai įtaigiai, ji pasitaiso:

— Man atrodo, kad tikrai myliu jus.

Dailią ploną koją prispaudusi man prie šono, ji pasisuka klubais ir švelniai priglaudžia mano galvą sau prie šlaunies. Mano širdis įsiremia jai į kelį.

Ant jos kelnaičių mirga tos pačios prakeiktos gėlytės. Mergytė su savo drabužėliais; tokie puošnūs, gėlėti jaunųjų panelių rūbeliai.

Ji vėl pasisuka ir nesmarkiai timpteli man už ausies supratusi, kad pamačiau jos gėlytes.

— Neprivalote manęs mylėti, — sako ji, ir vėl girdžiu iš anksto sugalvotus žodžius. Lidijos Kindl bendrabučio kambaryje kažkur, žinau, yra sąsiuvinio lapas, kuriame šis pokalbis išdėstytas lyg scenarijus, užrašytas, taisytas, gal net su pastabomis ir išnašomis. Būtų gerai žinoti, kokius atsakymus ji parašė man.

— Pone Tramperi... — sako ji; bučiuoju ją po drabužio kraštu ir jaučiu, kaip mažytis raumuo atsipalaiduoja. Ji patraukia mano galvą prie savo paukštiškos krūtinės, švarkelis prasiskyręs, vėsią odą dengianti plona palaidinukė virpa.

— Vroognaven abthur, Gunnel mik, — deklamuoju; senieji skandinavai žemaičiai tokiomis aplinkybėmis yra saugiausia.

Vos vos suvirpėjusi, ji sėdasi priešais mane, bet net ir tokiame laive kaip „Edselis” nepatogu, jai tenka ilgai rangytis, kol išsivaduoja iš švarkelio. Mano medžiotojo striukė užsikabina už galinio lango rankenėlės; atsirėmęs nugara į ją kaip ant rogučių, sugebu atsivarstyti savo purvu aplipusius batus, o jos rankos lyg Brailio raides čiuopia mano marškinių sagas. Vėl atsigręžęs pamatau, kad ji jau atsisagsčiusi, bet klūpo susigūžusi, rankomis dangstydama liemenėlę; ji dreba, tarsi nusivilkus reikėtų nerti į ledinį vandenį.

Vos ne su palengvėjimu ji prisiglaudžia prie manęs, džiaugiasi apkabinta dar pusiau apsirengusi, užtrauktukas jau atsegtas, bet sijonas pusiau nutrauktas tik per vieną klubą. Jos drėgni delnai laksto man per šonkaulius ir spusteli tą nelemtą raukšlę, susimetančią virš diržo.

Lidija Kindl sako:

— Aš dar niekada, žinote... dar niekada...

Nuleidžiu smakrą ant jos smailo, kaulėto peties ir ūsais braukiu jai per ausį.

— Ką veikia tavo tėvas? — paklausiu ir jaučiu ją atsidūstant, su nusivylimu ir su palengvėjimu.

— Jis — vis su maišais, — sako ji, pirštais čiuopdama mano inkstus.

Aš galvoju: su maišais! Visą laiką? Susisupęs į juos, apsivilkęs jais, miega po jais...

— Jam turbūt ne itin patogu... — sumurmu, burna nutirpo besiremdama į kietą jos raktikaulį.

— Na, žinote — maišai pašarams, grūdams... — aiškina Lidija Kindl.

Įsivaizduoju, kaip milžinas Lidijos Kindl tėvas stveria šimto svarų maišą su svogūnais ir užmeta man ant kupros. Krūpteliu.

Lidija klūpodama išsitiesia, atsitraukia nuo manęs, jos rankos nuleistos prie klubų, tempia žemyn sijoną. Po gėlėtuoju apatinuku vos gali įžiūrėti jos mažytį pilvelį. Regėdamas, kaip ji stengiasi, nubraukiu nuo pečių liemenėlės petnešėles.

— Aš tokia maža, — ji atsiprašinėja vos girdimu balsu, kol aš nusitraukiu kelnes iki kulkšnių.

Perkėlęs kojas per priekinę sėdynę, kulnais nerangiai užkliudau garso signalą; visi langai uždaryti, tad jis suskamba lyg iš kito automobilio, ir Lidija staiga susitraukusi priglunda prie manęs, leisdama atsegti liemenėlės kabliuką. Ant etiketės parašyta: MAŽI DRABUŽĖLIAI JAUNAI MERGAITEI. Tikra tiesa.

Jaučiu, kaip prie manęs spaudžiasi jos standžios krūtys; nusimetu marškinius ir suvokiu, kad mano trumpikių praskiepas plačiai prasiskyręs, o ji žvelgia į mane žemyn. Ji pastirusi, bet jos klubai padeda man nuvilkti apatinuką. Matau apgamą ir mažutį trikampėlį su rausvomis ir melsvomis gėlytėmis.

Ji sako:

— Tavo tokie maži speneliai.

Jos pirštai slysčioją per juos.

Suimu delnais jos mažas apvalias krūtis — palietus primena apelsinus — su speneliais, kietais tarsi tas krumplys, mygiantis man koją. Lėtai paguldau ją, spėju apžvelgti jos liesą ir įsitempusį kūną, pastebiu stačiai styrančias krūtis, pudros pėdsaką siaurame tarpelyje tarp jų. Ji trūkteli mano galvą žemyn, į tą vietą su pudra, pajuntu, kaip nuo to kvapo man susitraukia pilvas. Primena vaikišką Kolmo šampūną, etiketė su užrašu: JOKIŲ AŠARŲ!

Ji sako:

— Prašau...

Ko prašau? Galvoju ir viliuosi, kad nuspręsti reikės ne man. Aš taip vargstu ką nors spręsdamas.

Bučiuoju švelnia tiesia linija iki bambos; kelnaičių juosmuo įspaudęs žymę ant nedidelio jos pilvo iškilumo. Man neramu, negaliu prisiminti, kada ir kaip dingo jos kelnaitės. Tai buvo jos sprendimas ar mano? Nustembu, kad pamiršau tokį svarbų dalyką. Mano šiurkštus smakras guli ant to pūkuoto kraštelio. Kai tik sujudu, kai ji pirmą kartą pajunta mano bučinį, stipriai apglėbia ir suspaudžia man galvą, dukart staigiai ir skausmingai patempia už plaukų. Bet paskui jos šlaunys atsileidžia; jaučiu, kaip rankos nuslysta nuo mano galvos, delnai uždengia ausis, tad išgirstu stereofoninį jūros ošimą — gal kyla Koralvilio tvenkinys, keistą mūsų kalvelę paversdamas sala; liksime atkirsti nuo pasaulio, virš galvos sutemose plasnos antys, o iš sojos pupų laukų kaip rūkas kils į dulkes įsismelkęs kvapas.

Viena mano ausis jau laisva: dabar jūra ošia tik iš vienos pusės. Krisdama žemyn ant grindų, šmėsteli Lidijos laisvoji ranka, ji naršo po perlų spalvos kostiumėlį. Kas toje rankovėje? Ji sako:

— Ten yra gumytė. Viena mergaitė bendrabutyje... turėjo.

Bet negaliu įkišti plaštakos į jos švarkelio rankovę, ji priversta švarkelį purtyti ir sako:

— Pamušale ties riešu yra slapta kišenėlė...

Kam?

Jos krūtys nusvyra į priešingas puses; matau prikąstą apatinę lūpą; matau, kaip jos krūtinės ląsta pakyla, stabteli, ir į foliją suvyniota gumytė slysta jai per pilvą prie mano kaktos. Paskui šonkauliai nusileidžia, keistas mažutis pilvo iškilumas suvirpa; jos šlaunys dreba. Akies kraštu matau pakibusią jos ranką, riešas suglebęs; jos delne sugniaužtas lyg kempinės gumulas, tarsi ruginės duonos minkštimas, išplėštas iš šviežio kepalo. Jos šlaunys įsitempia ir smarkiai tranko man į veidą, po to susmunka ant sėdynės, ir minkštimą laikanti ranka leidžia tam tamsiam gumului nukristi.

Girdžiu, kaip dryksta ir glamžosi folija; galvoju, ar ir ji tai girdi. Padedu galvą jai ant krūtų ir klausausi širdies plastėjimo. Jos alkūnė įremta į sėdynę, dilbis pakibęs virš grindų. Riešas taip išsilenkęs, kad atrodo lūžęs; ilgi pirštai nejudėdami rodo žemyn, tarp debesų švysčiojanti saulė taip ryškiai šviečia pro langus, kad sublizga jos aukštosios mokyklos žiedas; pirštui jis per didelis, persikreipęs.

Užmerkiu akis pudruotame tarpelyje tarp krūtų, atkreipiu dėmesį į savotišką salsvą muskuso kvapą. Kodėl mano mintys vis krypsta prie skerdyklų ir visų karuose išprievartautų mergaičių?

Jos šlaunys švelniai suspaudžia mano jautriąją dalį, ir ji klausia:

— Ar daugiau nieko nedarysite?

Ir mano trapioji dalis susitraukia plonoje tamprioje odoje; Lidijai Kindl pajudinus šlaunis, ji sunyksta.

Ji vėl sako:

— Prašau... — ir labai tyliai priduria: — Kas atsitiko?

Lėtai kilsteliu nuo jos ir klupau tarp jos kojų; jaučiu, kaip jos pirštai stipriau suspaudžia man pečius; jai tarp krūtų pulsuoja plona kaip siūlas vena, įstrižainė tarp iškilumų, nusvirusių į priešingas puses. Tartum manytų, kad matau jos plakančią širdį, vieną ranką permeta skersai savęs, kita užsidengia tarpkojį. JAUNA MERGAITĖ išgelbėta, bent kuriam laikui. Ir kam?